Muzika. Muzika. Muzika

Kai gera liūdėti: MERCURY REV "Holes"

2011-01-19T14:06:00.000-08:00

Vienas mano bičiulis kažkada paklausė kam man reikalingas šitas blogas. Aš jam atsakiau labai paprastai: nežinau. Man tiesiog patinka dalintis emocija, kurią suteikia muzika. Ir priešingai... Man patinka dalintis muzika, kurią suteikia emocija. Galbūt dėl to, kad muzika ir emocija eina išvien, o kartais, negana visko, dar ir sugeba tapti žodžiu, leidžiančiu (arba bent jau besistengiančiu leisti) išreikšti tą dvilypį pojūtį.

Yra ir kelios dainų kategorijos (kaip ir tie du vienas kitą gimdantys jausmai): vienos, kurias išgirsti ir nori gilintis bei ieškot prasmių ir kitos, kurias išgirsti ir suvoki, kad jos nereikalauja gelmės paieškų vien dėl to, kad jų tiesiog gera klausytis.

Šiąnakt gyvenu daina, patenkančia į antrą kategorija.

Tai kūrinys, kurio dėka, galima sėdėti, klausytis, užsimerkti ir....liūdėti.

Tai daina, kuri sugeba priversti liūdėti ir tai padarydama dovanoja liūdesiui grožį. Tai - anaiptol ne Sartre'iškas egzistencinis liūdesys ir ne kasdienybės liūdesys. Tai gražus liūdesys, kurio dėka gimsta palaima. Palaima dėl muzikos; palaima iš muzikos ir, žinoma, palaima muzikai. Galbūt dėl stulbinančio grožio ši daina ir sugeba pagimdyti liūdesį...

O jei atvirai, tai tikrai nežinau. Nežinau, nes klausantis MERCURY REV. dainos "Holes", man iškart pasidaro ir liūdna, ir velniškai gera. Gera dėl to, kad daina beprotiškai graži, o liūdna, kad tas grožis yra toks skausmingas, jog net sunku žodžiais apsakyti.

O gal ir neverta sakyti, nes daina kalba pati už save.

Liūdesio išraiška absoliučiame grožyje: MERCURY REV. "Holes"

S.CAREY: kai muzika SUSKAMBA

2011-01-17T13:19:00.000-08:00

2010 -ieji muzikos prasme buvo įspūdingi metai: išleista aibė gerų albumų, susikūrė nemažai nuostabių projektų, o kai kurie talentai sugebėjo save atskleisti pradėdami solinę karjerą.

Vienas iš tokių - atlikėjas SEAN CAREY iš grupės BON IVER, pristatantis save tiesiog S.CAREY ir praėjusį rudenį išleidęs tikrai dėmesio vertą albumą 'All We Grow'. Be jokios abejonės, albume jaučiasi JUSTIN'o VERNON'o nuotaika ir muzikinė įtaka (kitaip, ko gero, negalėjo ir būti, kadangi BON IVER prieš pora metų išleistas albumas 'FOR EMMA, FOREVER AGO' pasiekė tokias aukštumas, kokių, koelktyvo iš Viskonsino nariai net negalėjo tikėtis), tačiau S.CAREY išlieka originalus. Sugebėdamas suderinti, kaip jis pats teigia, savo išgyvenimus, svajones ir potyrius su įvairialype muzika (kurioje girdime ne tik gitaras, bet ir fagotą, ne tik klavišinius, bet ir nepaprastai gražiai įterptus styginius instrumentus), perklausęs visą albumą su arbatos puodeliu, galėjau tik atsidusti ir suvokti, kad tai - kažkas ypatingo, kas gali įtikti ir sustabarėjusiam cinikui, nebesitikinčiam muzikinių naujienų, ir negirdėtų muzikos garsų vis dar ieškančiam muzikos mylėtojui. Netikėtos dainų kulminacijos, kitokie harmonijos sprendimai ir netipinė kai kurių dainų ritmika bei nuoseklus ir įtikinamas albumo vientisumas neleidžia palikti S.CAREY nuošalyje ir tikrai verčia laukti tolimesnių šio atlikėjo naujienų. Ar tai muzika, tapsianti istorija? ko gero ne. Tačiau jei kas nors manęs paklaustų, ar tai muzika, pretenduojanti į konceptualią - dvasinę vertybę, nė nedvėjodamas atsakyčiau - taip.

Daina, kurios dėka vakarą leidžiu dėliodamas žodžius apie S.CAREY - vienas geriausių albumo kūrinių "In the Dirt". Vos praėjusį penktadienį pasauliui buvo pristatytas ir šio kūrinio vaizdo klipas, kurį sukūrė du broliai - NILLS ir ALEX BRYFOR - iš Švedijos. Susižavėję S.CAREY muzika ir ypač minėta daina, jie "pagimdė" idėją, nufilmavo vaizdo klipą, sumontavo jį ir nusiuntė S.CAREY vadybininkui, kuris, peržiūrėjęs klipą su pačiu atlikėju, iškart sutiko jį vadinti 'oficialiu kūrinio vaizdo klipu'.

Klipo idėja, regis, niekuo neišsiskirianti: tai istorija apie dviejų vaikų (berniuko ir mergaitės) draugystę žiemišką naktį. Antra vertus, pats atlikėjas, paklaustas apie kūrinio vaizdo klipą teigė, jog ta mintis, kurią perteikė broliai iš Švedijos, absoliučiai atitinka idėją, kuria besiremdamas grupės BON IVER muzikantas kūrė pačią dainą ir visą albumą (kuriame draugystės tema vyrauja nuolat).

Beje, visiems BON IVER gerbėjams (tarp kurių tikrai esu ir aš) gali tekti nusivilti, kadangi S.CAREY pristatydamas savo dainos "In the Dirt" vaizdo klipą ir užklaustas apie ateities planus susietus su grupe BON IVER teigė, jog kol kas kolektyve savęs jis nemato ir jo esminis tikslas yra būtent solinė karjera.

Žinoma, BON IVER - buvo grynai JUSTIN'o VERNON'o muzikinių idėjų realizacija, tačiau kai tos idėjos buvo realizuojamos visiems (kartu ir SEAN'ui CAREY) esant drauge, stebint juos tiek scenoje, tiek ir interviu, jautėsi kažkokia neapsakoma pilnatvė....Be CAREY įsivaizduoti grupę BON IVER būtų kiek sudėtinga.

Tačiau kol kas dar neverta bėgti įvykių priešakyje ir spėlioti kas bus jeigu bus (kadangi nei vienas iš grupės BON IVER narių dar nekalba apie naują kolektyvo albumą). Dabar tereikia mėgautis gera muzika...

O S.CAREY klausytis siūlau visisškai taip pat, kaip tai dariau ir aš: svarbiausia, kad už lango jau būtū apsilankiusi naktis, namiškiai būtų sugulę, o aplinkos tiesiog nebesigirdėtų. Šalia turėtų garuoti karštos arbatos puodelis, o nakčiai susivienyjus su muzika S.CAREY melodijos girdėsis išties pasakiškai...

Ženklai ir simboliai: JOSH RITTER naktis

2011-01-08T14:37:00.000-08:00

Ilgą laiką tikėjau simboliais. Neigiau prietarus (neigiu juos ir dabar), netikėjau likimu (niekas neįrodė, kad jis iš tiesų egzistuoja), o Dievas man tik sąvoka, kuri tėra įprasminta žodyje, bet ne gyvenime (ir netgi ne idėjoje). Bet simboliai (o dar tiksliau - ženklai) kažkokią reikšmę mano gyvenime visgi turėjo. O gal vis dar turi ir dabar...

Kažkiek įtikėdamas ženklais, visada galvojau, kad simboliška pradžia turėtų būti ypatinga, todėl maniau, kad pirmasis įrašas šiemet mano bloge bus apie kažką tokio, ko nei žodžiais, nei mintimis, nei anaiptol rašliava apibūdinti nesugebėsiu. Tiksliau, tikėjau, kad taip turėtų būti.

Tačiau daina kuria noriu pasidalinti yra ta , kuriai atsirado ir vieta, ir laikas, ir idėjinė erdvė visiškai netyčia. Tai daina, kuri niekuo neišsiskiria iš galybės kitų. Ji - tiesiog miela. Miela ir dėl savo muzikos, ir dėl savo žodžių, ir dėl savo išraiškos bei kulminacijos. Tai daina, kurios pradžioje - daug gražios lyriškos akustinės gitaros garsų. Tai daina, kurią labai gera klausytis lyjant. Tai daina, kurią tiesiog norisi niūniuoti.

Tai tiesiog graži daina.

Daina, kurią sudainavo amerikiečių gitaristas, dainininkas ir kompozitorius JOSH RITTER, tinka ir vakarui, ir rytui, ir bet kuriam kitam gyvenimo momentui. Viskas, ko reikia tam, kad išgirsti šią dainą - tai truputčio lėto, lyriško ir romantiško nusiteikimo... Besiklausant šio kūrinio visiškai nekyla klausimas kodėl žurnalas 'Paste' JOSH'ą RITTER'į įtraukė į geriausių dainų kūrėjų šimtuką.

Tad keliu arbatos puodelį į viršų, gurkšteliu už tirpstantį už lango sniegą ir nakties lyriką, ir žinoma darkart klausausi JOSH RITTER "A Change Of time".

Beje, primigtynai siūlau išgirsti ir jo gražią ankstesnę baladę "A Girl In The War"

+/- "Unsung": Daina, kuri per greitai baigiasi

2010-12-30T23:45:00.000-08:00

Nors galvojau, kad iki metų pabaigos jau tikrai neberašysiu, tačiau po nakties, be trumpučio įrašo tikrai negaliu apsieiti dėl vienos mažos priežasties, kurios kaltininkė yra pasakiško grožio daina iš JAV.

Kartais būna labai pikta ir apmaudu, kai atrandu kažką praėjus kuriam laikui po dainos pasirodymo. Ne išimtis ir šiandiena.

Puse nakties praleidau klausydamas kūrinį, kuris mane pavergė. Pavergė melodija, žodžiais ir, eilinį kartą, skambančiu nuoširdumu. Tai daina, kurią sukūrė amerikiečių grupė +/- arba tiesiog Plus/Minus. Beveik prieš dešimtmetį susikūręs kolektyvas pernai metais išleido trumpą stebuklą, kurios vaizdo klipo konceptualumas, žodžių nuoširdumas ir muzikos mielumas bent jau paskutinę metų dieną, mano favoritų sąraše neturi realių varžovų.

Liaudies išmintis byloja, kad vėliau pamatyti, pajusti ar išgirsti yra kur kas geriau nei niekada. Šįkart belieka sutikti, kad liaudis, sukūrusi šį posakį buvo eilinį kartą teisi...Naktį sužinojau. Naktį išgirdau. Naktį įsimylėjau. Ir nuo nakties negaliu nustoti klausytis...

Daina, kuri velniškai greitai baigiasi ir daina, kuri taip mielai skamba (ypač tada, kai už lango pasakiškai sninga)...

Taigi, ilgai netempdamas gumos, dalinuosi paskutiniu kūriniu šiais metais, kuris mano metų pabaiga pavertė lyrišku ir nesibaigiančiu stebuklu - grupė +/- ir kūrinys "Unsung".

Dabar jau tikrai: Gerų naujų;)

2010: tai kas muzikoje buvo geriausia

2010-12-29T06:13:00.000-08:00

Kalendoriui imant skaičiuoti paskutines metų dienas, visai natūraliai iškyla noras paskaičiuoti ir žmonėms: vieni skaičiuoja nuveiktus darbus, kiti - aplankytas šalis, perskaitytas knygas ar pamatytus filmus. Įprasta, kad taip žmonės ima ir tam tikra prasme sudėlioja prioritetus - t.y išskiria geriausius ir (natūraliai) pamiršta blogiausius... Ne išimtis ir aš. Tik taip jau susiklostė, kad niekada nedelioju hierarchine tvarka geriausių matytų filmų, nebandau įvardinti įspūdingiausių įvykių, matytų žmonių ar kažko panašaus. Lygiai taip pat mano metai niekada neapsiriboja vien tik kategorijomis "blogi metai"/"geri metai". Kiekvienas 365 dienų laikotarpis kažką gero padovanoja ir kažką gero atima. Tačiau yra viena prioritetinė eilė, kuri, mano metų apibendrinime įgauna stebuklingą prasmę - tai mano muzikinis patyrimas. Išgirstos dainos, perklausyti albumai, emocinis užtaisas, lydėjęs mane per metų laikotarpį dažniausiai metų pabaigoje "sugula" į asmeninį "topą", kuris mano gyvenime užima labai didelę vietą. Ne tiek dėl formalumo, kiek dėl idėjinės minties...Juk muzika - tai idėja, o po to - tikrų tikriausia emocija. Tačiau ko gero nėra prasmės šią akimirką kalbėti apie muzikos "įprasminimą" ar emocinį "ivardinimą". Šiuo atveju tikslas yra žvilgterėti į MANO 2010- ųjų muziką ir perbėgus per šiuos metus, įvardinti tai, kas buvo geriausia būtent man (galų gale, juk blogas tam ir yra, kad jame pasidalinčiau savo mintimis apie savo mylimą muziką).

Metų DAINA

Prieš pradedant daryti rimtesnius apibendrinimus, reiktų eilinį kartą sutikti su muzikos kritikais ir muzikologais ir pritarti jų nuomonei, kad 2010- ieji buvo ypatingi metai: tiek dėl ilgai lauktų albumų pasirodymų (dienos šviesą išvydo ARCADE FIRE, THE NATIONAL, FOALS ir kitų tikrai gerų kolektyvų darbai), tiek dėl pasaulyje "apsireiškusių" naujų vardų, kurie vis dar lieka ne iki galo išgirsti, tačiau daug žadantys (tai ir ZOLA JESUS, ir CARIBOU, ir ARIEL PINK'S HOUNTED GRAFITTI, ir galybė kitų). 2010- ieji muzikos rinkoje vėl atgaivino indie folk'ą, vėl sugrąžino 80- ųjų elektro pop skambesį ir, žinoma, vėl pažėrė galybę naujovių, be kurių muzika būtų neįsivaizduojama.

Taigi, natūralu, jog vardindamas tai, kas visus šiuos metus nedingo iš mano muzikos grotuvo, tai, ką išmokau mintinai ir tai, ką galiu niūniuoti dar dešimt metų, noriu to ar ne, tenka peržvelgti visus metus ir prisiminti tai, dėl ko "alpau" nuo pat sausio pradžios. Emociškai grįsti praėjusio patyrimo matyt neteks, bet žvelgiant į praeitį penketukas (prioritetine tvarka) susidėlioja visai logiškas, realus ir, sakyčiau tikslus.

5. FRIGHTENED RABBIT "Swim Until You Can't See Land": daina, kurios dėka atradau šiuos pasakiškai žavius škotus, kurių lyriškas rokas visiškai atitinka mano dažną vidinę būseną. Kadangi tai daina, apie kurią jau esu rašęs, nenorėdamas visko kartoti, tiesiog pridursių, jog šio kūrinio dėka mano fonotekoje atsirado škotų naujausias diskas "A Winter Of Mixed Drinks", sėkmingai iki šiol besisukantis mano automobilyje.

4. GAYNGS "The Last Prom On Earth": taip pat aprašyta daina, kurios atlkėjai - 23 žmonės, kuriantys (ar perdainuojantys ir savaip interpretuojantys) nuostabią muziką. Išleidę pasakišką albumą "Relayed", GAYNGS tapo viena iš tų grupių, dėl kurių galima būtų nueiti ir visus kryžiaus kelius.

Kadras iš TUNNG dainos "Hustle" vaizdo klipo

3. TUNNG "Hustle": dar viena daina, kurios negalėjau nustoti klausytis puse metų ir kuri man padėjo atrasti folkotronicą. Taip, žinoma, atradau ir pačius TUNNG, kuriuos kada nors labai tikiuosi pamatyti koncertuojančius didžiausiose pasaulio scenose.

2. HAMMOCK "Breathturn": tai daina, kurią pamačiau ant savo bičiulio facebook'o sienos tuo metu, kai atvažiavau į pasakiško goržio miestelį Mozelio slėnyje. Daina įsirėžė taip stipriai, kad ilgai neteko laukti tol, kol didžioji HAMMOCK išleistų albumų atsirado mano fonotekoje. Net sunku juos apibūdinti, nes vieni juos vadina shoegazer'iais, kiti - art roko, treti - post roko atstovais. Man jie - tiesog nuostabią mistišką muziką grojantys žmonės, kurių kūryba sugeba nunešti taip toli, kaip realybė niekada nenuneš.

THE NATIONAL "Bloodbuzz Ohio" video

1. THE NATIONAL "Bloodbuzz Ohio". Šiemet THE NATIONAL buvo ta grupė, kuri mane varė iš proto. Albumas "High Violet" (kurį dar tikrai paminėsiu) buvo viena tobuliausių muzikinių dovanų per 2010- uosius, o jų muzika mane lydėjo visur - nuo automobilio iki darbo vietos, nuo kelionių iki lopšinės prieš užmiegant. Žinoma, per "derlingus" 2010- uosius "užderėjo" daug gerų dainų, tačiau dėl savo No.1 nesuabejojau nė akimirkos

Metų ALBUMAS

Vėlgi kalbėti apie konkretybes yra labai sudėtinga, nes mano fonotekoje atsidūrė ne tik šių metų albumai, bet ir tie darbai, kurie buvo išleisti kur kas anksčiau, tačiau dar nebuvo įsigyti arba tiesiog dar nebuvo atrasti. Visgi, kadangi noriu apibendrinti tai, kas man buvo svarbiausia 2010- aisiais, renkuosi aukščiausią top 3 ir, nelįsdamas į ištaigingas detales, trumpai pristatau albumus, kuriais labiausiai žavėjausi šiemet.

3. ARCADE FIRE "The Suburbs" ir GAYNGS "Relayet": šiuos du albumus 'sustatau' į vieną vietą vien dėl to, kad tikrai nežinau kuris man buvo geresnis (nors stilistiškai - jie labai toli vienas nuo kito). GAYNGS, su savo ironija, vocoderio garsu ir galybe jaunų talentų, gražiai išsprendė muzikos apipavidalinimo klausimą (sumaišę visą galybe stilių į vieną skoningą sintezę), o kanadiečiai ARCADE FIRE su savo ilgai lauktu albumu, sukūrė sentimentalaus roko šedevrą (ne veltui įtraukiamą į didžiųjų leidinių praktiškai visas aukščiausių topų vietas).

2. FOALS "Total Life Forever": tai albumas, pagrindęs faktą, kad griežtas indie rokas nemiršta ir nemirs. Tereikia turėti kūrybinę gyslelę ir šiek tiek žavesio. Kad ir kaip bebūčiau palaikęs FOALS'us, negaliu pykti ant THE XX dėl Mercury statulėlės (jie tikrai buvo to verti), tačiau širdy būčiau pykęs dar mažiau, jei ją būtų pasiėmęs YANNIS su kompanija. Mano akimis, "Total Life Forever" buvio tobulas albumas - griežtumo ir lyrikos, gitarų ir "rokinio reivo" mišinys, kurį jau dabar galima įvardinti kaip darbą, be kurio muzikos mylėtojo fonoteka apsieiti tikrai negali.

1. THE NATIONAL "High Violet": Mano akimis tai - absoliučiai tobulas albumas, kuriam neturėčiau nei vieno mažyčio priekaišto. Nuostabus MAT'o vokalas, gilūs tekstai ir vientisas, pasakiškas nedalomas šedevras - visa tai galima atrasti perklausius "High Violet". Simboliška, tačiau HIGH VIOLET turo metu, net ir savo koncertus dažniausiai grupė užbaigia būtent paskutiniąja albumo daina "Vanderlyle Crybaby Geeks". Žodžiu, tai, ką šiemet padarė THE NATIONAL, neabejotinai jau dabar tapo istorija, į kurią ateinančios gilinsis, kurią klausysis ir gerėsis.

Metų ASMENYBĖ

Tai žmogus, kurio tiesiog negaliu nepaminėti, kadangi jo visa kūryba (arba visi projektai, prie kurių jis dirbo [išskyrus, žinoma KANYE WEST]) mane lydėjo visus metus. Kalbu apie JUSTIN'ą VERNON'ą, kurį kažkodėl rimtai atradau tik 2010- aisiais... Jo daina "For Emma" šiemet mane lydėjo visur, o kur tik nuvažiuodavau, ten iškart puldavau ieškoti visų dar neturimų jo albumų. Taip mano fonotekoje atsirado vienos didžiausių mano muzikinių vertybių: VOLCANO CHOIR "Unmap", BON IVER pilnas albumas "For Emma, Forever Ago" ir EP "Blood Bank" ir, žinoma jau ne kartą apkalbėtas GAYNGS "Relayed". JUSTIN'as VERNON'as su savo kūryba šiemet (kartu su THE NATIONAL) buvo mano muzikiniai promėtėjai, muzikiniai patarėjai, muzikiniai palydovai ir tikros mūzos. Tad nė kiek nedvejoju atiduodamas savo didžiausius įvertinimus būtent grupės BON IVER sielai, pasauliui dovanojusios pasakišką muziką. Iš tiesų viskas, prie ko prisiliečia JUSTIN'as VERNON'as tampa muzikos auksu. Galbūt ne masėms (nes masės to tiesiog nesupras), tačiau muziką mylintis žmogus jo kūrybą pajus, pamils ir, svarbiausia, išgirs.

Metų ĮVYKIS

Neabejotinai gyvas THE NATIONAL koncertas. Tai, ką pamačiau, išgirdau ir tai, kur pabuvau - įstrigo ilgam.

Negaliu nepaminėti ir FOALS pasirodymo, nes tai grupė, be kurios mano 2010- ieji nebūtų tokie muzikaliai geri, kokie buvio. Žodžiu, šie du muzikiniai įvykiai, ko gero galėtų atpirkti visas buvusias metų muzikines blogybes ir negandas, todėl vertindamas praeinančius metus, jiems turėčiau rašyti maksimalų balą.

REZIUME

Be to, kas jau išvardinta, yra dar tuzinas (o galbūt ir dar daugiau) muzikinių reiškinių, kurių nepaminėjau ir, dėl įrašo ilgumo tiesiog neminėsiu, tačiau tokių atlikėjų ar grupių, kaip EFTERKLANG, OWEN PALLET, BROKEN RECORDS, THE LATE CALL, ACTIVE CHILD, MT.DESOLATION, RADICAL FACE, HUNGRY KIDS FROM HUNGARY, THE WEEPIES, SUMMER CAMP ir galybės kitų atsiradimas mano gyvenime - yra būtent šių metų nuopelnas, todėl žemai nukeldamas tariamą juodą skrybėlę (kurios gyvenime nesu nešiojęs) tariu nuoširdų AČIŪ laikui, kuris į mano gyvenimą atnešė labai daug geros, kokybiškos, gražios ir ausiai mielos bei širdžiai saldžios muzikos.

Lygiai to paties aš tikiuosi ir iš ateinančių metų, juolab, kad per juos savo albumus turėtų išleisti ir mano ypatingai mylimi COLDPLAY, ir stebuklą žadantys BEADY EYE su broliu Gallagheriu priešaky ir dar galybė tiek žinomų, tiek dar negirdėtų ar netgi dar neužgimusių atlikėjų...

Tegul muzika lydi visus, kas ją myli, o naujųjų metų naktį, bent jau viena taurė šampano ar stiklas viskio bus pakeltas būtent už muziką - reiškinį, kuris leidžia šypsotis, svajoti, gyventi, kvėpuoti ir, kas svarbiausia, tikėti. Tikėti, kad stebuklingi garsai gali išgelbėti akimirką, dieną, savaitę, mėnesį, o gal ir visus metus...

Taigi, su artėjančiais naujaisiais!

Švediškas ikikalėdinės kasdienybės šypsnis: THE LATE CALL

2010-12-22T04:07:00.000-08:00

Lieka kelios dienos iki Kalėdų, o jų, bent jau man, nesijaučia visiškai. Gal dėl to, kad vis rečiau apie jas susimąstau, o gal dėl to, kad eilinį kartą pasiduodamas kasdienybės rutinai gyvenu dieną, kaip visada - nuo "a iki b". O toliau - nė pro kur...

Muzika. Tai, ko gero, vienintėlis dalykas, leidžiantis pajusti artėjančias nepajuntamasias kalėdas. Kaip ir kasmet padaugėja prieššventinių singlų, kuriuos išleidžia žinomi kolektyvai, pretenduojantis į "Christmas number one" presitžinę nominaciją...O aš, išskyrus COLDPLAY'ų "Christmas Lights", naujų kalėdinių dainų, kurios būtų mielos širdžiai, taip ir nepasigavau. Gal dėl to, kad manąją "Christmas number one" statulėlę šiemet bekonkurencinėje kovoje pasiėmė Chrisas Martinas su kompanija, apdainavęs išėjusią meilę ir besitikintis, kad kalėdų žiburiai tą meilę sugrąžins; o gal ir dėl to, kad taip artėjančių švenčių ir nepajutau.
Tačiau netgi nepaisant to, kad nejaučiu švenčių ir gyvenų savo dieną taip pat, kaip ją gyvenau vakar, užvakar ar prieš savaitę, MUZIKA mano kasdienybę sugeba pakoreguoti ir, kaip kulinarai pasakytų, uždėti raziną ant torto.

Šįkart nuostabią raziną ant rutininio torto uždėjo švedų grupė THE LATE CALL, kurią atradau, knibinėdamas šaunų blogą swedesplease.net , kuriame (kaip suprantu) viena švedė pristatinėja savo šalies atlikėjus, paskendusius indie muzikos apsupty.

Anokia čia paslaptis, kad 2010- uosius galima būtų pakrikštyti indie folk metais, o tokių reiškinių kaip MUMFORD & SONS ar I AM KLOOT naujausių albumų pasirodymai uždėjo razina ant torto ne tik mano, bet ir visos muzikos rinkos 2010- uosiuose. Kurinys, kuris mane privertė šypsotis ir pajusti kasdienybės pozityvą, dvelkia ir minėtais MUMFORD & SONS, ir norvegiškaisiais KINGS OF CONVENIENCE, ir kita, ant bangos esančia indie folk muzika. Tačiau tai visiškai netrukdo jam ir toliau būti mielam ir lengvai klausomam.

Tad mano pilkos prieššventinės kasdienybės išgelbėtojo medalį šiuokart kabinu ant kaklo jaunai grupei iš švedijos, kuri per pastaruosius dvejus metus išleido du gražius albumus - 'Leaving Notes' ir 'You Already Have a Home". Šiandien mano medalis jai atitenka už gražią ir nuoširdžią dainą "Fribourg".

Su artėjančiomis šventėmis! Sveikinu visus tuos, kurie kartkartėmis užsuka čia - į tinklaraštį, kuriame auga muzikiniai riešutai, o žodis Muzika pasikartoja ne mažiau nei tris kartus iš eilės...

Stilių mišinys gražiame ACTIVE CHILD kūrinyje

2010-12-20T22:55:00.000-08:00

Šįkart - jokių "ištaigingų" minčių ar emocinių įžvalgų nebus. Bus tiesiog daina, kurios, bent jau iš mano pusės, nepaminėti čia - nebūtų teisinga vien dėl to, kad ji taip stipriai užkabino, jog negaliu nustoti klausytis. Iš esmės, daina - nieko super ypatingo ar subtilaus. Tai paprastas kurinys, kuriame susimaišo 80- ųjų "sintetika", indie pop, electro pop, shoegaze ir netgi elektronika. Tiems, kas myli M83 ar HAMMOCK, šita daina taip pat turėtų visai patikti.

Tai daina, kurią sukūrė ir atliko PAT GROSSI, muzikantas iš Los Andželo, prisidengęs sceniniu pseudonimu ACTIVE CHILD. Apie šį kūrinį puikius atsiliepimus galima persiskaityti mano mėgstamiausiuose internetiniuose muzikiniuose portaluose (tokiuose kaip Stereogum ar Pitchfork), o NME įtraukė dainą į geriausių 75 šių metų singlų sąrašą.

Taigi, siūlau išgirsti ACTIVE CHILD "She Was a Vision"

Naktinis stebuklas iš gėrio šalies: THE WEEPIES ir "World Spins Madly On"

2010-12-14T15:03:00.000-08:00

Kiekvieną kartą išgirdęs kažką stebuklingo suprantu, kad muzika turi begale reikšmių: vieniem ji - laisvalaikis, kitiems - paguoda, tretiems - fonas... o man ji - viskas viename. Ir, ko gero, tas "viskas viename" sutelpa į stebuklingą žodį 'EMOCIJA'. Jausmas, kai išgirdus dainą norisi kūkčioti iš pasakiško jos pajutimo yra neišpasakytas, nepamatuojamas ir neaprašomas. Tai - vienas ypatingiausių jausmų, kuriuos apskritai įmanoma patirti... Išgyventi... Pajausti.

Kadangi jau vėlu, o akys nakčiai buvo pasiruošusios ištart stebuklingąjį "labanakt", ausys akims pasiūlė susitarti: Viena daina ir tada "labanakt". Akys sutiko, o ausys pasinaudojo apsnigtos tylos stebuklu ir atrado dainą, kurią teko pajusti taip, kaip kątik aprašiau. Tai dar vienas stebuklingai paprastas ir beprotiškai mielas kūrinys. Žinoma, apie meilę. Žinoma, lyriškas. Žinoma, naktinis... Bet ko gero to šiai akimirkai ir reikėjo.

Tai - tiesiog nuostabu.

Apie dainą daugiau nesakysiu nieko, nes ir vėl muzika turi kalbėti už save, o ausys eilini kartą laimėjo lažybas prieš akis. Tačiau būsiu diplomatiškas ir paskutinįsyk išgirdęs muzikinį stebuklą, pasiduosiu akims...

Amerikiečiai THE WEEPIES su kūriniu "World Spins Madly On" sukūrė šios nakties stebuklą. Stebuklą, kurio dėka šiandienos pabaiga tapo neapsakomai miela...

Labanakt...

Kaip aš prisijaukinau pirmadienį: LESLIE MENDELSON

2010-12-13T14:27:00.000-08:00

Kaip atrodo mano darbo dienos pradžia? Labai paprastai: beprotiškai daug kančios reikalaujantis atsikėlimo momentas, dušas, rytinė arbata su (dažniausiai) SIMPSON'ų serijos pirmaisiais akordais, šaltas automobilis, kamštis (ir jame beskambantys neseniai įsigyto kompaktinio disko akordai), įvažiavimas į kiemą, atpėdinimas į darbo kabinetą, rytinis "labas rytas" kolegai, kompiuterio įsijungimas, arbatinuko užkaitimas, palto pasikabinimas ir sėdimas prie darbo stalo... atrodo viskas labai įprasta, šabloniška, nuvalkiota ir visiškai neoriginalu. Absoliučiai neoriginalu ir tai, kad kiekvieną vakarą žinau ko klausysiuosi tiek važiuodamas automobiliu, tiek sėdėdamas darbo vietoje (prisipažįstu - negaliu dirbti be muzikos). o klausau visko: tiek iš vakaro išgirstų kūrinių, tiek britiškų radijo stočių, tiek grojaraščių (arba indie muzikos portaluose, arba youtube). Žodžiu, iš vakaro pasiruošiu visą muzikinį užtaisą ateinančiai dienai, o darbe, kad ir kaip bebūtų gaila, muziką tik girdžiu, nes klausytis jos galimybių tiesiog neturiu.

Taigi, kurlink suku? Šiandien buvo eilinė diena. Šalta, "pakabinta ant to paties rutininio vinies". Ir, kas blogiausia, pirmadieniška: kamščiai buvo beprotiški, automobilis, dėl neaiškių priežasčių pakeliui užgęso kelis kartus, o skausmas kairėje kojoje, užuot mažėjęs (nes tiesiog nemačiau priežasčių jam didėti), smogtelėjo taip stipriai, kad iki vidurdienio vos paėjau. Žodžiu, tik spėk atsikelti ir džiaugtis šaltu žiemišku pirmadieniu... Perėjęs visus įprastus rutininius procesus ir susiradęs youtube vakar pamėgtą MR. LITTLE JEANS grojaraštį sėdau dirbti...nuotaika buvo sumauta, o gilintis į kasdienybės fantasmagorijas neturėjau nei noro, nei laiko, nei "pakylėto" pirmadieniško ūpo. Tokiais atvejais genialumas ir "aukštųjų materijų" ieškojimas niekada nebūna išeitis iš padėties, todėl net nelaukdamas stebuklo ir vis dar jausdamas sustingusias nuo šalčio kojas (kurių kairė ir taip judėjo sunkiai) bandžiau tapti dirbančiu žmogumi. Tiesiog dirbau, gilinausi ir girdėjau grojančią muziką. Girdėjau ją tol, kol fone nepradėjo groti daina, privertusi mane ne tik girdėti, bet ir klausytis. Ir tai - visiškai iš minios neišsiskiriantis kūrinys: gražus paprastas moteriškas vokalas, dvi EXTREME'iškos akustinės gitaros, lengvi nevarginantys klepo akordai ir tobulai paprasta ir miela harmonija. Kažkuo tai priminė NORAH JONES, kažkuo akustinį BABYFACE'ą, nemažai - KATE MELUA. Žodžiu lengvas pop-jazz kūrinukas, neturintis jokių pretenzijų į aukštąsias materijas, į įnoringus muzikos kritikų žodžius ir postringavimus bei į ištaigingų skonių muzikos mylėtojus. Tai buvo tokia daina, kokios ir reikėjo pakankamai sumautam pirmadienio rytui, kuomet, rodos, viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi.

Taigi, taip lyg netyčia pajutau, jog pirmadienis tampa ne toks jau ir blogas, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio; ne toks šaltas, kokį pajutau tik įsėdęs į automobilį ir ne toks skausmingas, kokį "pristatė" mano kairė koja vos žengus pirmą šios savaitės žingsnį.

Taip už šiandieną turiu padėkoti atlikėjai LESLIE MENDELSON iš New York'o, kurios "I Know You Better THan That" galėtų tapti pirmadienio išgelbėjimo daina: už tą paprastą lengvumą; už nevaldomą nuoširdumą ir už paprastumą, kurio taip trūko įprastai šiandienai...

Atlikėja, apie kurią iki šiol nebuvau nieko girdėjęs, pasirodo muziką myli nuo pat ankstyvos vaikystės, o didysis muzikos idealas jai buvo Tėtis, kuris grojo trimitu ir buvo muzikos mokytojas. Prieš penkerius metus LESLIE savo jėgomis išleido albumą ir netruko būti pastebėta žymaus prodiuserio JOEL'io DORN'o kurio dėka pasirašė sutartį su ledybine kompanija 'Rykodisk'. O toliau - viskas kaip sviestu patepta: albumai, dainos ir tas pats žavus nuoširdumas, kurio, pastaruoju metu vis labiau pasigendu muzikos pasaulyje.

Kadangi netikiu nei Dievu, nei lemtimi, vėl galiu pasidžiaugti, kad "lengvo atsitiktinumo" idėja šiandien darsyk tapo reali: jei nebūčiau vakar atradęs MR. LITTLE JEANS, šiandien stebuklu mano dienos nebūtų pavertųsi LESLIE MENDELSON - švelnaus balso mergina iš New Yorko, su kūriniu "I Know You Better Than That" leidusi nusišypsoti ir prisijaukinti siaubingai nejaukų ir nekalėdišką pirmadienį...

Šiluma ir grožis: virš realybės pakilusi HAJEN daina "Scapegoat"

2010-12-08T02:00:00.000-08:00

Ką gautumėm jei reikėtų išspręsti maždaug tokio pobūdžio uždavinį: COCOROSIE sesučių tembrai + ANTONY AND THE JOHNSONS liūdesys + BJORKIŠKA variacija + ALINOS ORLOVOS pianas + lašas STINGIŠKO trimito garso ??? Jeigu kas nors nežino atsakymo - aš jį galiu pasakyti. Tai - jaunos švedų atlikėjos HAJEN kūrinys "Scapegoat".

Vizualiai panaši į lietuvaitę ALINĄ ORLOVĄ (beje, taip pat grojanti pianinu), balso tembru (bena jau man) labai primenanti SIERA ROSE CASADY (iš COCOROSIE) su minėta daina mane šiandien užbūrė, "išsinešė", ir vis "vertė" klausytis iš naujo.

Paparstas, gražus ir mielas kūrinys (kurio gyvą įrašą šiandien klausau gal šimtąjį kartą) mane nunešė kažkur anapus realybės. Todėl džiaugiuosi, kad jį atradau (tiksliau facebook'e pamačiau ant bičiulio sienos) tada, kai už lango nyku ir greitai temsta; kai artėja prieškalėdinis vajus, o žmonės vis dažniau suserga prieškalėdine depresija ir kai norisi kažko ypatingai šilto, mielo ir gražaus.

Besiklausydamas "Scapegoat" net trumpam užsimiršau, kad esu realybėje, ir nusikėliau ten, kur smagiai spragsi židinys, kur aplink nėra nė vienos papildomos civilizacijos dalelės, kur įsisukęs į pledą skaitau gerą knygą, geriu karštą vyną, stebiu rusenančią ugnį ir už lango krintantį sniegą...Tiesiog randu save ten, kur gera, šilta ir pasakiškai miela...

PETER GABRIEL'io lūpomis skambantis BON IVER: "FLUME"

2010-12-07T13:20:00.000-08:00

Niekada nebuvau didelis PETER'io GABRIEL'io gerbėas. Taip, žinojau, kad jis yra figūra. Taip, visada jaučiau jam pagarba. Taip, besiklausant jo "Red Rain" dažnai kūnu perbėgdavo šiurpas. Tačiau galybės priežasčių, dėl ko turėčiau eiti iš proto dėl jo kūrybos, tikrai nebuvo. Nei buvo tada, kai jis 'egzistavo' grupėje GENESIS, nei yra dabar. Ko gero tiksliausias mano jausmų apibūdinimas šiam britui yra žodis "Pagarba".

Tikrai nebūtų jokios priežasties (asmeninės) šįvakar rašyti būtent apie jį, jei ne atsitiktinis NPR naujienlaiškis, kuriame buvo išskirti penki geriausi šių metų koveriai. Žinoma, nekalbėsiu apie juos visus. Kalbėsiu tik apie tą, kuris priklauso PETER'iui GABRIEL'iui. Ir tai, be jokios abejonės, ne jo vieno "kaltė"...

Koverio, kurio dėka prabilau apie šį, vasarį 61- ąjį gimtadienį švęsiantį, atlikėją, originalas priklauso vienai mylimiausių mano grupių BON IVER. Tai kolektyvas, kurio kūrybos netgi neleidžiu sau kvestionuoti (jie, praktiškai kaip ir COLDPLAY, objektyvaus mano žvilgsnio lieka nepaliesti). Laimei, šiuokart mano nuomonė visiškai sutampa su muzikos kritikais ir tiek pati daina "Flume", tiek ir visas albumas (į kurį yra įtrauktas šis kūrinys) - 'For Emma, Forever Ago" buvo įvertintas nepriekaištingai.

Šįkart britų legenda PETER'is GABRIEL'is nusprendė savaip interpretuoti JUSTIN'o VERNON'o kūrybą ir dainą, kurioje vyrauja akustinė gitara ir vienas kitas sintezuotas garsas. Kūrinį britas pradėjo tik pianinu... Lėtai. Lyriškai. ir, kas svarbiausia, be jokio papildomo niekingo garso... Kiek vėliau į muzikinę kūrinio aranžuotę įsijungė gražiai pateikta pučiamųj partija ir....ir tai yra viskas.

Jei aš būčiau buvęs JUSTIN'as VERNON'as, labiausiai bijočiau savo paties minčių, kad kas nors, perdainavęs šį trapų, jaudinantį ir subtilų šedevrą, gali jį tiesiog subanalindamas (sukišdamas masę instrumentų ir papildomų niekingų skambesių) sugadinti. Laimei, PETER'io GABRIEL'io versija jį turėtų nuraminti...Matyt suprasdamas BON IVER "Flume" kūrinio trapumą ir gilumą (kuris, vėlgi, slypi nuoširdžiame paprastume), muzikos ikona iš Anglijos neperspaudė ir išlaikė tą patį subtilumą, trapumą ir žavesį, pakeisdamas tik muzikinės aranžuotės apipavidalinimą ir išraišką bei pridėdamas kūriniui dar daugiau liūdesio agonijos...

pastarieji keli žodžiai - tai mano subjektyvus kūrinio pajutimas, nugramzdinęs mane į tikrą liūdesio pasaulį...Pasaulį, kuriame liūdesys susipina su trimis, ko gero, esminiais muzikos pasaulio pozityviaisiais bruožais: grožiu, gilumu ir pajutimu.

Taigi taip netyčia mano kasdienybėje iškilo liūdno PETER'io GABRIEL'io portretas, dar labiau "suliūdninęs" ir taip liūdną BON IVER šedevrą "Flumes"...

Gilu. Gražu. Ir, žinoma, trapu...

COLDPLAY ir mano vakaro kalėdos: du metus lauktas "Christmas Lights"

2010-12-01T13:27:00.000-08:00

Tie, kas mane bent truputi pažįsta, puikiai žino, kad man vienas iš švenčiausių dalykų yra....COLDPLAY. Šiandien man ŠVENTA. Šiandien MANO VAKARAS. Šiandiena - tiesiog MANO.

Visiškai nesvarbu, kad diena buvo suknista. Visiškai nesvarbu, kad panašu, jog peršalau. Visiškai nesvarbu, kad jau - pakankamai vėlus vakaras. Vienintėlis dalykas, kuris šią akimirką man egzistuoja - tai prieš akimirką pasirodžiusi naujausia COLDPLAY daina. Nauja. Coldplay'iška. Tikra. Kalėdinė. Miela. Nuoširdi.

Ir šiandien man nusišvilpt ką apie ją sakys muzikos kritikai. Man nusišvilpt ką apie ją pagalvos kaimynas iš trečio aukšto. Man netgi visiškai nerūpi ar gros ja radijos, ar ne. Žinau tik tiek, kad nuo šiandien COLDPLAY'ų "Christmas Lights" nedings iš mano ausinių, mano grotuvo, mano kompo ir visų kitų technikos priemonių, kurios sugeba groti muzikinius kūrinius.

Net negaliu apie šį kūrinį kalbėti objektyviai...Negaliu jo ir analizuoti ar kalbėti apie jo skambesį....Tiesiog negaliu....O negaliu todėl, kad ką tik pasirodžiusi "Christmas Lights" sušildė velniškai šaltą vakaro speigą, o atšiauri žiema, atėjusi į Marijos žemę, tapo kur kas šiltesnė...kur kas mielesnė... ir kur kas COLDPLAY'iškesnė....

Ačiū gyvenimui (likimui dėkoti negaliu, nes juo netikiu), kad man padovanojo COLDPLAY.

Keturios dienos Paryžiuje: svajonė su THE NATIONAL ir FOALS

2010-11-29T23:04:00.000-08:00

Paryžius...Šis miestas niekada nebuvo man nei meilės, nei svajonių vieta. Prisipažinsiu, netgi faktas, jog mano didieji literatūros ir filosofijos rašytojai yra Prancūzai, neprivertė manęs labiau įsimylėti nei pačios šalies, nei jos sostinės. Taip, ten tikrai yra ką pamatyti, kartais – pajausti. Tačiau (bent jau man) – tai anaiptol nebuvo vieta, kurią galėčiau įsimylėti.

Kodėl pradėjau nuo trumpos įžangos apie prancūziją? Ogi priežastis labai paprasta: tai šalis, kurioje per praėjusią savaitę pamačiau vienus įsimintiniausių koncertų savo gyvenime. Taigi, kaip jau tapo aišku, šis įrašas mano bloge bus pirmas, kuriame dėstysiu mintis ne apie išgirstą kūrinį ar albumą, o pabandysiu pasidalinti mintimis, kurios mano praėjusią savaitę pavertė stebuklu ir įgyvendino mano didžiules muzikines svajones. Viso to kaltininkais tapo Paryžiuje apsilankę THE NATIONAL ir FOALS.

THE NATIONAL: subtilumas ir roko pasaka

Matyt nėra nuostabu, kad perklausęs šių metų THE NATIONAL albumą “High Violet” (kuris Q apdovanojimuose gavo statulėle geriausio albumo kategorijoje) vienas laukiamiausių įvykių man tapo būtent šių amerikiečių gyvas pasirodymas. Kai pamačiau, kad jų koncertas sutapo su mano viešnage Paryžiuje, vienu didžiausiu iššūkiu tapo jį aplankyti. Užsisakiau bilietus (kurių vienas kainavo beveik 40 Eurų), prisiekiau savo antrąjai pusei, kad pabuvęs jų koncerte galėsiu apeiti visas Paryžiaus drabužių parduotuves kartu ir gavęs "palaiminimą" ėmiau laukti stebuklo...

Stebuklas atėjo lapkričio 23 dieną, kuomet pradėjau savo atostogas Paryžiuje. Atskridome, įsikūrėme ir nieko nelaukdami nukulniavome iki L'OLYMPIA - vietos, kurioje po kelių valandų turėjo įvykti mano labai ilgai lauktas reginys. Prastovėję gerą valandą prie įėjimo, išsikeitėme elektroninius bilietus į tikrus (visada sakiau, kad keisti tie Prancūzai) ir įėjome į tądien svarbiausią vietą pasaulyje. Kadangi mūsų bilietai buvo balkone, supratome, jog pernelyg skubėti į salę neverta (turėjome sėdimas vietas), o iki koncerto buvo likęs "geras gabalas". Nusipirkome alaus (kuris tąkart L'OLYMPIA arenos prieigose kainavo 7 Eurus ir vyno už 8) ir atsisėdome stebėti besirenkančios publikos. Gausybė žmonių, minutė po minutės, pildė iki mums ateinant tuštutę L'OLYMPIA areną, o visų akyse buvo parašytas ko gero pats svarbiausias tądien žodis "THE NATIONAL". Publikos amžiaus apibrėžti neįmanoma, kadangi ten buvo galima rasti visko - nuo vos aštuoniolikos sulaukusio dvyliktoko iki į septintą dešimtį įžengusiuo dieduliuko, kuris ne tik, žino senuosius amerikiečių kūrinius, bet ir puikiai "į natą" traukia naujausius "Terrible Love" ar "Blooduzz Ohio". Minia buvo tokia įvairi, kad net sunku apsakyti... Tačiau tai, ko gero, labiausiai ir žavėjo - koncerte, į kurį visi bilietai jau seniai buvo išpirkti, susirinko žmonės, kurie TIKRAI myli jame grojantį kolektyvą.

Prasidėjo...Biliete nurodytu laiku koncertą pradėjo apšildančioji grupė. Tai buvo kolektyvas PHOSPHORESCENT - kompanija, lydinti THE NATIONAL praktiškai viso 'High Violet' turo metu, kurios pagrindinio vokalisto balsas (matyt dėl to, kad, kaip jis pats minėjo, buvo žiauriai užkimęs) priminė KURT'ą WAGNER'į (iš LAMBCHOP) ar netgi CALEB'ą FOLLOWILL'ą (iš KINGS OF LEON). Beje, tiems , kas mėgsta minėtas grupes, labai rekomenduočiau išgirsti ir PHOSPOHORESCENT, nes tai - kolektyvas, pranokęs visus lūkesčius sietus su 'apšildančios grupės statusą' turinčiais žmonėmis...

Taigi, pasibaigus apšildančiųjų pasirodymui ir sceną aptvarkius techniniam personalui, pasirodė MAT'as su visais likusiais iš THE NATIONAL (beje, grupė ant scenos pasirodė nepavėlavusi nė akimirkos). Skambant legendiniam "On the Beach", THE NATIONAL be jokių ditirambų įėjo į sceną, sustojo į vietas ir pradėjo koncertą (bent jau man) viena gražiausių dainų iš 'High Violet' - "Runaway". Trumpas pasisveikinimas, lengvas "Bon Jour" ir toliau vienas po kito sekantys nuostabūs amerikiečių kūriniai, dėl kurių pasaulis šiemet buvo priverstas eiti iš proto: po "Runaway" sekė "Anyone's Ghost", kiek vėliau senesnis "Mistaken For Strangers", o po to atėjo metas mano dievinamai "Bloodbuzz Ohio", kuri buvo kažkokiu būdu skirta šalia mūsų stovintiems vyresnio amžiaus piliečiams, panašu, sekantiems paskui šia ameirkos grupę viso turo metu, mokantiems visas grupės dainas ir žinantiems praktiškai kiekvieną kolektyvo muzikinį pragrojimą. Žodžiu, svajonė pildėsi, o muzikinis išganymas įgavo tikrąjį savo pavidalą: muziką keitė muzika, grupės lyderio MATT'o BERNINGER'io subtilus bendravimas tiek su publika, tiek ironiškas replikų švaistymasis su grupės gitaristu AARON'u DRESSNER'iu minią varė iš proto, o patiems muzikantams, rodos, suteikė neišdildomo pasitikėjimo savimi: MAT'as scenoje kartais netgi nugrūdavo, o emocijų pliūpsnis užklupęs jį dainuojant kad ir "Fake Empire" atrodė toks neįtikėtinas, kad matant šį santūrų ir išlaikytą pilietį taip "besidarkantį" scenoje, sunku buvo patikėti, kad tai buvo iš tikrųjų jis . Bet tai iš tiesų buvo tie patys paprasti, nuoširdūs, gilūs ir 'teisingi' THE NATIONAL - grupė, dėl kurių alpsta galybė muzikos mylėtojų.

Koncertas judėjo finišo tiesiosios link, o rodos galvą pametusi publika nenorėjo net pagalvoti apie koncerto pabaigą. Be jokios abejonės, pasibaigus koncertui, kolektyvas iš Ohio buvo iškviestas bisui, kurio metu Paryžiečiai išgirdo dar keturias dainas: "Lucky You", "Mr. November", "Terrible Love" ir....."Vanderlyle Crybaby Geeks". Paskutinysis kurinys buvo viso ko kulminacija: Grupės nariai atsijungė visus instrumentus nuo visos imanomos aparatūros, priėjo prie pat scenos krašto ir paprašė publikos tylos... AARON'as pradėjo "Vanderlyle Crybaby Geeks" gitaros akordais, o jam pritarė 'back'ų" vietoje stovintys pučiamieji..Beje, paskutinius kūrinio akordus tarė ne vienas MAT'as. Jam padėjo visa Paryžiaus L'OLYMPIA arenoje susirinkusi publika. Buvo visiška tyla, THE NATIONAL ir minia, bijanti dainuoti garsiau nei žavus MAT'o baritonas...Tai buvo pasakiškai nuostabu, nepakartojamai subtilu, beprotiškai muzikaliai intymu ir tiesiog neįtikėtinamai miela. Tai buvo taip gilu, kad matyt ne aš vienas pajutau, kaip emocijos pliūpsnio dėka skruostu netyčia ėmė riedėti ašara, o su koncertu susieti lūkesčiai, buvo patenkinti daugiau nei šimtu procentų. Po paskutinio "Vanderlyle Crybaby Geeks" akordo salėje stojo tyla. Ir tai buvo paskutinis koncerto akcentas. Buvo aišku, kad THE NATIONAL padarė viską: sumaišė savo dievišką muziką su ramybės ir subtilumo idėja, pridėjo didžiulį gilumo prieskonį ir bemaž keturiems tūkstančių prancūzų (na ir mums - dviems Lietuviams, šalia mūsų sėdėjusiems iš Toronto atvykusiems dviem žmonėm ir porelei amerikiečių, kuriai buvo skirta "Bloodbuzz Ohio") padovanojo nuostabų reginį, renginį ir garsą. Tai buvo žodžiais neapsakomas ir jokiais garsais neišreiškiamas jausmas, kurį galima isinešti tik iš THE NATIONAL koncerto... Tai buvo tiesiog nuostabu.

FOALS: užtaisas visam gyvenimui (arba šiuolaikinio roko jėga)

Jeigu galima sakyti, kad THE NATIONAL koncertas ir visa diena praėjo sąlyginai ramiai, tai su FOALS - viskas priešingai. Dieną stipriai lijo, tad pasivaikščiojimas po Montmartre'ą (šalia kurio, beje, ir yra įsikūrusi ELYSEE MONTMARTRE - arena, kurioje vakare turėjo groti britai) prailgo. Gal ne tiek prailgo, kiek subjuro. Negana visko, su žmona išlipome toje metro stotelėje, kurioje vaikščioti tūlam turistui, o dar mažų mažiausiai ir baltajam - tikrai "nepatartina". Praėję pavojus ir atradę areną, kurioje už kelių valandų turėjo pradėti dainuoti grupė, kurios albumas 'Total Life Forever' kritikų buvo nominuotas MERCURY statulėlei gauti, pakilome pasivaikščioti po menišką Paryžių. Ten buvo gražu... tačiau apie tai kalbėti šiuo atveju ko gero neverta.

Čia vertėtų prisiminti situaciją, kaip aš tapau FOALS koncerto dalyviu.

Ko gero galiu drąsiai teigti, kad per pastaruosius metus ši Oxfordo grupė pakankamai tvirtai įsitaisė mano favoritų sąraše, todėl apnikusi neviltis, sužinojus, kad tuo metu, kai aš būsiu Paryžiuje, vyks FOALS pasirodymas, į kurį visi bilietai buvo išpirkti, žodžiais buvo neapsakoma. Jaučiausi taip, tarsi būčiau praradęs viską, ką turėjau...O gal ir dar daugiau. Tačiau kartu suvokiau ir tai, kad aš kažkokiu "mirk-gyvenk" būdu PRIVALAU atsidurti koncerte grupės, dėl kurios einu iš proto ir kuri, jau dabar akivaizdu, niekada nekoncertuos Marijos Žemėje. Prasidėjo aktyvios kontaktų paieškos ir didžiulis įdirbis, kuris, kaip pasirodė, gali duoti vaisių...ir davė. Nepasakosiu visos istorijos, tačiau po ilgų susirašinėjimų ir įtikinėjimų iš grupės tour manager'io, gavau laišką su stebuklingais žodžiais: "I have you down on the Paris guestlist as yourself +1 so you and your wife can come to the show". Svajonės pildėsi, o bilietas, už kurį tuokart būčiau paklojęs visus pinigus kuriuos tik turėjau (jei tik būtų buvę įmanoma jį gauti), "atkeliavo" į mano pasaulį nemokamai ir, kas svarbiausia, garantuotai. Šiam žmogui iki šiol esu neapsakomai dėkingas, nes jis išpildė vieną didžiausių mano šių metų muzikinių svajonių. Taigi planas "A" buvo įvykdytas: aš skrisiu į Paryžių ir ten klausysiuosi FOALS!!!

Plano B eiga vyko savaime.

Nepaisant to, kad po mūsų pasivaikščiojimo ir papietavimo Montmartre man susuko vidurius, keli puodeliai arbatos visgi 'palengvino' situaciją, o mes įžengėme į areną, kurioje turėjau išgirsti tai, ko laukiau ilgą laiką.

Publika rinkosi, tačiau neskubėdama, o šįkart, priešingai nei koncerte prieš pora dienų, vyresnio amžiaus žmonių buvo labai labai nedaug. Nuo 15 iki 35 - maždaug tokio amžiaus grupė vyravo britų koncerte. Čia buvo ir milijonas "žalių", dėl YANNIO PHILLIPPAKIO pamišusių paauglių, ir tuntas visas kolektyvo dainas mokančių Prancūzijos piliečių. Žodžiu, mišrainė, tik kitokio kalibro nei THE NATIONAL. Priešingai nei amerikiečių apšildančioji grupė, prieš pasirodant FOALS'ams pusvalandį gitaromis brazdino kolektyvas, apie kurį negalėčiau pasakyti nieko gero. Blogo, ko gero taip pat. Jie tiesiog buvo nykus ir, bent jau mano manymu, visisškai neverti dėmesio (berods jie vadinosi INVISIBLE, tačiau nesu dėl to visisškai tikras). Tačiau mane guodė mintis, kad čia juk atėjau ne dėl apšildančiųjų, o dėl kur kas geresnės grupės. Ir, turiu pasakyti, šis faktas tikrai paguodė...

Po pertraukos, per kurią turėjau garbės išlenkti bokalą prancūziško alaus su kažkokios mažai girdėtos britų indie roko grupės vokalistu, salė visisškai prisipildė žmonių, tapo neįmanoma kvėpuoti, nes vietos tiesiog nebebuvo. Užgęso šviesos, o arenoje pasigirdo kūrinio "Blue Blood" akordai... Į sceną įžengė visi FOALS nariai, o paskutinis, kaip ir galima buvo tikėtis, prie mikrofono pasirodė didysis YANNIS. Jeigu THE NATIONAL atveju šviesos efektai neturėjo jokios įtakos, tai čia gi, "šviesistai" pasistengdavo iš peties: puikiai derėjo muzika ir beiskeičiančios spalvos su bežaidžiančiais šešėliais, dūmai ir vis skirtingomis spalvomis ryškėjantis užrašas FOALS (atsiprašau už nuotraukų kokybę, tačiau kitaip nufotografuoti, ko gero, nebuvo jokių galimybių).

Po "Blue Blood" sekė kiek senesnis "Olympic Airways", o po jo - titulinė paskutinio albumo daina "Total Life Forever". Per kiek ilgesnį nei valandos koncerta YANNIS ir kompanija sugrojo praktiškai visus savo hitus - buvo galima išgirsti ir "Balloons", ir "Miami", ir "Electri Bloom", ir, žinoma, "Spanish Sahara", ir t.t. Sakau "praktiškai" dėl to, kad ko gero pajutę, jog biso išvengti nepavyks, britai legendinį "Hummer" pasiliko biso pabaigai...Beje, per "Hummer" Yannis, kaip senais gerais punk-roko laikais šoko į publiką ir kurį laiką iš jos neištrūko. Skęsdamas rankų jūroje, visiškai kontroliuodamas pamišusią minią (kartais netgi užsižaisdamas pragrojimais, primenančius rock- rave'ą) YANNIs ant scenos išliko ganėtinai santūrus: su publika bendravo nedaug, tačiau atidavė visą save muzikai ir, žinoma, iš proto dėl jos einančiai sausakimšai ELYSEE MONTMARTRE arenai. Nepriekaištingas atlikimas, neapsakoma energija ir fantastiškas šviesų žaismas nepaliko abejingo nei vieno į koncertą atėjusio žmogaus. Tai, ką išdarinėjo FOALS maždaug pora tūkstančių žmonių talpinančioje erdvėje, retai teišdarinėja kiti atlikėjai. Klausant jų ir bepasineriant į FOALS'iškąją indie roko ekstazę vis kirbėjo mintis, kad tai grupė, kuriai reikia ne mažų erdvių, o mažų mažiausiai - stadionų, nes tokios jų muzikos klausytis turėtų ne du, o mažiausiai dvidešimt du tūkstančiai žmonių...

Pasibaigus koncertui turėjom staigiai išlėkti. Laimei metro buvo iškart už gatvės, o įsėdus į jį teliko suvirškinti tai, ką mačiau ir girdėjau...Virškinau ilgai. Netgi per ilgai... Ko gero tos emocijos, kurias teko patirti lapkričio 25, lydi mane iki šiol... Arba tiesiog dar iki galo taip ir "nesuvirškinau".

Supratau tik tiek, kad miestas, kuriame praleidau kelias savo atostogų dienas (ir kurį kai kas vadina meilės miestu), man tapo šiemetine muzikos meka, kurioje įgyvendinau savo muzikines svajones, išgyvenau tikrą "muzikinį katarsį" ir palaimingai pradėjau žiemą... Pasirodo, per kelias dienas galima būti labai laimingu.

...o Kai tarp koncertų dienų dar 'apturėjau' progą ne vieną valandą praleisti VIRGIN RECORDS STORE, tai supratau, kad Paryžius - ne toks jau ir blogas miestas. Koks skirtumas kur klausytis geros muzikos. Juk muzika neturi sienų, o tai ir leidžia žmonėm pajusti jos didžiąją esminę jėgą...

Muzika, kuri nekelia asociacijų: OWEN PALLET ir jo kanadietiškas smuikas

2010-11-11T14:36:00.000-08:00

Nežinau kaip kitiems, bet man, besiklausant muzikos iškyla begalė asociacijų. Ir kai tos asociacijos tikrąja to žodžio prasme atranda muzikinį atitikmenį, jaučiuosi pamalonintas. Pamalonintas, kad atspėjau. Kad teisingai suvedžiau. Kad sužinojau kažką daugiau ir muzikinių žinių dėka sugebėjau suvesti tai, kas atrodė nesuvedama. Be jokios abejonės, tai jausmas, kuris leidžia kartkartėmis pasijusti visagaliu. Pasakysiu dar paparsčiau: atsakyti į klausimą "kur man tai girdėta" dažniausiai būna muzikinio 'teorinio' poreikio patenkinimas, kuris, 'įrašius teisingą nežinomąjį' priverčia širdį džiaugtis.

Šįkart nenoriu rašyti nežinomojo, nes jo tiesiog nėra, o OWEN PALLET - atlikėjas iš Kanados - bent jau man neprimena nieko. Jis tiesiog originalus. Jis tiesiog kitoks. Jis tiesiog velniškai gerai ir, sakyčiau, šiuolaikiškai skambantis. Smuikininkas, klavišininkas, kompozitorius ir kūrėjas - keturi viename. Visa tai apibūdina atlikėją OWEN PALLET, kuris jau spėjo laimėti ir prestižinį Mercury Awards atitikmenį Kanadoje - POLARIS MUSIC PRIZE (apdovanojimą, kuris yra skiriamas muzikos kritikų už geriausią metų albumą).

Nesu tikras ar jau šiandien galime jį vadinti genijumi, tačiau tai, kaip PALLET'as savo muzikoje išnaudoja smuiką, kaip skoningai derina klavišinius su subtiliu indie pop muzikos ritmu, kaip 'tvarkingai' ir 'neužknisančiai' atlieka dainas, priverčia suklusti ir ištarti paprastus, tačiau muziką mylintiems žmonėms kone svarbiausius žodžius: "MAN TAI PATINKA. TAI ĮDOMU IR NEABEJOTINAI VERTA KLAUSYMO". Tai žodžiai, kurie tarsi iš anksto garantuoja beatodairišką susidomėjimą atlikėju ir suponuoja mintį, kad jo bus klausomasi.

Taigi, atradęs šį kanadietį DOMINO RECORDS svetainėje, galiu drąsiai teigti, jog įrašau šį muzikantą į tą sąrašą, kurio viršuje yra užrašas "BŪTINA PASIKLAUSYTI IR SEKTI JO/JOS KŪRYBĄ".

Tad šįkart tikrai trumpai. Nedaugžodžiausiu, o tiesiog pasakysiu, jog OWEN PALLET muzika man tikrai labai labai patiko. Ji kitokia. Ji sunkiai apibūdinama. Ji graži. Ir, kas svarbiausia, ji tikrai verta dėmesio.

P.S. "A Man With No Ackles", ko gero, yra ta daina, kurią išgirsti (visomis šio žodžio reikšmėmis) reikėtų pirmiausia. Nuo jos ir turėtų prasidėti pažintis su paprastu piliečiu iš Kanados, kuriančiu nuostabią muziką.

Nuoširdumas, emocija ir paprastumas: viskas ko reikia muzikai (WILCO "You and I)

2010-11-05T03:24:00.000-07:00

Kelionės atradimas: ačiū už WILCO

Muzika, emocija ir nuoširdumas - tai trys dalykai, kurie mane priverčia įsimylėti dainą. Prisipažįstu, žodžiai dažnai telieka pridėtinė vertė, į kurią galiu visiškai nekreipti dėmesio. Kitaip tariant, žodžiai dainoje man vaidiną ne tokį didelį vaidmenį kokį galbūt turėtų vaidinti.

Gėda, bet prisipažįstu, jog apie WILCO sužinojau tik prieš keleta metų. Kelionės į Airiją metu, bevartant "bardačioke" esantį bičiulio kompaktinių diskų dėklą (turiu blogą įprotį, visą laiką ne savo mašinoje ieškau kompaktų) atradau diską su užrašu WILCO. Pasirodo, tai buvo viena mėgstamiausių mano bičiulio grupių, su kurios muzika turėjau galimybę "susipažinti". Neneigsiu, "užkabino" iškart, o tikslas, kurį išsikėliau sau - susipirkti jų diskografiją kaip įmanoma greičiau. Žingsnis po žingsnio, mano fonotekoje atsirado ir "A Ghost is Born" ir žymusis "Yankee Hotel Foxtrot", ir visi kiti WILCO darbai. Juo labiau klausiausi WILCO, juo daugiau negalėdavau susitaikyti su mintimis, kad jie - amerikiečiai. Tikrai ne dėl to, kad netikėčiau amerikos muzikos galia. Tiesiog didžioji mano "dievukų" dalis yra tikri Europiečiai, o vadovaudamasis subjektyviu požiūriu, "muzikos esmės ir gilumo užčiuopimo" galimybes labiau visuomet priskirdavau Britams (Beje, tas pats mano bičiulis, kurio dėka mano pasaulyje atsirado WILCO, šito fakto visiškai nesureikšmina ir sako, kad jie - "puikus amerikietiško soundo pavyzdys". Manau, kad jis - visiškai teisus).

Taigi, amerikiečiai iš Čikagos, savo diskografijoje turintys jau 8 studijinius albumus, pelnę ne vieną apdovanojimą, kritikų simpatijas ir nuostabias recenzijas pastariesiems keturiems albumams, praėjusiais metais išleido dar vieną stulbinantį muzikos šedevrą "Wilco (The Album)". Nenoriu kalbėti apie visą albumą iš esmės, nes jam reiktų atskiro įrašo, o žodžio, apibūdinančio jį kaip "pasaka" gali būti per mažai. Noriu pakalbėti apie dainą, kurios dėka ir vėl pagražėjo pasaulis.

YOU AND I: už lango tiesiog negali lyti

Tai - ne šiaip daina. Šį kūrinį JEFF'ui TWEEDY atlikti padeda nuostabi Kanados atlikėja FEIST (kuri prieš du metus JUNO apdovanojimuose laimėjo net penkias prestižines statulėles), apie kurią taip pat būtų galima kalbėti ir kalbėti, nes ji - tiesiog neįtikėtina.

Vėlgi grįžtu prie trijų kriterijų, kurie mane veikia besiklausant kažko naujo. Išgirdau "You And I" ir supratau, kad parašyti ar sudainuoti kažką nuoširdesnio ir paprastesnio yra ko gero neįmanoma...Ir šis nuoširdumas taip užburia, kad klausydamas užsimerkiu ir negaliu patikėti, kad girdint šį kūrinį už lango gali būti ruduo...Emocine prasme daina, žinoma, neturi tokio užtaiso, kokį turi didžioji dalis kūrinių, tapusių 'kultiniais', tačiau ji anaiptol ir nepretenduoja tapti istorija ar būti įrašyta į hitų sąrašus. Susumavus šiuos du kriterijus nesunku atspėti, kad muzika (trečiasis ir, ko gero, pats svarbiausias veiksnys) yra tiesiog užburianti: ji ir paprasta, ir nuoširdi, ir paprasčiausiai miela ausiai. Nieko ypatingo, nieko virtuoziško. Tiesiog gražūs FEIST ir WILCO vokalisto JEFF'o TWEEDY balsai, nuostabi akustinės gitaros ir klavišinių sintezė ir tikras sklindantis nuoširdumas... Šįkart teko netgi atkreipti dėmesį į žodžius, kurie tiesiog tobulai tinka muzikai. Jie, kaip ir visa daina, taip pat visiškai paprasti, absoliučiai neįnoringi, bet labai labai nuoširdūs. Jokių paslėptų minčių, jokių 'aukšto kalibro' metaforų. Jokių meilės prisipažinimų ar auksinių minties šuolių. Tai daina, apie du žmones, kuriuos kažkas jungia...

...You and I, we might be strangers. However close we get sometimes it's like we never met...<...>But you and I, I think we can take it. All the good with the bad make something that no one else has but You and I...

P.S. Ir vėl akivaizdu, kad genialiai dainai sukurti nereikia rafinuotų garsų, pompastiškų instrumentų ir galingai spiegiančio vokalo. Tereikia truputėlio širdies ir paprastos melodijos, kurią įvilkus į gražų muzikinį rūbą gaunam nuoširdų muzikinį garsą

P.P.S Netgi mano kolega, kuris M83 dainą "Lower Your Eyelids To Die With A Sun" vadina "delfinų verksmu", o SIGUR ROS muziką - "kankyne ausims", sukluso girdėdamas "You and I" ir ramiai atsisukęs pasakė: "visai graži daina".

Ko gero tai ir būtų pats geriausias apibūdinimas dainai "You and I". Na, pridėkime dar epitetus "miela" ir "nuoširdi" ir gausime tobulą tobulos WILCO dainos aprašymą, kurio nenuneigs net didžiausias pasaulio cinikas.

KINGS OF LEON: mano daina iš "Come Around Sundown"

2010-11-04T14:05:00.000-07:00

Šiandien vėlgi trumpai. Tiksliau, pakankamai trumpai, nes nei nuotaikos, nei polėkio rašyti nėra. O ir muzika, skambanti sumautose ausinėse šiandien verčia ne rašyti, o tiesiog klausytis.

Vėl gitaros. Vėl tvarkingai išreikštas bosas. Vėl nieko pernelyg subtilaus ar muzikaliai genialaus...Bet kartais kategorija "gražu" yra kur kas svarbesnė nei kelios prieš tai minėtos.

Vienas labiausiai laukiamų šių metų albumų priklauso amerikiečiams KINGS OF LEON. "Come Around Sundown" - buvo tas darbas, į kurį dėjau visus įmanomus lūkesčius po stebuklingo "Only By the Night", kuriame kone kiekvienas kūrinys buvo aukso vertės (ir komerciškai, ir muzikaliai daugiau negu tvarkingas). Ar "Come Around Sundown" pateisino mano lūkesčius? Ko gero ne...Sakau "ko gero" vien dėl to, kad kaskart klausydamasis vis kažką naujo atrandu. Taip, giminių grupė myli U2. Tai - daugiau nei akivaizdu. Taip, kartkartėmis jaučiamas KINGS OF LEON bandymas jungti amerikietišką ir britišką roką. Taip, kaip dieną aišku, kad melodijos ir muzikinė išraiška - daugiau negu banali (o akordai apsiriboja praktiškai muzikos pirmapadžiu). Taip, Followill'ų grupė pajuto ką reikia daryti, kad banko sąskaitoje "augtų nuliukų ir papildomų skaitmenų" suma.... Bet, PO VELNIŲ, kai kurie kūriniai iš albumo, netgi būdami visiškai banalūs, yra tokie STULBINANČIAI GENIALŪS, kad net sunku žodžiais apsakyti.

Viena iš tokių dainų yra "The Face" - kūrinys, kuris labai primena priešpaskutiniame albume esančią "Revelry". Išraiškinga baladė, kurios metu muziką norisi garsinti taip stipriai, kad aplinka paprasčiausiai nebetenka prasmės...Galinga, paprasta, graži, miela ir "kabinanti" - tai epitetai, leidžiantys man įsimylėti šitą dainą. Galbūt ji tokia tik man. O galbūt jos "tokios" būvimą sąlygoja pakankamai sumauta mano šiandieninė nuotaika. Bet kuriuo atveju, nesiimdamas per daug analizuoti KINGS OF LEON naujausio albumo (noriu tai padaryti atskiru įrašu), didinu ausinėse garsą, n- tąjį kartą "užsileidžiu" "The Face" ir drąsiai tariu TAIP nors ir kiek subanalėjusiai, bet pozityviai KINGS OF LEON kūrybai.

Daina užmigus nakčiai: muzika anapus tikrovės

2010-10-26T13:24:00.000-07:00

Yra tokių dainų, apie kurias nesinori nieko rašyti. Kurios tiesiog kažką primena ir dėl kažkokių priežasčių verčia klausytis tūkstantį kartų iš naujo. Bent jau man taip dažniausiai atsitinka su lėtomis, lyriškomis ir nakčiai tinkamomis dainomis. Tai kūriniai, kurie sugeba palikti tikrovę kažkur labai labai toli, o jų skambesys į naktį (bent jau šiuo atveju) atneša idealumą. Tokių dainų dėka, mintys, idėjos, laimės samprata, svajonės ir tikslai tampa realūs, nes muzika sugeba nunešti ten, kur galbūt niekada nenuneš niekas kitas...Kartais tie kūriniai būna labai primityvūs, o kartais, priešingai, nuostabiai sudėtingi. Tačiau vienareikšmiškai jie - gražūs ir TIKRI. Tokia daina (veikiau kompozicija) yra ir "Water From the Same Source"- kūrinys, atliekamas kolektyvo RACHEL'S. Šįkart apie grupę nedėsiu jokios informacijos...Tegul muzika kalba už žodžius, o svajonės, bent jau kelias minutes tampa realybe.

EFTERKLANG - Danai, netelpantys į šiuolaikinės muzikos rėmus

2010-10-26T04:50:00.000-07:00

Galiu visai drąsiai prisipažinti, jog turiu kelis 'leiblus' favoritus, į kurių 'kuruojamų' atlikėjų naujienų pasirodymus visada žiūriu per padidinamąjį stiklą: tai nepriklausoma leidėjų kompanija Jungtinėse Amerikos Valstijose "Jagjaguwar" (leidžianti tokius atlikėjus anapus atlanto kaip BON IVER, GAYNGS, BLACK MOUNTAIN, VOLCANO CHOIR, DINOSAURS JR. ir t.t.) ir indie leiblas Didžiojoje Britanijoje 4AD (kurių atlikėjų sąraše be mano taip stipriai dievinamų BON IVER galima atrasti THE NATIONAL, STORNOWAY, THE BIG PINK ir kitus). Be jau minėtų atlikėjų, leidybinė kompanija 4AD po savo sparnu globoja nuostabią Danų kompanija, kurią, kad ir kaip bebūtų gaila, atradau tik prieš gerą mėnesį. Tai - kolektyvas iš Kopenhagos, kuris vadinasi EFTERKLANG (išvertus iš danų kalbos lietuviškai tai reikštų 'atgarsį').

Niekada nebuvau abejingas skandinaviškai muzikai (o kelis neseniai atrastus švedų kolektyvus, turėdamas laiko, būtinai aprašysiu ir čia), visada atkreipdavau dėmesį į skandinaviško roko (kurio fenomenalumui sunku atsispirti dar ir dėl valstybinės kultūros politikos bei valstybinių institucijų indėlio) atstovus, kurių pastarąjį dešimtmetį daugėjo ir daugėjo. Šįkart grupė, kuria norėčiau pasidalinti su Jumis, iškrenta iš už skandinaviško roko rėmų ir sunkiai telpą į šiandieninės indie pop/indie rock apibrėžimo schemas. Tai - aukso vidurys, kuriam, bent jau kol kas, analogų atrasti būtų pakankamai sunku. Kad tuo įsitikinti, užtenka perklausyti paskutinį EFTERKLANG albumą 'Magic Chairs'. Besiklausant dainos "Modern Drift" lyg ir jaustųsi Mančesterio roko įtaka ir tarsi galima būtų ieškoti panašumo tarp jų ir tokių grupių kaip DELPHIC. Daina "Full Moon" ir jos playback'as kažkuo primena naujojo ARCADE FIRE albumo 'Suburbs' nuotaiką, o štai pavyzdžiui kūrinyje "Alike", bent jau mano nuomone, galima rasti net ir STINGO muzikos prieskonių. Vienareikšmiškai galima drąsiai teigti, jog EFTERKLANG- tai ne tik subtili, bet ir kurybinga grupė ir (bijau būti blogas pranašas, bet...) tik laiko klausimas kada šis kolektyvas taps geriau žinomas už Danijos ribų. Tai kvartetas, kurio muzikoje susipina viskas - ir indie pop, ir post rock, ir netgi elektronika. Tai grupė, kuri užeina už visų indie muzikinių atšakų ribų ir į muziką atneša kažką naujo (joje galima išgirsti ir SIGUR ROS'iškų styginių, ir COLDPLAY'iškos gitaros vingių, ir tikro skandinaviško roko skambesio). Tai muzika, aplenkusi laiką ir paneigianti kritikų nuomonę, jog indie rokas (ir visos indie atšakos) jau balansuoja ties išsikvėpimo riba.

REKOMENDACIJA

Iš tisų, grupės EFTERKLANG reiktų klausyti visos (nuo a iki z), juolab, kad per beveik dešimt savo gyvavimo metų grupė teišleido tris pilnus studijinius ir vieną gyvą koncertinį albumą. Tačiau jei reikėtų rekomenduoti primigtynai, siūlyčiau išgirsti "Modern Drift" ir gyvai su specialios mokyklos vaikais įrašytą dainą "Natural Tune". Tačiau, kaip jau ir minėjau, EFTERKLANG kūryba - yra vientisas, nedalomas ir muzikaliai iškalbingas gėris, kurio tikrai nevertėtų (tiesiog būtų apmaudu) praleisti pro ausis.

NEVILTIS: Lietuvoje negroja FLAMING LIPS?

2010-10-26T00:49:00.000-07:00

Kalbant apie šitą kolektyvą, labai tinka "ketverių vestuvių ir vienerių laidotuvių" perfrazavimas į "ketverius išskirtinumus ir vieną neviltį".

Galvoju nuo ko pradėti - nuo išskirtinumų ar nuo nevilties...Visgi, kadangi "neviltis" daugmaž yra subjektyvi, tai pradėsiu nuo išskirtinumų.

1. Tai kolektyvas, kuris muzikos padangėje aktyviai egzistuoja beveik trisdešimt metų (o tam, kad tiek metų praleisti muzikos scenoje ir, be kita ko, išlaikyti klausytojų meilę ir kūrybinį potencialą, reikia būti tikrai išmoningiems, protingiems, muzikaliems ir, žinoma, nepristigti idėjų)

2. Nors apdovanojimai ir ne rodiklis, tačau šis kolektyvas savo šlovės galerijoje turi kelis svarbius GRAMMY apdovanojimus.

3. Šią grupę vienas įtakingiausių muzikos žurnalų pasaulyje "Q" 2002- aisiais įtraukė į 50 - tuką grupių, kurias būtina išgirsti prieš mirtį ("50 Bands You Must See Before You Die).

4. Grupė savo diskografijoje turi ne tik krūvą įvaIriausių muzikinių albumų, bet ir trumpametražį filmą "Christmas on Mars", kuriame nusifilmavo visi grupės nariai dar 2008- aisiais metais (beje, filmo garso takelį sukūrėi įrašė patss kolektyvas). Negalima nepaminėti ir dar vienos svarbios detalės: kolektyvas praėjusiais metais sukūrė savo versiją PINK FLOYD'ų legendiniam albumui 'Dark Side Of the Moon" [Tai padaryti gali tik labai savimi pasitikinti ir rizikuoti mėgstanti grupė, nes iškart atsiranda didžiulė grėsmė būti "suvalgytam" ne tik muzikos kritikų, bet ir savo gerbėjų]

Neviltis - vienintėlė ir amžina - tai kolektyvas, kurio negroja Lietuvos radijos, taip neleisdamos susipažinti Lietuvos liaudžiai su viena išskirtiniausio mūsų laikų kolektvo muzika.

Taigi, grupė FLAMING LIPS, skaičiuojanti dvidešimt aštuntuosius savo gyvenimo metus, susikūrė Oklahomoje. O jos stilių įvairiausi muzikos žinynai apibūdina labai skirtingai: vieni FLAMING LIPS priskiria indie rokui, kiti - psichodeliniam, treti - eksperimentiniam rokui ir t.t. Vienareikšmiškai galima teigti, kad jie - tikrai įvairūs, tikrai įdomūs ir tikrai verti dėmesio. Jie niekada nebuvo HYPER populiarūs, tačiau visada buvo mėgiami, o 1999- aisiais britų žurnalas 'NME' kolektyvo albumą 'The Soft Bulletin" pripažino metų albumu. Keisčiausia ir unikaliausia yra tai, kad kiekvienas FLAMING LIPS albumas yra vis kitoks ir kiekviename jų mes galime rasti kažką naujo: lėtą ramią baladę gali staigiai keisti psichodelinio roko akordai, po kurių "eterį" gali okupuoti rokui nesuprantamos interpretacijos. Ko gero tai leidžia drąsiai teigti, kad įvairialypei grupei netrūksta parako, o juos bent jau IŠGIRSTI tikrai verta. Beje, vertėtų paminėti ir tai, kad kolektyvas išleido jau 13 albumų.

REKOMENDACIJA:

Bent jau aš, negirdėjusiems FLAMING LIPS kūrybos, rekomenduočiau pasiklausyti kelių dainų: "Mr. Ambulance Driver" (siūlau klausytis būtent šios kūrinio versijos, kadangi albume nuolat skambanti greitosios pagalbos sirena taip įgrįsta, kad paprasčiausiai neleidžia gerėtis kūriniu); "The Yeah Yeah Yeah Song" ir daina "She Don't Use Jelly", kuri išleista iškart po sutarties pasirašymo su Warner Bross 1993- aisiais.

Kaip atgimsta muzika: "The Last Prom On Earth"

2010-10-25T13:02:00.000-07:00

Paprastai kiekvienų metų pabaigoje (visiškai nesvarbu ar tai naujųjų metų išvakarės, ar vėlus Kalėdų vakaras) aš sudėlioju muzikinius metų taškus ant "i". Tai - savotiški mano metų muzikos apdovanojimai, kurie yra kur kas svarbesni už visus įprastinius muzikos renginius (ir reginius) dėl vienos vienintėlės priežasties. Ir ta priežastis yra velniškai paprasta: TAI MANO APDOVANOJIMAI. Tai - mano metų muzikos ir įkvėpimo, laimės ir mūzos, euforijos ir emocinio katarsio "ačiū". Žinoma, dar ne laikas apie tai šnekėti, bet noriu parašyti pora žodžių apie dainą, kurios atlikėjai be jokios abejonės pateks į mano metinę apžvalgą. Tai grupė, kurios kūryba tikrai velniškai žaviuosi. Tai kolektyvas, kurį atradau tik šiemet. Tai 23 žmonių branduolys, kurio viena centrinių figūrų yra asmenybė, "pagimdžiusi" mano vieną labiausiai dievinamų grupių pasaulyje - BON IVER. Žinoma, kalbu apie muzikos genijų JUSTIN'ą VERNON'ą ir nuostabų kolektyvą GAYNGS.

Dainų daina (arba tai, kaip atgimsta muzika)

Labai gerai kalbėdami apie dainą "The Last Prom On Earth" išsireiškė 'Pitchfork' apžvalgininkai: tai daina, kuri skamba labai panašiai į 1980- ųjų filmo apie meilę garso takelį. Iš tiesų, šiek tiek ironiška, šiek tiek per paprasta (ypač žinant tai, kokią galingą ir idėjinę kompaniją surinko GAYNGS idėjinis vadas RAN'as OLSON'as) ir, be jokios abejonės, labai ciniška žvelgiant į ją per šiandienos prizmę (vien tik ko vertas VERNON'o vocoderio panaudojimas dainos finale). Bet tuo GAYNGS ir yra žavūs: jie moka iš musės išpūsti dramblį ir įrodyti net muzikaliai išprususiai publikai, kad dramblys - tikras.

Daina "The Last Prom On Earth" - tai pop ir senojo soul mišinys, priversiantis suklusti ne tik tuos, kurie neabejingi gerai muzikai, bet ir tuos, kurie vis dar jaučia sentimentus senam kokybiškam soul ar net disko pop skambesiui.

Bet kuriuo atveju, besiklausydamas GAYNGS, aš labai viliuosi, kad išgyvenimai ir emocinis pakilimas, kurį padovanojo ši kompanija nebus tik laikini, o albumas "Relayed" - nebus paskutinis jų diskografijoje (nepaisant to, kad gegužės 14 dienos pasirodymas, pasak kolektyvo narių, buvo paskutinis). Žodžiu, GAYNGS mane privertė pasijusti mažu vaiku, kuris išmoko džiaugtis nauju žaislu - muzika. Ta muzika, kuri užburia, žavi, priverčia suklusti, tikėti ir įsiklausyti...

Taigi, čia GAYNGS ir "The Last Prom On Earth"

Australija: tai, ko pas mus nėra

2010-10-25T04:35:00.000-07:00

Atrodė, kad sustojau kelioms minutėms, o tos kelios minutės išvirto į ilgą mėnesį nerašymo. Šiandien, prisiminęs, kad egzistuoja mano blogas, užėjau ir pamačiau, kad nuo aprašo apie ZOLA JESUS jame neatsirado nei vieno naujo įrašo... Per tą tylos mėnesį vyko labai daug įvykių, kurie mano mintis kartkartėmis kreipdavo toliau nuo muzikos, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, šis mėnesis, nors ir buvo labai "apkrautas" kitais veiksmais, man atnešė dar daugiau muzikos - nuo naujų niekad negirdėtų dainų iki dešimties metų senumo kūrinių, kurių net neturėjau progų atrasti anksčiau.

Prisipažįstu, esu britofilas iki kaulų smegenų. Didžioji Britiškos muzikos scenos dalis man yra artima ne tik dėl to, kad niekada neslėpiau simpatijų Britiškam rokui, bet ir dėl to, kad tai vieta, davusi pradžią didžiąjai muzikos evoliucijos daliai - nuo pirmųjų rokenrolo apraiškų iki "einamųjų" indie roko akordų. Tačiau netgi nepaisant to, kad čia didžiąja dalimi, daugiausia yra aprašomos britiškos grupės, šįkart nuo jų nusisukęs žvilgterėsiu į padangę šalies, kurią nori aplankyti kone kiekvienas Lietuvis, nes ji tiesiog pakankamai rimtai nutolusi nuo Marijos Žemės. Taigi, žvilgisnis į kelias Australijos grupes, kurios radijo stoties TRIPLE J dėka atsidūrė ir mano "atradimų" sąraše.

Žinoma, ko gero pats didžiausias Australietiškas atradimas per pastaruosius pora metų man buvo grupė TEMPER TRAP ir jų (kaip didžiausio atradimo) pakeisti matyt niekam nepavyks, tačiau atsirado dar kelios grupės, kuriomis nepasidalinti tikrai negaliu.

POProkas su lengvumo prieskoniu

LITTLE RED - tai grupė, kurią atrasti man padėjo vienas bičiulis, 'įmetęs' vieną iš kolektyvo dainų ant savo sienos facebook'e. Kas mane joje sužavėjo - nežinau. Žinau tik tiek, kad tai viena paprastesnių dainų, ant kurių aš užkibau, tačiau svarbiausia, kad UŽKIBAU. Grupė LITTLE RED Australijoje išpopuliarėjo mano anksčiau minėtos radijo stoties TRIPLE J dėka. Tai atsitiko 2005- aisiais. Po trejų metų kolektyvas iš Melburno nuskynė kelias prestižines žemyno, kuriame sėkmingai gyvena kengūros, apdovanojimus ir tiesiog tapo žinomu, mėgiamu, perkamu ir klausomu. 2008- aisiais LITTLE RED išleido savo pirmąjį albumą 'Listen to Little Red' , kurį po metų perleido ir Didžiosios Britanijos rinkai padovanojo nepriklausomas leiblas "Lucky Number Music". Lygiai prieš mėnesį Australijoje buvo išleistas ir antrasis jų studijinis darbas "Midnight Remember", kurį pristatė daina "Rock It" - gražus, paprastas, lengvas ir labai kabinantis kūrinys, kurio dėka jaunuoslius LITTLE RED aš ir atradau. ir, žinoma, noriu parekomenduoti visiems, mylintiems gerą muziką.

IndiePOP su keistu Australietišku prieskoniu neįprastame pavadinime

HUNGRY KIDS OF HUNGARY - taip vadinasi kolektyvas, kurio dainos iki šiol tebesisuka mano grotuve. Vėlgi atrasta TRIPLE J dėka, ir vėlgi, be jokių didesnių ginčų, turinti britiško prieskonio grupė, išlaiko kažkokį savitumą. Kokį - sunku būtų ir atsakyti. Akivaizdu yra tai, kad indiePop grupės vaikinai tikrai žino ir ne kartą girdėjo tokias grupes kaip PASSION PIT, MGMT ar VAMPIRE WEEKEND. Akivaizdu ir tai, kad jie puikiai išmano paskutinių dienų 'mainstreamin'ius' muzikinius niuansus ir, žinoma, puikiai juos panaudoja. Ir visgi, sakyčiau, pakankamai gaila, kad nė viena Europos radija grupės HUNGRY KIDS OF HUNGARY nesiryžta sugroti. Komerciškai teisingi, bet nenuvalkioti vyrukai per savo trejų metų muzikinę karjerą yra koncertavę ir su tokiais žinomais vardais kaip JAMIE T ar OK GO ir vos prieš kelias savaites išleido pilną debiutinį savo albumą 'Escapades', kurį spėjo "įsimylėti" Australijos muzikos kritikai, piešdami jam itin šviesią ir 'pelningą' ateitį. Net neabejoju, kad senajame žemyne jis taip pat turėtų ateitį ir paklausą. Žinoma, jei tik kas nors sugalvotų jį atvežti...:)

Rekomendacija: iš tiesų, perklausius visą HUNGRY KIDS OF HUNGARY albumą, tampa aišku, jog tam, kad apie juos būtų galima susidaryti tikrą nuomonę, reikia perklausyti 'Escapades' nuo "a iki z", tačiau jei reikia išskirti kelias dainas - išskirčiau "You Ain't Always There" ir "Eat Your Heart Out".

Filosofija muzikoje: ZOLA JESUS

2010-09-23T01:15:00.000-07:00

Muzikoj skęstu, o parašyt neprisėdu. Nežinau ar dėl pegaso, ar dėl abejingumo.

Bet šįkart nepasidalinti negaliu.

Amerikietė ZOLA JESUS (po šiuo sceniniu pseudonimu slepiasi jauna amerikietė iš Viskonsino - Nika Roza Danilova, kurios mama turi net 11 brolių ir seserų). ZOLA JESUS - tai mergina, kuri studijuoja filosofiją, netiki dievu ir visisškai nesportuoja. Ji pati savo muzikinį stilių apibūdina kaip "triukšmingą pop muziką su šiokiais tokiais operos elementais... ji skamba kaip Hannah Montana".

Kuo ji įdomi man? ji tiesiog kitokia. Kažkiek tamsi, kažkiek lyriška, kažkiek paslaptinga. Svarbiausia yra tai, kad jos muziką apibūdinti išties yra sunku. Galbūt tiktų žodis "kabinanti", nors kažin ar jo pakaktų ZOLA'i JESUS aprašyti.

Mano siūlymas pradėti nuo to, nuo ko pradėjau ir aš ją atrasdamas - t.y. šviežios ką tik iškeptos dainos "Sea Talk"

Svajoniu studijoj suskambęs dangus (Sigur Ros)

2010-09-06T13:19:00.000-07:00

Turiu bičiulį, kuris labai myli Sigur Ros. Prisipažinsiu, myliu ir aš juos. Labai. Tačiau ko gero ne taip labai kaip jis.

Šiandien jis man atsiuntė nuorodą, kuria nesidalinti čia tiesiog negaliu. Jeigu yra dangus toks, kokį mes įsivaizduojame, tai matyt jis turėtų skambėti būtent taip.

Šįkart net nelabai turiu ką pasakyti, nes kiekvienas žodis, kad ir koks jis gražus bebūtų, gali dangumi skambančia tylą sugadinti...

Taigi, nuostabaus grožio skambantis dangus - čia

MERCURY AWARDS 2010: kodėl aš tikiu kitaip...

2010-08-30T10:26:00.000-07:00

Kadangi prieš keleta dienų parašęs komentarą viename muzikiniame bloge susilaukiau savo bičiulių kritikos, kurios pagrindinė mintis buvo ta, kad tokio pobūdžio komentarus reikia talpinti savo tinklaraštyje, šįkart, atsižvelgdamas į jų priekaištus, tai ir darau.

Ne taip seniai viename muzikiniame bloge (džiugu, kad tokių Lietuvoje, nors ir nedaug, bet visgi yra) perskaičiau vieno žmogaus nuomonę apie artėjantį svarbų įvykį muzikiniame gyvenime - šių metų MERCURY AWARD laimėtojo paskelbimą (beje, tą nuomone galite perskaityti čia) ir supratau, kad užvis smagiausia yra tai, jog frazė "kiek žmonių - tiek ir nuomonių" yra ko gero tiksliausias posakis pasaulyje, kurio paneigti, matyt, negalėtų niekas. Sakau tai todėl, kad mano lūkesčiai, prognozės ir pamąstymai apie artėjantį svarbų muzikinį įvykį yra visiškai priešingi ir didžiąja dalimi absoliučiai nesutampantys su jau minėta autoriaus nuomone. Bet galbūt nedarydamas didelės įžangos, leisiu sau pasvarstyti apie tai, kas mano akimis yra MERCURY AWARDS

NUSIVYLIMAS

Ko gero ne tik grupė KLAXONS, bet ir didžioji dalis muzikos mylėtojų ir žinovų, sekusių šių metų muzikos gyvenimą, paskelbus visus dešimt nominantų, pretenduojančių pasiimti viena prestižiškiausių muzikos apdovanojimų, uždavė sau klausimą " o kur THESE NEW PURITANS"? Britų grupė, išleidusi nuostabų albumą "Hidden", pelniusi kritikų pripažinimą tikrai buvo verta bent jau tapti viena iš pretendenčių pasiimti MERCURY apdovanojimą. Albumas, išleistas metų pradžioje iš tiesų buvo ir naujas, ir geras, ir "kabinantis", ir, kas svarbiausia, kitoks - t.y. išsiskiriantis iš kitų galybės albumų, išleistų muzikos talentų kalvės šalyje. Tad paskelbus visus, pretenduojančius tapti MERCURY prizo savininkais mažų mažiausiai keista buvo tame sąraše nerasti vienų įsimintiniausių šių metų albumo savininkų. Tačiau yra kaip yra, o nepaisant šio pakankamai rimto nusivylimo, dvylika paskelbtų pretendentų taip pat yra pakankamai rimti.

3 Mano "NE" (prognozė, bet ne faktas)

Visų pirma, prieš dedant akcentus "ant" to, kas galėtų ir kas negalėtų būti laimėtojais, noriu pabrėžti, kad esu matyt pats prasčiausias prognozuotojas iš visų, esančių Marijos Žemėje, tad šios mintys bus labiau ne prognozės, bet pamąstymai, kodėl galėtų būti vienaip ar kitaip.

Taigi kalbėdamas apie visus dvylika albumų, šiandien vis dar turinčių realias galimybes pasiimti MERCURY apdovanojimą pradėsiu nuo trijų, mano nuomone, turinčių mažiausiai galimybių tai padaryti.

1. KIT DOWNES TRIO. Kas turėtų atsitikti kritikų galvose, kad šis kolektyvas laimėtų apdovanojimą aš tikrai nežinau. Visų pirma - tai džiazo kolektyvas. Žinoma, tai ne priežastis, tačiau dar nė karto MERCURY apdovanojimo nėra laimėjęs džiazo kolektyvas. Visų antra, žmonės, mėgstantys džiazą gali drąsiai paantrinti, kad pasaulyje yra ne vienas, ne du ir tikrai kur kas daugiau nei trys kolektyvai lygiu nei kiek nenusileidžiantys KIT DOWNES TRIO, todėl atiduoti apdovanojimą tiems, kurie muzikos pasaulyje nepadarė nieko naujo (visiškai nenuvertinant tikrai neprastai skambančio jų profesionalumo), būtų mažų mažiausiai neteisinga. Visų trečia, tai muzikos vardas, kuris pasauliui sako tikrai nedaug, o po praėjusių metų fiasko (kuomet apdovanojimas buvo atiduodas SPEECH DEBELLE), tikėtina, kritikai norės reabilituotis ir nesiteiks apdovanojimo atiduoti "bet kam".

2. DIZZEE RASCAL. Nepaisant to, kad jo albumas "Tongue N' Cheek" buvo įvertintas pakankamai neblogai, MERCURY AWARDS istorijoje dar nėra buvę taip, kad atlikėjas apdovanojimą laimėtų du kartus. Žinoma, optimistai sakys, kad visada būna pirmas kartas, tačiau pesimistai, perklausę visą minėtą albumą ištars tris žodžius: "nieko ypatingai naujo". Taip, DIZZEE pasikeitė ir į pagalba pasikvietė puikiai šokių muzikos padangėje žinomus vardus - tai ir CALVIN HARRIS, ir ARMAND VAN HELDEN, ir TIESTO. Taip, DIZZEE skamba kitaip, lyginant jį su prieš tai sekusiais trimis albumais. Taip DIZZEE eksperimentuoja. Tačiau ar to gana? Mano manymu tikrai ne. DIZZEE RASCAL buvo kitoks, bet nei įtakingas, nei originalus, nei, kas svarbiausia, išsiskiriantis. Esu tas pesimistas (o tikiuosi ir realistas) kuris pritaria nuomonei, jog jis nevertas ne tik, kad gauti MERCURY AWARDS, bet ir būti apdovanojimo nominantu. Čia ir vėl galima būtų svarstyti kas būtų jeigų būtų ir kaip visame sąraše atrodytų THESE NEW PURITANS...

3. LAURA MARLING. Prieš du metus šios, vos dvidešimties sulaukusios atlikėjos debiutinis albumas taip pat buvo tarp pretendentų pasiimti MERCURY apdovanojimą, tačiau tais metais lygiaverčių varžovų praktiškai neturėjo ELBOW, o LAURA'os pergale netikėjo, ko gero nė vienas. Panašiai matyt yra ir dabar. Poetė, lyrikė ir gražių melodingų dainų autorė kuria puikią muziką, tačiau į klausimą, ar šiandieninėje muzikos padangėje jį paliks ryškų pėdsaką, ko gero atsakysime taip pat labai paprastai - NE. Viena vertus dėl to, kad tokių kaip panelė MARLING Didžiojoje Britanijoje tikrai apstu. Antra vertus, netikiu, kad muzikos specialistai (nepaisant to, kad tiek The Guardian, tiek The Times šių metų albumą "I Speak Because I Can" įvertino maksimaliu balų skaičiumi) atiduos prestižiškiausią metų apdovanojimą praktiškai grynojo folk'o atlikėjai.

Lieka devyni, kurių galimybės yra pakankamai panašios (Čia vėlgi nesutinku su pradžioje minėto straipsnio autoriumi, kad galima rinktis atmetimo keliu kol sąrašą susiaurinsime iki minimumo).

Netikiu, kad apdovanojimą pasiims CORINNE BAYLEY RAY. Po stulbinančios pirmojo albumo sekmės, atlikėjos iš Leeds'o naujausias albumas buvo viena laukiamiausių šių metų "prekių". Ir iš tiesų bent jau muzikine prasme "The Sea" nenuvylė. Itin įnoringų kritikų vertinimai buvo neprasti, albumas pasiekė perkamiausių UK albumų topo 5 vietą, neblogai buvo perkamas tiek kitose Europos valstybėse, tiek ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Visiškai sutinku - tai tikrai yra gražių dainų rinkinys, bet jo besiklausant ramybės neduoda jausmas, kuždantis, jog tai jau kažkur girdėta... Corrinne ne ieškojo, bet pratęsė tai, ką buvo pristačiusi debiutiniame savo albume "Corrinne Bayley Ray". Ir netgi nepaisant to, kad iš viso pasaulio moterų dainininkių jos ir SADE albumai man šiemet buvo patys mieliausi, netikiu, kad ji pasiims MERCURY statulėlę.

Ne kartą šiame bloge kalbėjau apie I AM KLOOT. Turbūt nėra didelė paslaptis tai, kad patyliukais trinu pirštais ir labai noriu, kad jiems PAGALIAU pavyktų. Jei taip atsitiks, tai būtų dviguba pergalė, kuria džiaugtųsi ne tik šis kolektyvas, bet ir grupės ELBOW, gavusios 2008 -ų metų MERCURY apdovanojimą už pasakišką albumą "The Seldom Seen Kid" sielos Guy'us Garvey'us ir Craig'as Potter'is, prodiusavę I AM KLOOT albumą - pretendentą "Sky at Night". Kuom jis ypatingas? Ko gero daugelis sakys, kad niekuom - tai tiesiog gražus albumas. Na o tie, kurie palaiko I AM KLOOT teigs, kad būtent ši britų grupė į modernią šiandieną grąžino legendinį septintojo dešimtmečio BOB DYLAN'ą. Visgi sutinku, kad jie šansų turi nedaug, o šią situaciją praskaidrina kolektyvo nuomonė, jog būti tarp 12 pretendentų - jau savaime yra didžiulis laimėjimas. Taigi, kad ir kaip norėčiau, netikiu, kad MERCURY statulėlę pasiims I AM KLOOT.

VILLAGERS. Dar vienas kolekyvas, kuris (bent jau man) užduoda daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Pats VILLAGERS lyderis Conor'as J. O'Brien'as teigia, kad jie groja "tamsią, keistą ir transcendentinę muziką". Po to, kai buvo išleistas debiutinis airių albumas "Becoming a Jackal", muzikos kritikai juos pradėjo lyginti su Leonard'u Cohen'u ar U2. Ar jie verti tokio palyginimo - tikrai nežinau, tačiau dabar, bent jau lydimas asmeninio potyrio, galiu pasakyti, jog tas tamsumas ir keistumas, kurį groja VILLAGERS bent manęs tiesiog "neužkabino" taip, kaip tai padarė su didžiąja dalimi Airijos ir Anglijos muzikos mylėtojų. Galbūt todėl, kad mano akimis jie šiandieniniame muzikos pasaulyje nepateikė nieko naujo, o galbūt todėl, kad jų besiklausant galima išvardinti bent dešimt grupių, kurių įkandin O'Brien'o kolektyvas seka. Tad šiuokart (tik iš asmeninių paskatų ir patirties) sakau, jog netikiu, kad VILLAGERS laimės. Nors, kaip jau teko ne kartą patirti, MERCURY apdovanojimas atitenka net ir tiems, kuriems apdovanojimas pasirodo mažiausiai tikėtinas...

Lygiavečiai 50%

Lieka dar šeši kolektyvai, kurių galimybes, mano galva, reikėtų vertinti pakankamai panašiai. Žinau, jog kai kurie muzikos mylėtojai su manim nesutiks, tačiau tam matyt ir yra skirti blogai - diskutuoti, kalbėti ir, kas svarbiausia, išreikšti savo nuomonę.

BIFFY CLYRO ir WILD BEASTS - du kolektyvai, išleidę albumus, diktavusius madas UK indie roko muzikoje. Škotiško roko atstovai su albumu "Only Revolutions" turėjo kelis fantastiškus radijo singlus, iš kurių baladė "Many of Horror" galėtų būti tituluojama kone gražiausia šių metų roko balade. Tuo tarpu rokeriai iš Kendalio, nors ir negalėjo pasigirti tobulais radijo singlais, galėjo tenkintis nuostabiomis kritikų liaupsėmis ir nepaprastai aukštais albumo įvertinimais presitižkiausiuose muzikos leidiniuose ir media kanaluose. Komercine prasme ko gero sėkmingesnis buvo BIFFY CLYRO albumas, kiek užeinantis už indie muzikos rėmų ir puikiai tinkantis ne tik Europos, bet ir JAV rinkai. Tačiau kalbant apie WILD BEASTS reiktų pasakyti, jog "Two Dancers" buvo brandus muzikos kokybės ir tęstinumo prasme (anaiptol nenuvertinant Škotų) ir lygiai taip pat yra vertas prestižiškiausio trofėjaus Didžiojoje Britanijoje. Negana to, abiejų kolektyvų minėtieji albumai buvo įtraukti į geriausių metų albumų topų sąrašus ir abu albumai bus vertinami kaip labai svarbūs šių metų muzikos industrijoje. Beje, jei įdėmiau žvelgtumėme į šią (topų) statistiką, galėtumėm teigti, jog WILD BEASTS turi šiokį tokį pranašumą (NME tope jų albumas yra 4, GUARDIAN - 3, o The FLY - 1 vietoje. Tai - kur kas geresnis pasiekimas nei Škotų).

Kodėl apdovanojimą galėtų pasiimti MUMFORD & SONS? Atsakymas - vienareikšmis: jie į šiandieninę muziką grąžino country'išką indie folk'ą, o po jų sekė aibė tokio stiliaus grupių, pajutusių, kad tai muzika, kurios rinkoje trūksta ir kuri gali atnešti sėkmę. Australijoje, Airijoje ir BILLBOARD'o folko albumų sąraše albumas "Sight No More" pakilo iki pirmosios vietos, o UK albumų tope liko šeštas. Vienaip ar kitaip, 2009 -ieji ir 2010 -ieji metai bus neatsiejami nuo Marcus'o Mumford'o ir kompanijos, o jų daina "Little Lion Man" dar ilgai skambės kaip ženklas, kad ši era indie muzikos kultūroje be country ir folk priemaišų yra neįsivaizduojama. Nors ir daug kas su manimi ginčysis, manau, kad MUMFORD & SONS turi (jei ne pačias geriausias) tai mažų mažiausiai neprastas galimybes bent jau pakovoti dėl apdovanojimo. Ypač neatmetant to, kad jie šiemet skambėjo labai dažnai, o jų muzika taip pat paliko pakankamai ryškią žymą šiandieninės muzikos istorijos knygose.

LYDERIAI

Mano akimis didžiausia kova turėtų įvykti tarp trijų atlikėjų/kolektyvų: The XX, PAUL WELLER ir FOALS.

Kodėl Paul Weller'is? Vienas mano bičiulis pasakė auksinę mintį, kurią sugromulavęs tik po kelių dienų priėmiau kaip realią ir, ko gero, pakankamai teisingą. Visų pirma, tai gali būti paskutinis kartas, kuomet muzikos šulai turi progą atiduoti duoklę šiam atlikėjui. Kitaip tariant, būtų pakankamai didelė garbė įteikti prestižinį muzikos apdovanojimą žmogui, kuris per ilgą laiko atkarpą tapo roko muzikos ikona Britanijos Žemėje. Visų antra, "Wake Up The Nation" - pirmas albumas nuo neatmenamų 1982 -ųjų, kuriame kartu su Weller'iu grojo jo kolega grupėje "The JAM" Bruce'as Foxton'as. Na ir visų trečia, albumą tiesiog įsimylėjo didžioji dalis Britanijos muzikos kritikų, o Weller'is ir vėl sužibėjo visu gražumu. Albumas buvo perkamas, mylimas ir, kas svarbiausia, klausomas. Taigi šiuo atveju klausomumas ir garbė gali padaryti savo.

Apie The XX savo bloge nerašiau sąmoningai. Apie juos rašė visi, kas tik netingėjo. Apie juos kalbėjo, juos gyrė, jais žavėjosi ir jais tikėjo. Žavėjausi ir tikėjau ir aš, tačiau norėjau išlaukti...Išlaukti laiko, kai galėsiu atiduoti deramą pagarbą kolektyvui, kuris jos tikrai yra vertas. Tai, ką padarė Londono rokeriai su indie muzika, norėtų padaryti, ko gero, kiekvienas kolektyvas. Jie ne tik kūrė, bet ir apvertė aukštyn kojomis tai, ką pastarąjį dešimtmetį kūrė Britai. Ne veltui, kolektyvą the XX muzikos kritikai jau dabar vadina "grupe, greičiausiai formuosiančia ateinančio dešimtmečio indie roko muziką". Tai, ką daro The XX yra genialu, paprasta, nuoseklu ir iškalbinga. Ar Londono trejetas sugebės pasiimti MERCURY apdovanojimą, pamatysime po savaitės, tačiau visiškai nenuostabu, kad tai kolektyvas, kurio galimybės vertinamos realiausiai.

Na ir galiausiai FOALS. Sąmoningai pasilikau šį kolektyvą paskutiniam aptarimui dėl to, kad manau, jog tai yra grupė, apie kurią mūsų vaikai ir vaikaičiai kalbės dar ilgai. Žinoma, ne tie, kurie augs su TAIO CRUZ'u ir kitais populiariausiais vardais, bet tie, kurie į mūsų laikų muziką žiurės rimčiau (nusimetę populiarųjį radijinį rūbą). Pats Iannis Phillippakis albumą, nominuotą MERCURY apdovanojimui gauti vadina "tropinio progresyvo ir mirštančio erelio sapno" skambesiu. "Total Life Forever" - albumo, įrašytame Švedijoje, skambesiui apibūdinti tinkamesnių (o kartu ir originalesnių) žodžių, ko gero su žiburiu nerasi. Dabar neverta kalbėti apie tai, kokiu būdu buvo sukurta albumo reklaminė kampanija, apie tai kaip pasikeitė FOALS internetinė svetainė. Viskas, ką galima pasakyti apie FOALS albumą "Total Life Forever" yra tai, kad šiame albume galima rasti visą indie kultūrinę stilistiką savaime. Tai tobulas šiandieninio roko šedevras, formuojantis muzikos kultūrą, priverčiantis suklusti dėl keisto muzikinio skambesio ir leidžiantis perprasti ir įsimylėti VISĄ indie roko grožį.

EPILOGAS

Nepaisant to, kad esu vienas iš tų, kurie myli I AM KLOOT (Beje, viršuje minėto straipsnio autoriui turiu papreštarauti, nes tikrai nemanau, kad I AM KLOOT analogas už atlanto yra grupė THE NATIONAL [tačiau tai - jau kitos diskusijos dalis]), netikiu, kad Guy'aus Garvey'aus pagalba jiems bus laimės nešėja. Manau, kad realiausi pretendentai pasiimti MERCURY AWARD statulėlę yra THE XX ir PAUL'as WELLER'is. Jei laimėtų FOALS, galėčiau pasakyti, jog vis dėlto yra tiesa pasaulyje. Jei laimėtų MUMFORD & SONS, sakyčiau, kad radijinė tendencija ima viršų. Jei laimėtų VILLAGERS - nenustebčiau, nes dažnai su MERCURY AWARD rezultatais "susipykstu", Jei laimėtų WILD BEASTS - tai būtų kitokios indie triumfas. Bet kokiu atveju, galiu tik pasidžiaugti, kad šiandieniniai MERCURY AWARD nominantai visiškai atspindi muzikos tendencijas.

Galiu patikslinti: šiandieniniai MERCURY AWARDS nominantai leidžia pasidžiaugti, jog gyvenu toje epochoje, kurioje gera muzika egzistuoja ir apsireiškia pačia žaviausia apsireiškimo prasme.

....beje, tikrai nereikia pamiršti ir THESE NEW PURITANS ;)

Kaip skamba rojus?

2010-08-30T00:21:00.000-07:00

Kadangi šiandien pirmadienis, o pirmadieniai paprastai būna sunkūs, pasistengsiu daug netuščiažodžiauti (jei, žinoma, pavyks). Turiu dainą, kuri pirmadienį paverčia lengvu sekmadienio rytu ir bent akimirkai priverčia pamiršti tai, kas mūsuose vadinama "savaitine darbų lavina".

Daina tikrai nėra nauja, todėl jeigu kažkas tikėsis stebuklo - deja, bet teks nusivilti...Tačiau tai - tik dėl naujumo. Tai - kūrinys stebuklas muzikine įtaigos ir emocijos prasme. Kažkiek meditacinis. Kažkiek svajingas. Bet, užvis svarbiausia, tikrai labai gražus (nors žodis "gražus" dažnai įgauna aibę naujų pavidalų, šikart man jis "apsireiškia" pačia tikriausia ir nuoširdžiausia prasme).

Taigi mano mintyse ir kompiuteryje darbo kabinete šiandien skamba grupė, kurios lyderis Anthony Gonzalez'as, gyvendamas Prancūzijoje, 2001 - aisiais sugalvojo sukurti grupę ir pavadinti ją vienos iš galaktikų - "Mesijo 83" garbei. Žinoma, kalbu apie grupę M83. Ir netgi nepaisant to, kad ji nuo 2008 metų neišleido nieko naujo, noriu grįžti į dar senesnius laikus - t.y. į 2005-uosius, kuomet prancūzai, dar su tuomet grupėje buvusiu Nicolas'u Fromageau išleido puikų albumą "Before the Dawns Kills Us". Būtent vieną dainą iš to albumo man teko "atgaminti" savaitgąlį, kuomet vienas mano geras bičiulis parodė vaizdo klipą su daina iš minėto albumo, esančią filmo "LAKAI FULLY FLEARED" garso takelyje. Filmo tikrai nemačiau, o štai daina, panašu, įstrigo ilgam. Tai kūrinys "Lower Your Eyelids To Die With The Sun". Įspūdingas fimo intro ir dar įspūdingesnis kūrinys abejingų tikrai palikti negali. Tai daina, kažkiek priminsianti Ulrich'ą Schnauss'ą ar kultinius islandus Sigur Ross ir tikrai leisianti kiekvienam pamąstyti apie tai, kas yra svarbu ir gražu... Hipnotizuojantis kūrinys, kurio (bent jau man) gražiausia ir mieliausia vizualioji versija yra pateikta čia (beje, šis video - Lietuvio Sauliaus Petrošiaus darbas).

Kūrinį geriausiai apibūdino vienas komentaras šalia jo vaizdo klipo: "This is what i imagine heaven would sound like". Visiška tiesa. Jeigu būtų galima išgirsti rojų, jis, ko gero, skambėtų labai labai panašiai. Bent jau man....

Subtilumas ir tikrumas: BON IVER

2010-08-25T06:08:00.000-07:00

Emocija, žlugdanti žodžius

Ko gero pirmą kartą, sėsdamas rašyti žodžius apie šią muziką, žinojau pirmus tris, kuriuos parašysiu pirmiausia - SUBTILU. TIKRA. RAMU. Kiekvienas iš šių trijų žodžių atrodo vienodai svarbus kalbant apie grupę, kurią jau seniai noriu aprašyti, bet kurios aprašymui taip ir nerandu tinkamo laiko. Atrodytų keista, o sykiu ir naivu apie kažką kalbėti taip, kaip apie itin ypatingą reiškinį, reikalaujantį išskirtinio nusiteikimo ir atitinkamo požiūrio, tačiau tai yra tiesa. Klausantis jų dainų tampa akivaizdu, kad "tiesiog" prisėsti ir parašyti nėra taip lengva kaip norėtųsi. Jų muzikoje susipina viskas - ir emocija, ir ramybė, ir meilė, ir subtilumas, ir natūralumas, ir, žinoma, tikrasis garsų pajutimas. Tai, ką jie daro, atrodo taip trapu, kad vienas netinkamas žodis gali sugriauti visą muzikos galią, kurią perteikia BON IVER. Visiškai nesvarbu koks yra klausytojo tikslas ir požiūris į klausomą muzika, nes ji turi galybe apraiškų - ji gali ir "užvesti", ir "nuraminti", ir įkvėpti, ir prikelti...Didžiąja dalimi, muzika priverčia girdėti ir klausyti. Kartais - įsiklausyti. Ir labai retai, bet labai ypatingu atveju - mylėti. Mylėti muziką būtent dėl pačios muzikos... Ko gero tai reikia pajusti, nes muzikos subtilumas didžiąja dalimi yra lemiamas subjektyvaus požiūrio, subjektyvios "ausies" ir ypatingos aplinkos. Žinoma, kartais aplinką galima susikurti pačiam, o kartais tą aplinką sukuria muzika. Jei jai pavyksta - galima tikėtis pajusti tą patį, ką žmonės pajunta išgyvendami pačius gražiausius gyvenimo momentus. BON IVER tai padaryti pavyksta...

Muzikos fenomenas

Rašyti ir pasakoti apie BON IVER turbūt nėra prasmės, nes biografiniai faktai kalbant apie jų muziką yra visiškai bereikšmiai. Galima tik paminėti, kad tai kolektyvas, kurio galva ir siela yra ko gero vienas didžiausių šių laikų genijų - Justin'as Vernon'as (tikrai tas pats žmogus, prieš kurį laiką buvo aprašytas kalbant apie GAYNGS dainą "Cry"). Taip, tai yra tas žmogus, kuris įrašinėdamas albumą "For Emma, Forever Ago" viename iš koncertų pasitelkė publiką tam, kad būtų įrašyti keli kūriniai, teigdamas, jog studijoje, dirbtinai rašydamas papildomus balsus jis visiškai sugadins savo dainas. Iš tiesų mieliausia yra tai, kad klausantis BON IVER nesigirdi jokio nenatūralaus garso. Jokio dirbtinumo. Jokio netikrumo. Visas minėtas albumas buvo įrašytas paties Vernon'o, o ji išleido nepriklausomas indie leiblas 'jagjaguwar'. Taigi taip Vernon'as laikėsi savo duoto žodžio - neleido nei muzikos prodiuseriams, nei garso režisieriams nei kam nors kitam kišti rankų prie savo kūrybos. Ir iš tiesų, praktiškai viskas, ką išleido BON IVER skamba natūraliai. Tikrai. Subtiliai. Jie turi tą natūralumą, kurio šiandieninei populiariąjai muzikai labai trūkstą. Jų muzikoje girdisi tas subtilumas, kuris paverčia muziką reiškiniu įgaunanačiu išskirtinį statusą. Jie yra tokie TIKRI, kad jais tiesiog negalima nesižavėti ir jų muzikos tiesiog neįmanoma neįsimylėti. Ir, negana to, jų muzika skamba taip nuoširdžiai, kad šiandieniniame pasaulyje, kuriame nuoširdumo sąvoka pradeda prarasti pozicijas, jų paprasčiausiai neįmanoma nepastebėti, netikėti ir negirdėti

Rekomendacija

Kadangi BON IVER man labiau siejasi su emocija, rekomenduoju išgiristi dainą "For Emma" ir gyvąją jos versiją. Taip pat pro akis (ir ausis) negali praslįsti "Blindsided". O jei atvirai, tai besiklausant BON IVER širdyje susiplaka tiek daug emocijų, kad tampa net sunku šnekėt. Ir ko gero ta didžiausia emocija ir yra tas neapibūdinamas jausmas, kuris pajuntamas tada, kai išgirsti muziką, įsiskverbiančią iki pat gelmių.

Šioje vietoje beliktų tik pridurti: "Tuokart sentimentaliai pakelkime už tai, ką mums dovanoja Justin'as Vernon'as ir BON IVER..."

"Congratulations" sugrąžinta vasara

2010-08-24T23:57:00.000-07:00

Pastaruoju metu mano muzikinė kolekcija nuolat pildėsi. Taip atsitiko, žinoma, todėl, kad keliavau po šalį, kurioje muzikos lentynose buvo galima rasti praktiškai viską, ko reikia. Tačiau netgi tada, kai mano fonoteka pasipildė naujausiais THE NATIONAL, TUNNG, MYSTERY JETS, KEANE ir kitais albumais, pegasas vis nenorėdavo nutūpti ant mano peties, todėl prisijungti ir parašyti čia tiesiog nekildavo ranka. Galbūt dėl to, kad naujos ir geros muzikos turėjau tikrai labai daug, o išskirti vieno reikšmingiausio, verto aprašymo, paprasčiausiai negalėjau.

Bet šiandieninė ryto daina mane privertė "atsiversti" švarų blogo puslapį ir brūkštelėti naują įrašą apie dainą, kuri tokį tamsų besibaigiančios vasaros rytą man pavertė saulėta ir šviesia diena.

MGMT Fenomenas

Su jais norą dirbti buvo pareiškęs seras Paul'as McCartney, o jų "Kids" ir "Time to Pretend" skambėjo visų pasaulio šalių šokių aikštelėse. Kritikai kalbėjo apie tai, kaip kolektyvas, kadaise besivadinęs MANAGEMENT, o kiek vėliau tapęs MGMT, išleido albumą "ORACULAR SPECTAULAR" ir į muzikos pasaulį atnešė naujus vėjus. Beje, ne tik naujus vėjus, bet ir naujas muzikines idėjas. Ir jie, žinoma, buvo teisūs: pasaulyje ėmė rastis (kaip grybų po lietaus) grupių, panašių į MGMT, o pačiam Bruklino kolektyvui kartelė, prieš išleidžiant naujausią albumą buvo pakelta milžiniškai.

Supratęs tai kolektyvas ilgai nelaukė ir ėmėsi kurti naują albumą bei "apipinti" jo pasirodymą įvairiausiom marketinginėm istorijom, kurių pradžia buvo pareiškimas, jog "albumas bus toks vientisas, jog nebus leidžiamas nei vienas singlas tam, kad tiesiog jis neiškristų iš bendro albumo konteksto. Bus tik albumas ir jokių singlų". Galiausiai MGMT oficialioje internetinėje svetainėje pasirodė "tyzeris" - atbulinis laikmatis, skaičiuojantis laiką iki Balandžio 5 - dienos, kuomet pasaulį turi išvysti "Congratulations" - antrasis MGMT albumas. Žinoma, prieš pasirodant albumui buvo ir promo singlas "Flash Delerium", kurį jų mylėtojai galėjo nemokamai parsisiųsti iš MGMT internetinės svetainės, ir visi kiti albumo pasirodymui viešumoje privalūs atributai. Pats albumas kritikų buvo įvertintas tikrai neblogai ( o "MOJO" jam apskritai skyrė maksimalų balų skaičių), tad MGMT ir toliau galėjo džiaugtis populiarumu ir klausytojų meile.

Albumo ir dainos nelygumas

Ar mano lūkesčiai projektuoti į naujausią MGMT albumą pasiteisino? Tikrai ne. Tačiau tai - asmeninė mano nuomonė. O kadangi aš visiškai nepretenduoju į muzikos kritiko statusą, manau, galiu tą savo nuomonę išsakyti.
Visų pirma jis man buvo vienodas ir lyginant su pirmuoju "Oracular Spectacular" - kur kas tuštesnis. Jeigu pirmajame buvo galima atrasti bent keturias dainas, kurios vertos tapti hitais, tai čia, bent jau mano akimis, tokia galėtų būti tik viena. Visų antra (ir, ko gero, visų svarbiausia), aš čia pasigedau ekspermento ir naujovių. Tai, ką radau pirmajame, radau ir antrajame. Tačiau muzikos tendencijos keičiasi, o muzikai taip pat reikia atsinaujinti (ypač tada, kai kolektyvas vis dar ieško vietos po saule). Čia MGMT galima būtų palyginti su grupe KEANE ir jų naujausiu albumu "Night Train": KEANE sugebėjo į muziką pažiūrėti kitaip - novatoriškai - ir tai jiems garantavo albumo sėkmę. MGMT to padaryti nepavyko.

Ir visgi, viena daina mane "užkabino" beprotiškai. Laukdamas jos atskiro pasirodymo vaizdo klipo pavidalu sąmoningai neaprašiau jos tada, kai tik pasirodė albumas. Šįryt pamačiau, kad klipas jau yra, todėl šioje erdvėje turi atsirasti vietos ir jai. Tai - titulinė albumo "Congratulations" daina tokiu pačiu pavadinimu. Kodėl ji? Galbūt todėl, kad tai - pats nuoširdžiausias ir melodiškiausias albumo kurinys, neturintis jokių pretenzijų tapti super hitu. Galbūt todėl, kad tai labai paprasta ir miela daina, kurią labai gera klausytis ir sekmadienio rytą ir trečiadienio popietę. Ji - ir ramina, ir užveda ir, kas svarbiausia, turi labai paprastą, bet efektyvų ginką - jos norisi klausytis vėl ir vėl...Galbūt pačiame klipe man truputėli trūksta švaraus estetizmo, nes kai einant duetui per dykumą monstro (kuris, beje, tikrai nėra baisus) kūno dalys pradeda byrėti, skrandyje pajunti šiokį tokį negerumą. Tačiau sudėjus visus taškus ant "i" ir įsiklausius dar ir į pačius dainos žodžius, suvoki, jog pagrindinę šios dainos žinią reikia "skaityti" tiesiogiai: "All I Need is Congratulations". Taip grupės lyderis Andy VanWyngarden'as atskleidžia MGMT požiūrį į klausytojus: jiems nesvarbu parduoti albumų tiražai. Viskas, ko jiems reikia - tai klausytojų pripažinimo ir padėkos. Padėka, kurios jie, žinoma, nusipelnė. Ir netgi tada, kai negalėčiau pasakyti, kad visas albumas yra mano favoritas, vien dėl šitos dainos (kuri kai kuriems gali šiek tiek priminti GRIZZLY BEAR kūrybą) drįsčiau Bruklino kolektyvą vadinti fenomenaliu, o albumą - bent jau mažų mažiausiai neblogu.

Emocija

Kadangi "Congratulations" - universali daina, o pradėjęs apie ją rašyti net nenorėjau pažvelgti pro langa (buvo tamsu ir rudeniškai nyku), ironiška, bet bebaigiant rašyti (ir vis toliau klausant šitos dainos) vis ryškiau ėmė šviesti saulė ir į Vilnių bent jau akimirkai sugrįžo vasara. Tikiu, kad taip yra ne ko nors kito, o muzikos galios dėka.

Vidurnakčio tyla airiškame "Delicate"

2010-07-26T14:20:00.000-07:00

Gal kiek ironiška, tačiau laikrodžiams išmušus dvyliktą užsimaniau parašyti kelis žodžius. Žinoma, kad tie keli žodžiai bus skirti dainai - t.y. dar vienam gražiam kūriniui, kuriam galima išsakyti tūkstančius dar niekam nesakytų žodžių. Net jeigu mintys kartais nuskęsta tylioje muzikos egzistencijoje, klausantis šitos dainos galima visus juos iš tylumos išimti. Išgryninti. Padėti ant stalo. Ir priversti nuosekliai prisitaikyti prie dainos nuotaikos.

Tad jeigu tūkstančio žodžių tirada, apibūdinanti dainą, kuria noriu pasidalinti su visais, pradėtų žodžiu "liūdna", tęsinys galėtu būti ir maždaug toks: "Graudu". "Sentimentalu". "Gražu". "Miela". "Jauku". "Švelnu".....ir dar trūksta 963 epitetų. Bet velniop juos...
Tegul skamba nuostabi muzika.

Šįkart tą nuostabią muziką teįkūnija Damien'as Rice'as pasakiško grožio raudoje, kurią kažkodėl prisiminiau būtent dabar - DELICATE

Mano pastarųjų dienų muzikiniai palydovai

2010-07-26T07:27:00.000-07:00

Paprastai didžiąją savo laisvo (ir ne tik) laiko dalį skęstu muzikoje. Muzika mane lydi visur: ir darbe (kuriame, laimei, kabinete sėdintis kolega taip pat negali dirbti be muzikos), ir automobilyje (kuriame pastarasias kelias savaites su manimi kartu "važinėja" MUSE - nuo "Black Holes and Revelations" iki naujausio "The Resistance"), ir namuose (kur "atsiduodu" naujos muzikos paieškoms ir paskęstu didžiuosiuose muzikos vandenyse). Nors daliai prietarų nepritarių, taip gyvendamas muzikos apsuptyje suvokiu, kad senolių išmintis teigianti, kad tie, kas ieško - tikrai atranda, yra auksiniai, gyvenimo prasmę atspindintys žodžiai. Jie ypač tinka muzikiniam gyvenimui, kuriame kuo toliau, tuo daugiau randasi įvairovės, o toje įvairovėje atradimai tampa ypatingai "skanūs" ir reikšmingi.

Šio mano įrašo tikslas - ne pristatyti kažkokį naują kūrinį, o pasidalinti keliais kūriniais, kurie mane lydi pastarąją savaitę. Pora iš jų - visai švieži, o kiti - tiesiog mano nuotaiką, polėkį ir vidinę ramybę atspindintys garsų rinkiniai. Džiugu, kad jie pastaruoju metu atrado mane, o aš - juos. Ir netgi nepaisant to, kad aš netikiu likimu, muziką (kaip sritį) laikau ta erdve, kurioje atsitiktinumų nebūna. Tai vieta, kurioje atrandi tai, ką turi atrasti ir gyveni tuo, kas sutverta būtent Tau.

Taigi keli mano patys geriausi pastarųjų dienų draugai:

1. Melodingo roko apokalipsė dviejų metų senumo dainoje

Jeigu kas nors paprašytų mane įvardinti kelias roko balades, kurios mane žavi labiausiai, nedvėjodamas paminėčiau STEREOPHONICS kūrinį "Dakota", KANE dainą "Rain Down on Me", žinoma, COLDPLAY'ų "Fix You", FURY IN THE SLAUGHTERHOUSE "In Love With a Clown", GOO GOO DOLLS "Iris" ir dar keleta šedevrų. Nepelnytai, bet visiškai užmiršau vieną nuostabią baladę, kurią prieš pora metų įrašė nepaprastą galią turinti grupė iš Londono. Prisipažįstu, kad tai, ką ARCHIVE darė anksčiau, eksperimentuodami su trip-hopu ir progresyviuoju roku, manęs per daug nežavėjo. Tai, be abejonės, buvo įdomu, tačiau....NE MANO. ARCHIVE, iki albumų "Controlling Crowds" net neturėjo jokių pretenzijų tapti manęs neapleidžiančia grupe, tačiau singlas "The Empty Bottle", pristatęs albumą "Controlling Crowds: Part IV" kardinaliai pakeitė mano požiūrį į Darius'o Keeler'io ir Danny Griffiths'o kolektyvą. Tiek paskutinis albumas, tiek ir jį pristačiusi daina buvo pasakiški. Koncertai, pozityvūs publikos vertinimai, geri kritikų žodžiai ir, be jokios abejonės, nuostabi muzika privertė mane įsiklausyti į ARCHIVE muziką iš naujo.

Taigi mano pirmasis palydovas melodingo roko apsupty - anglai ARCHIVE su "The Empty Bottle"

2. Indie virsmas KELE (iš BLOC PARTY) solo karjeroje

Ko gero neverta pasakoti apie tai, ką BLOC PARTY padarė su Indie muzika. Neverta minėti ir to, kad be BLOC PARTY, ARCTIC MONKEYS, FRANZ FERDINAND ar MAXIMO PARK šiandieninė Indie roko kultūra būtų skurdoka. Galiu pasakyti tik tiek, jog net ir turėdamas visus BLOC PARTY albumus niekada netapau didžiuliu šios grupės Mylėtoju. Taip, tikrai juos gerbiau už novatoriškumą, bet tikrai niekada jų nebūčiau įtraukęs į savo mėgstamiausių grupių penketuką. Netgi mano favoritų dvidešimtuke jų, ko gero, nebūtų. Tiesa, savu laiku buvau labai įsimylėjes jų dainą "So Here We Are"

Šįkart viskas kitaip. Išgirdau, kad KELE OKEREKE pradeda solo karjerą ir trumpam atideda grupės veiklą. Pasidarė įdomu ar išties šis Liverpulio gyventojas (kilęs iš Nigerijos) sugebės kažkuo nustebinti. Pirmas singlas "Tenderoni" mane nuvylė (nors vaizdo klipas, reikia sutikti, buvo nuostabus), o štai "Everything You Wanted" pranoko visus lūkesčius. Kažkuo primenanti "So Here We Are", daina "Everything You Want" jau savaitę laiko neišlenda nei iš mano galvos, nei iš mano grotuvo. Išgirdęs jos oficialią premierą per DABBL RADIO, tapau ištikimu šios dainos gerbėju.

Tad mano antrasis šios savaitės palydovas - tai Indie šedevras - KELE su "Everything You Wanted"

3. DAMONO ALBARNO genialumas ir geriausia "Plastic Beach" daina

Visą laiką dėkoju likimui už tai, kad augau tuo metu, kai ant britiško roko scenos "klestėjo" brit pop'as ir kad turėjau galimybę matyti kaip "bujoja" nauja roko muzikos atmaina bei kokiais metodais brit pop'o apologetai bando sutaršyti vieni kitus į skudurus. Muzikos mylėtojai skyrėsi į dvi stovyklas, kurių vieni rėkė kaip gerai yra OASIS, o kiti - kokia nuostabi grupė yra BLUR. Ir nepaisant to, kad Albarn'as ir Galagher'is buvo pasiruošę vienas kitam perkąsti gerklę, akivaizdu ir nenuginčyjama buvo tai, kad abu jie muzikai davė tai, ką norėtų duoti kiekvienas rimtas muzikantas - pradžią vystymuisi ir idealus, į kuriuos norės lygiuotis visi jų pasekėjai. Šiuokart paliksiu OASIS nuošalyje ir apsistosiu tik prie BLUR. O jei tiksliau, tai prie žmogaus, kurį galime vadinti šiandienos muzikos genijumi, tvirtai žinančiu, kad jo vieta muzikos istorijos knygose, iš kurių mokysis mūsų vaikai ir mūsų vaikų vaikai, yra garantuota.

Toks jausmas, kad viskas, prie ko prisiliečia DAMON'as ALBARN'as tampa auksu ir išskirtiniu sėkmės garantu. Taip buvo su BLUR. Taip buvo su "vienadieniu" jo projektu THE GOOD, THE BAD and THE EVIL (nors ir daug kas dėl to su manimi matyt ginčytųsi). Taip yra ir su GORILLAZ.

Visiškai nesvarbu, kad po paskutinio BLUR'ų koncerto Anglijoje, Damon'as įsėdęs į traukinį nė viena savo smegenų dalimi nepagalvojo apie BLUR ateitį, teigdamas, jog su šia didinga brit pop'o grupę jau viskas baigta. BLUR'ų atsikūrimas tapo neabejotinai vienu reikšmingiausių pastarųjų metų muzikiniu įvykiu. Nebejotina ir tai, kad ALBARN'o unikalaus projekto "GORILLAZ" naujausio albumo "PLASTIC BEACH" pasirodymas garantavo išankstinę sėkmę tiek animaciniams GORILLAZ herojams, tiek ir pačiam ALBARN'ui. Tai įrodo ir muzikos kritikai, kurie pranašauja triuškinančia sėkmę šiam albumui metų pabaigoje.

Neverta kalbėti apie GORILLAZ komunikacinius žingsnius. Taip pat neverta ir pasakoti apie tai, kuo GORILLAZ unikalūs. Tai jau darė tūkstančiai muzikos kritikų, komunikacijos specialistų ir muzikos mylėtojų.

Šiandien pasakojų apie savo muzikinius palydovus, o šiandiena be ALBARN'o egzistuoti negalėtų.

Taigi trečiasis mano palydovas - auksinis muzikos genijaus DAMON'o ALBARN'o projektas GORILLAZ su daina ON MELANCHOLY HILL

4. MERCURY AWARDS laimėtojo belaukiant: I AM KLOOT

Tai grupė, apie kurią jau pasakojau ir daina, kurią jau aprašiau. Todėl pasakoti daugiau jau nebeverta.

Pridėsiu tik tiek, kad beprotiškai laukiu akimirkos, kai bus pranešta kas šiemet pasiims prestižinę MERCURY AWARDS statulėlę ir labai tikiuosi, kad ji atiteks ne kam kitam, o britams I AM KLOOT.

Jie to verti ne tik dėl puikaus Garvey'aus iš ELBOW prodiuserinio darbo, bet ir dėl to, kad yra unikalūs ir kartu paprasti, sugebėję prikelti jau kiek pamirštus muzikos garsus.

Tad ketvirtasis mano medalis atitenka ketvirtajam palydovui - anglams I AM KLOOT su NORTHERN SKIES

Epilogas

Džiugu, kad muzikos paieškos gali suteikti tiek laimės, o muzikiniai atradimai - tiek džiaugsmo. Tegyvuoja muzika. Tegyvuoja gera muzika. Tegyvuoja KOKYBIŠKA muzika!!!

Bob Dylan'o renesansas kolektyve I Am Kloot

2010-07-21T01:32:00.000-07:00

Prieš gerų pora mėnesių nusprendžiau vėl perklausyti geriausių Bob Dylan'o dainų CD. Aišku, kaip ir galima buvo tikėtis, eilinį "užsikabinau" ant "Mr. Tambourine Man" - dainos, kurią bemaž tūkstantį kartų klausydamas iš naujo, spėjau užknisti visus aplinkinius: ir tuos, kurie tomis dienomis dar manim tikėjo, ir tuos, kurie po 500-osios "Mr. Tambourine Man" man jau kelis kartus buvo pasiūlę "pasigydyt", "persišviest galvą", "baigti gadinti kompaktą" ir t.t. Žodžiu, kelių dienų įnykimas į Bob Dylan'ą ir vėl privertė atsiversti senuosius muzikos sąsiuvinių ir knygų puslapius ir prisiminti koks visgi svarbus Robertas Allenas Zimmerman'as (toks yra tikrasis Bob Dylan'o vardas) buvo formuojant populiariąją muzikos kultūrą.

Šiandien Bob Dylan'ą atradau iš naujo. Tik ne jo paties, o grupės I AM KLOOT vaidmenyje. Kolektyvas iš Mančesterio niekada neslėpė meilės legendiniam Bob Dylan'ui ir niekada neneigė šio muzikos guru įtakos jų muzikai. Ir visgi, nepaisant to, kad I AM KLOOT oficialius įrašus leidžia nuo 2001- ųjų, toli gražu tokių aukštumų kaip BOB DYLAN'ui muzikos pasaulyje pasiekti šiai grupei nepavyksta. Tiesa, paskutinysis jų albumas "Sky At Night" perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų tope užkopė ant 24 laiptelio ir tai Mančesterio trio įvertino kaip "visai neblogą rezultatą". Ir vis dėlto, panašu, kad grupei skaitinė albumų pardavimo išraiška visiškai nė motais. Panašu, kad kolektyvas visiškai nesikremta dėl nepalankių "statistinių" rodiklių, o daro tai, ką ir privalo daryti normalus, save gerbiantis ir kokybišką muziką grojantis kolektyvas, - KURIA, KONCERTUOJA ir SUTEIKIA MALONUMĄ MELOMANŲ AUSIMS.

3 įdomūs faktai, dėl ko I AM KLOOT verta išgirsti:

1. Paskutinis Manšesterio trio albumas "Sky at Night" nominuotas Mercury apdovanojimui gauti. Vos vakar paskelbtas kandidatų sąrašas, panašu, nenustebino nieko, išskyrus dvi grupes - Škotus BIFFY CLYRO (kurie tokią nominaciją pavadino "maloniu netikėtumu") ir Anglus I AM KLOOT (kurie vakar pareiškė, kad tapti nominantais - tai jau yra pats geriausias įvertinimas už darbą, kurį jie padarė kurdami naujausią savo albumą)

2. I AM KLOOT albumą "Sky at Night" prodiusavo kultinės britų grupės ELBOW pagrindiniai nariai Guy'us Garvey'us ir Craig'as Potter'is. Svarbu paminėti tai, kad būtent prieš du metus - 2008-aisiais - ELBOW albumas "The Seldom Seen Kid", aplenkęs ADELE, RADIOHEAD'us, LAURA MARLING ir kitus atlikėjus, gavo ne ką kitą, o MERCURY apdovanojimą ir muzikos ekspertų buvo įvertintas kaip geriausias metų albumas Didžiojoje Britanijoje. Ko gero, jei tai šiemet pavyktų padaryti grupei I AM KLOOT, Guy'ų Garvey'ų galėtumėm vadinti sekmės nešėju ir laimės garantu.

3. Kolektyvo lyderis John'as Barmwell'as apibūdindamas grupę teigė, jog " I AM KLOOT - tai ne grupė. Tai mažytė visata, kurią mes sukūrėme susiburdami į kolektyvą. Tai - gėrio ir blogio kova, priešybių pasaulis, kurio savaiminis tikslas yra harmonija".

Iš tiesų tam, kad susipažinti su I AM KLOOT, nužtenka perklausyti vien tik "Sky at Night". Vertėtų išgirsti viską - nuo pirmojo 2001- aisiais metais išleisto albumo "Natural History" iki pernai išleisto "B". Perklausius viską pasidarys aišku kodėl I AM KLOOT galima vadinti genialia, originalia, tęstine ir kartu unikalia šiandienos grupe. I AM KLOOT, netgi nesimėgaudama populiarumo šlove, šiandien yra ta grupė, kuri iš Indie muzikos sugebėjo išspausti maksimumą - t.y. suderindama muzikos šaknis ir naujus skambesius, sukūrė unikalų "old school'o" (nors buvau prisižadėjęs šio žodžio nevartoti, visgi čia jis labai tinka) ir naujojo indie mišinį, kurį privalu išgirsti muziką mylinčiam ir muzika gyvenančiam žmogui.

1 komentaras ir 1 pasiūlymas

1 K. Jeigu sutiktumėm su muzikos kritikais, kad RAPHAEL'is SAADIQUE į šiandieninę muziką grąžino 7 - ojo dešimtmečio STEVIE WONDER'į, tai tikrai neklystumėme teigdami, kad I AM KLOOT į šiandieninį indie muzikos traukinį ir vėl įsodino legendinį septintojo dešimtmečio BOB DYLAN'ą.

1 P. Negaliu nepasiūlyti dainų, kurios bent jau mane privertė sėsti ir rašyti apie šiuos Mančesterio vyrus - tai super graži ir miela daina "Northern skies" ir jautrus, iš naujo perdainuotas kūrinys "Proof"

P. S. Esu lamingas ir vėl atradęs I AM KLOOT ir, nepaisant to, kad nelabai tikiu jų sėkme, labai noriu, kad jiems pasisektų ir kad būtent jie pasiimtų "Mercury Award".

Tylos produktas: pralaimėjus Olandams radau ramybę GAYNGS verksme

2010-07-19T10:58:00.000-07:00

Mėnuo pateisinamos tylos

Visada sunku rasti pirmą žodį norint ištarti nuoširdų pasiteisinamą. Ir netgi tada, kai pasiteisinimas turi labai objektyvias priežastis, pirmasis žodis būna nenatūralus. Visgi šįkart dirbtinumui vietos atsirasti negali, nes tylą muzikinėse minčių išraiškose atperka vienintėlis žodis, kurį galima traktuoti kaip patį rimčiausią pasiteisinimą - tai FUTBOLAS. Pirmą kartą per dvidešimt metų mano mėgstamiausia komanda pasiekė finalą. Ir, deja, skausmingai (po grubios teisėjo klaidos) turėjo pripažinti Ispanų pranašumą. Apmaudžiausia yra tai, kad buvo pralaimėta likus trims minutėms iki pratęsimo pabaigos...Todėl liūdesys buvo dar didesnis. Taigi mėnuo tikro nuostabaus futbolo ir savaitė "pofinalinės" graužaties muziką kuriam laikui buvo nustūmę į antrą planą. Galbūt ne tiek nustūmę, kiek kuriam laikui užleidę vietą futbolui. Todėl, nors čia ir rašau tik apie muziką, negaliu nesušukti frazės, kurią šaukiau visą mėnesį: HUP HOLLAND HUP!!!

Tobulas atradimas

Vienas bičiulis man kartą yra prasitaręs, kad visas dainas, kuriomis aš susižaviu, įvardinu "tobulomis", "nuostabiomis" ir pan. Kitaip tariant, turiu ribotą žodyną, kuris grožio epitetus paverčia tradiciniais susižavėjimo žodžiais. Bet juk kitaip ir negali būti...Juk muzikos žodžiais apibūdinti neįmanoma, o žodynas, kad ir kaip bebūtų gaila, yra pakankamai ribotas.

Rašau tai todėl, kad daina, apie kurią tarsiu kelis žodžius yra iš tiesų NUOSTABI. TOBULA. GRAŽI. LYRIŠKA. PASAKIŠKA. Tai - vėlgi bereikšmiai žodžiai, ko gero, negalėsiantys perteikti netgi emocijos, kuri lydi mane klausantis šios dainos. Ją reikia išgirsti.

GAYNGS. Tai grupė, kurios dainą atradau. Tiksliau ne pats atradau, o gavau "dovanų". Iš bičiulio, kuris klausosi nuostabios muzikos ir ja pasidalina su kitais. Šiandien mano visa diena buvo praleista klausantis GAYNGS kūrinio "Cry". Liūdnas, bet beprotiškai gražus kūrinys apniukusią dieną pavertė skambiu ir lyrišku laiko leidimu, praskaidrinusiu netgi pakankamai įtemptą dieną darbe.

Tarp kitko, pats kolektyvas GAYNGS tai Ryan'o Olson'o projektas, tik šiemet pradėjęs normaliai egzistuoti, susikūrė Mineapolyje. O muzikos mylėtojus ir vartotojus turėtų sudominti tuo, jog jame groja net 23 muzikantai, iš kurių vienas - kolektyvo BON IVER dvasia ir siela - Justin'as Vernon'as. The GUARDIAN grupės debiutinį albumą, išleistą prieš pora mėnesiu pavadino "triumfu" ir paskelbė jį dienos albumu (The Album Of the Day). Muzikos kritikai jam taip pat nepagailėjo gerų žodžių.

Taigi mano šiandienos daina, nutraukusi ilgą futbolinę tylą ir mano mintys su GAYNGS, tikiuosi, atskleis uždanga ir leis toliau čia dalintis tuo "tobulu gėriu", kurį atrandu arba "gaunu dovanų". O dabar, tegul žodžius ir vėl keičia muzika.

P.S. Lauke jau ir vėl darosi karšta, o "Cry" negali nustoti skambėjusi mano grotuve...

Liūdesio išraiška raudų raudoj: The National

2010-06-04T05:43:00.000-07:00

Tai, ką atradau, sunku būtų pavadinti atradimu (nes daina, apie kurią noriu pakalbėti įrašyta dar 2004- aisiais). Lygiai taip pat sunku tai būtų įvardinti "vežančiu" kūriniu. Kodėl? Ogi todėl, kad visuomet tokio pobūdžio dainas, kurios priverčia sentimentaliai ir liūdnai plakti širdį, pristatinėti reikia kitaip... Kaip? Nežinau. Juolab, kad kiekvienas netinkamas žodis, išsireiškimas, sakinys ar frazė, pasakyti netinkamai, gali paprasčiausiai sugadinti visą kūrinio esmę.

Klausant šios dainos, akivaizdu, kad posakis "MUZIKA KALBA PATI UŽ SAVE" jai tinka labiausiai.

Žodžių potekstė lyg ir akivaizdi, tačiau išraiška - nepakartojama.

Ilgą laiką galvojau, kad viena gražiausių ir liūdniausių dainų, kurias man yra tekę girdėti - tai Damien Rice daina THE BLOWERS DAUGHTER. Vėlgi tenka pripažinti - klydau.

Amerikiečių grupės The National daina "About Today" - tobulas raudos, lyrikos, grožio ir ramybės mišinys, savo liūdesiu matyt sugebantis pralenkti net ir minėtą Damien Rice'o dainą.

Grupė iš Ohio valstijos (kad ir kaip bebūtų keista, tačiau jie - iš tiesų iš Amerikos!!!), sakyčiau nebūdingu JAV stiliumi sugeba savo dainas paversti tikrais šedevrais, kuriuose muzika ir tekstas, žengdami išvien koja kojon, tampa subtilumo, lyrikos ir grožio išraiška.

Daugiau apie šį kūrinį nerašysiu NIEKO. Nes kad ir ką berašyčiau, ką besakyčiau, jokie žodžiai neapibūdins to, ką perteikia ši daina. Ją reikia pajausti. Išgyventi. Išgirsti (ne tik perklausyti). Ir, ko gero, įsimylėti.

Taigi čia - įstabaus ir neįtikėtino grožio grupės THE NATIONAL daina "About Today", kurioje lėtas baritoniškas Matt'o Berninger'io vokalas ir nuostabus smuiko skambesys, pridėjus akustinės gitaros lengvumą skamba ne tik kad nuostabiai, bet kartu ir fenomenaliai.

P. S. Prieš kelias dienas norėjau sėsti ir rašyti apie ne per seniausiai išleistą jų kūrinį "Bloodbuzz Ohio", kuris mane privertė įsimylėti šį kolektyvą iš naujo... Tačiau pasirodo THE NATIONAL kūryboje atradęs buvau ne viską... Laimei, saulėtos vasaros dienos šįkart buvo "atskiestos" pasakiška ode liūdesiui - "About Today"

P.P.S Apie šį kūrinį kalbėti iš tiesų yra sunku... kodėl? nežinau...Galbūt todėl, kad tai - LABAI TIKRA DAINA...

Darwin Deez: PHOENIX klonas ar dar vienas Indie atradimas?

2010-05-30T14:04:00.000-07:00

Labai trumpai, bet labai muzikaliai. Nes tai, ką išgirdau mane privertė dar kartą prisiminti prancūzus PHOENIX ir jų neabejotiną įtaką šiandieninei Indie muzikai.

DARWIN DEEZ atradau nagrinėdamas Xfm grojaraštį. Įsijungiau. Išgirdau. Pajutau ir.... Pamėgau.

Sunku tuo patikėti, tačiau DARWIN DEEZ - amerikietis. Kad jis su "rimtu" polėkiu nesunku įsitikint - tereikia pažiūrėti vieną kitą jų vaizdo klipą. Nieko stebėtino, kad amerikonas ilgai nelaukęs šoko į Europos rinkos traukinį ir netgi nepaisant to, kad debiutinis singlas "Constelation" nepakilo į UK TOP 40 (čia pasiekė 64 poziciją, tačiau indie čarte pakilo iki 5os), akivaizdu, kad tai - pilietis, kuriam sekmės laukti ilgai tikrai nereikės (tikiuosi, kad būsiu geras pranašas). Neseniai pasauliui DARWIN DEEZ pateikė antrąjį singlą (beje, iš prieš pora mėnesiu pasirodžiusio albumo "Darwin Deez"). Singlo pavadinimas - "Rador Detector" (jo dėka ir noriu papasakoti apie Darwin'ą) . Jame - akivaizdi jau anksčiau minėtų PHOENIX įtaka ir naujoviškas indie muzikos skambesys. Tai daina, kuri, norim mes to ar nenorim, privers pasidomėti ką gi dar yra šis kolektyvas.

Ir kai perklausysim viską, kas yra YOUTUBE ar kituose portaluose, suprasim, kad juose yra nemažai BECK'o, labai daug PHOENIX, galbūt šiek tiek Fleetwood Mac ir daug gerų Indie garsų.

"Laužyti" Darwin Deez'o judesiai ir iškalbinga šukuosena turėtų pridėti dar daugiau šarmo šiam atlikėjui klausytojų akyse.

Tiesą sakant, manau, kad tai atlikėjas, kurį galėčiau vadinti dar vienu dideliu savo atradimu paskutinį pavasario mėnesį...

Dear ELLIE GOULDING, pripažįstu - KLYDAU.

2010-05-15T08:04:00.000-07:00

Prireikė pusės metų tam, kad pradėčiau jos klausyti ir vos kelių kartų, kad pripažinčiau, jog tai, ką ji daro yra tikra. Kokybiška. Įdomu. Originalu. Verta...

Prisipažinsiu, jog po to, kai buvo įteiktas BBC sound of 2010 apdovanojimas, buvau persiutęs siaubingai. Buvau įsitikinęs, jog vienintėliai šio apdovanojimo verti žmonės - tai grupė DELPHIC. Tačiau praradus viena, vyliausi kito: tvirtai tikėjau, kad BRIT AWARDS ceremonijoje Didžiosios Britanijos kritikų apdovanojimą (CRITIC's CHOICE) pasiims ne kas nors kiti, o būtent DELPHIC. Deja...ir vėl jie liko antri. Ir vėl jie pralaimėjo. Ir vėl jie užleido pirmąją vietą tai pačiai jaunai merginai iš Herefordo, kuri tik antroji per visą muzikos istoriją atlikėja, laimėjusi šiuos du apdovanojimus vienu metu (prieš dvejus metus tą patį pavyko padaryti greitai išgarsėjusiai, bet kuriam laikui vėl nutilusiai nuostabaus balso savininkei - atlikėjai ADELE). Be abejo, kalbu apie merginą, kuri metusi dramos studijas prestižiniame Anglijos universitete, nusprendė, kad jai reikia dainuoti. Kalbu apie jauną damą, kuri tik šių metų pabaigoje švęs savo dvidešimt ketvirtą gimtadienį. Kalbu apie tą, prieš kurią nukėlęs kepurę pagaliau galėčiau ištarti: "TAVO MUZIKA - STULBINANTI". Žinoma, kad kalbu apie ELLIE GOULDING.

Neklausiau jos ilgą laiką. Specialiai. Vedamas jaunatviškų įsitikinimų negalėjau atleisti už tai, kad DELPHIC liko antri (sutinku, kad tai - idiotiškiausia priežastis neklausyti muzikos). Tačiau situacija pradėjo keitis tada, kai ji BBC RADIO 1 eteryje (rubrikoje "Live Lounge") perdainavo TEMPER TRAP dainą "Sweet Disposition" (apie tai jau rašiau kiek anksčiau). Tačiau vis dar nepirkau jos dainų, neklausiau jos albumo ir, netgi praėjus pykčiui dėl mančesterio kolektyvo DELPHIC, leidau sau mąstyti, kad tų stebuklingų dviejų apdovanojimų ji nebuvo verta.

Klydau.

Nenoriu kalbėti apie muzikos stilių, apie kritikos strėles, muzikos žinovų panegiriką ir panašiai. Šiuo atveju noriu pakalbėti apie pačią ELLIE.

Specifinis balso tembras. Keista dainavimo maniera. KITOKIA muzika. Nuostabus FRANKMUSIC, STARSMITH, FRASER T. SMITH ir RICHARD STANNARD prodiuserinis darbas įrašinėjant debiutinį ELLIE albumą "LIGHTS", leido jai pasireikšti visu gražumu. Tai, ką daro ELLIE GOULDING šiandien - yra ne tik, kad nepakartojamas, bet ir visus muzikos lūkesčius pranokstantis fenomenalus darbas. Tai - ir modernu, ir sentimentalu. Ir lėta, ir judru. Tai - kažkas ypatingo, kas, sudėjus visus įmanomus šiuolaikiškos muzikos garsus, sugeba koegzistuoti kartu.

Daina, privertusi mane savo gyvenime atversti ELLIE GOULDING puslapį, jį pasibraukti ir tūkstantį kartų perskaityti iš naujo - čia. Tai kurinys "Guns and Horses". Ko gero apie jį pasakiau viską, ką norėjau pasakyti dėstydamas panegirikos žpdžius jaunai, keistai, bet TIKRAI anglijos dainininkei. Džiugu, kad ji sugebėjo muziką paversti tuo, kas skamba šioje dainoje...

Besidžiaugiant vis dar "einamu" ELLIE GOULDING albumu "Lights" verta žiūrėti į priekį ir laukti kažko naujo ir taip pat tobulai ypatingo iš šios jaunos, bet mokančios gyventi muzika, anglijos dainininkės.

P.S. Po ELLIE atradimo belieka darkart pripažinti, kad senolių išmintis, teigianti, kad "geriau vėliau negu niekada" pasiteisino su kaupu...Ne veltui tai, kas skamba šiandien, be tikrų muzikos tėvų, davusių pradžią muzikinei kultūrai, taip egzistuoti negalėtų.

Šeštadienio atradimas: kaip TUNNG saulę prikėlė

2010-05-15T05:19:00.000-07:00

Vienas geriausių jausmų, kuriuos bent jau man tenka patirti - tai muzikos atradimas. Jausmas, žinoma, neapibūdinamas, tačiau potyris - nuostabus. Kai kažką atrandi (šiuo atveju, be abejo, - muzikoje) - suvoki, kad einamuoju metu nuotaikos negali sugadinti nei pasaulio pabaiga, nei islandiški pelenai, nei lietus už lango, nei artėjantis pirmadienis, nei kas nors kitas...Žodžiu, nuotaikos negali sugadinti praktiškai niekas. ("praktiškai" prirašiau tam, kad visur būną taisyklę tvirtinančių išimčių).

Kadangi šiandien šeštadienis, o priešaky dar krūva neperklausytos muzikos ir visas vakaras, rašysiu trumpai. Ir, ko gero, labiau emocionaliai.

Šiandien atradau. Ir daug. Ir vėl išgyvenau tai, ką išgyvenu kaskart atrasdamas muzikinę naujieną. Tiesa, kurinys, kuriuo pasidalinsiu čia - yra kelių mėnesių senumo, bet bent jau man jis - šiandienos atradimas. Sutinku - susimoviau ir pavėlavau, bet, kaip liaudies išmintis byloja, geriau vėliau negu niekada...

Taigi šiandienos mano atradimas - grupė TUNNG ir jų daina "Hustle". Pirmi jos akordai priminė Jack Johnson'ą, klausydamas jos toliau, radau panašumų su MUMFORD AND SONS, o bendras vaizdas kažkuo priminė PASSION PIT. Žodžiu, gražu, paprasta, miela, kažkuo "folkloriška", kažkuo "elektroniška", o sudėjus visus taškus ant 'i" gaunam FOLKOTRONIŠKA. Iš tiesu, muzikos žinynuose jie ir yra įvardijami kaip folkotronikos atstovai (muzikos kritikai jų muziką be kita ko pavadino "ateities folku").

Įdomus dar vienas faktas - įdėjiniai TUNNG lyderiai Sam'as Genders'as ir Mike'as Lindsay'us savo karjerą pradėjo kurdami muziką pornofilmams. Kiek vėliau, supratę, kad gali "šiek tiek" daugiau, nusprendė burtis į grupę, pridėjo daugiau gitarų ir kitų instrumentų, pasikvietė "moteriškus" vokalus ir gavo praktiškai tobulai subtilų ir paprastą muzikinį skambesį. Nepaisant to, kad Britanijoje TUNNG, nuo savo muzikavimo pradžios 2003-aisiasi, išleio ne vieną muzikinį singlą ir kelis albumus, stulbinamo populiarumo jie neišsikovojo. Nėra ypatingai popouliarūs jie ir dabar. Tačiau grupė TUNNG gali būti puikiausias pavyzdys, įrodantis, kad ne visa tai, kas yra populiaru - yra gerai. Ir priešingai - daug kas, kas nėra žinoma, skamba tiesiog nuostabiai.

Emocija: TUNNG - "Hustle" - tobulas vasariškas kurinys, puikiausiai "susivalgantis" ne tik savaitgalį, bet ir eilinę savaitės dieną...ypač tada, kai už lango stipriai šviečia saulė ir pradeda kvepėti atostogomis

Akustika: visai smagus ir folkišką prigimtį iliustruojantis TUNNG - "Hustle" variantas - čia

SPURS - čempionų lygoje: atradimas - britų BABYBIRD daina.

2010-05-05T14:49:00.000-07:00

Visada žinojau, kad viena didžiausių vertybių gyvenime - NEŽINOTI; pripažinti, kad NEŽINAI; o po to - tiesiog atrasti. Ypač muziką...

Šįkart atradau darkart. Vėl britus. Vėl roką. Vėl baladę.

Grupę, žinoma, esu girdėjęs, tačiau dainos - ne.

Kaip visgi gerai, kad pasaulyje yra facebook'as. Ir kaip visgi gerai, kad facebook'e yra žmonių, kurie taip pat dalinasi muzika ir leidžia atrasti.

Bet juk ne apie tai dabar.

Šiandieninis mano atradimas - BABYBIRD daina "Unloveable". Tiesiog graži roko baladė, priklausanti grupei, kuri sėkmingai mina UK Indie muzikos kelius jau daugiau nei penkiolika metų. Tie, kas nežino BABYBIRD, gali būti girdėję jos vokalistą Stephen'ą Jones'ą. Bet juk ir ne apie jį čia...

Tiesiog norėjau pasidalinti daina, kuri kai kam gali priminti vokiečių grupės FURY IN THE SLAUGHTERHOUSE kurinį "Time to wonder", kai kam ji galbūt kels kitas asociacijas. Tačiau vienareikšmiškai galiu teigti, jog tai - gražus, rokinis, mielas, lyriškas, naktinis, kabinantis, gilus, mielas ir "savas" gabalas, kuris, įdėjus jį į tikrą roko baladės standartinį rėmą, niekuo nenusileidžia geriausioms roko baladėms.

Galbūt ir drąsus teiginys, bet aš juo tikiu.

Žinoma, tai nėra daina su pretenzijomis tapti muzikos istorijos knygos dalimi, tačiau ją drąsiai galima "dovanoti" roko muziką mėgstantiems žmonėms.

P.S. Šitą kurinį atradau kaip tik prasidėjus vienoms svarbiausių Premier lygos rungtynių tarp Tottenhamo ir Manchester City, kurias, beje, laimėjo pirmieji. Visgi yra šiek tiek tiesos pasaulyje :)

Pegasas: britiškas rokas ir amerikietiškas R&B

2010-05-05T05:13:00.000-07:00

DIENOS BE PEGASO

Kartais imu galvoti, kad netgi tada, kai mano makaulėje sukasi begalė minčių, o ausyse skamba tūkstančiai dainų (šalia kurių - milijonas susikaupusių emocijų, rodos, turėtų lietis per kraštus), pradedu suprasti, kad man trūksta vieno esminio dalyko. Tas esminis dalykas - tai pegasas ant dešinio peties, kurio dėka dažniausiai raidės tampa žodžiais, žodžiai - sakiniais, sakiniai - paragrafais, o paragrafai - vientisa minčių išraiška, sudėta nuo "a" iki "z". Kartais visiškai netobula...Tiksliau, dažniausiai netobula, tačiau tai yra tokia minčių išraiška, kuri, padėjus tašką, leidžia suprasti, kad bent jau pasakyta tai, kas norėta pasakyti.

Jei atvirai, šiuokart turiu rimtą bėdą. Mano pegasas daugiau nei mėnesiui išskrido, o dešinysis petys, kaip buvo tuščias, taip ir liko. Kartais bandau prisėsti ir pradėti rašyti, tačiau toks rašymas tampa tolygus savęs prievartavimui, kadangi be pegaso pagalbos rašliava, netgi įvilkta į tradicinį permatomą rūbą, yra praktiškai nebeįmanoma.

Net ir šiandien pegasas neatskrido. Nenutūpė man ant peties. Neliepė rašyti. Neprikimšo į tuštėjančią programinę įrangą naujos raiškos programų ir nesugebėjo priversti paskęsti muzikos audroje, iš kurios išsikapstęs galėčiau jaustis nugalėtoju.

Bet juk tyla ir yra tai, kas labiausiai žudo. Tiksliau, ne labiausiai, o tvirčiausiai.

Ir netgi jei žinau, kad to, ką rašau, niekas neskaito, tyla lape žudo panašiai, kaip tyla muzikos grotuve... Juolab, kad muzikos grotuvas, nors ir norėjo užtilyi galutinai, vistiek leido garsus ir kartais vertė krūptelti, kartais nustebti, o kartais netgi ištarti "PAGALIAU".

AUSYS

Šiandien, eilinį kartą neprisijaukinęs pegaso, noriu pasidalinti tuo, ką išgirdau, pamačiau, pajutau, išgyvenau ir įsimylėjau. Kai kas galbūt atrodys keistoka, kai kas - visiškai nenustebins. Visais atvejais, trys šiandieniniai kūriniai, kuriais noriu pasidalinti su visais tais kurie, ko gero netgi čia neužsuka (bet įsivaizduojant, kad kažkas visa tai skaito - tampa lengviau rašyti), yra mano ATRADIMAI. Jų, kaip ir galima buvo tikėtis, negrojo (ir ko gero negros) nei viena Lietuviška radijo stotis. Jų CD veikiausiai nenusipirks nei vienas NE YO, ENRIQUE IGLESIAS ar RIHANNA klausantias Lietuvis. Ir apskritai, jie, netapę muzikos istorijos dalimi kažkada tiesiog ims ir nugarmės užmarštin... Bet aš vistiek noriu juos padovanoti tiems, kam jų dar nesu dovanojęs. Netgi tada, kai jie man nepriklauso...

1. COURTEENERS - TAKE OVER THE WORLD

Už šįtą kūrinį turėčiau būti dėkingas DABBL radio. Tai - dar viena Mnčesterio roko atstovų super galinga daina (bent jau man taip atrodo), kuri leidžia suprasti koks vis dėlto galingas yra britiškas rokas. Jeigu reikėtų trumpi pristatyti grupę, tai galima būtų paminėti tai, kad nepaisant to, jog kolektyvas groti pradėjo tik prieš ketverius metus, visi The COURTEENERS nariai pažįsta vienas kitą nuo dešimties metų. o tai jau šį tą pasako apie galimą ankstyvą kolektyvo brandą. Tarp kitko, kad tai jau savo "veidą" atradusi kompanija, galima suprasti perklausius paskutinį - antrą - šiemet išleistą albumą "FALCON"

Daina - čia

Komentaras: tai tobulas vasaros rytui tinkantis kūrinys.

2. GOLDHAWKS - WHERE IN THE WORLD

Dar vieni britai. Dar viena jauna grupė. Dar vienas "į kitus panašus" kolektyvas, kuris tiesiog kabina. Kabina savi muzikos galia. kabina savo garsu. Kabina savo polėkiu. Beje, panašus į Courteeners prieš tai apkalbėtą gabalą. Tiesą sakant, šita daina man kažkuo primena jau šiame bloge aprašytą grupės iš olandijos KANE dainą "Rain down on me". Garantuoju tai, jog tie, kam patinka naujos kartos britiškas rokas, išgirdę šitą dainą tikrai nenusivils.

Komentaras: priešingai nei "Take Over the World", šitą dainą, bent jau mano manymu, geriausia klausytis automobilyje lyjant lietui...Tai daina, kuri savo galia, ko gero, negalėtų įtilpti į jokius standartinius muzikos rėmus.

Beje, GOLDHAWKS albumas yra ko gero laukiamiausias mano ateinančių etų albumas.

3. ROBIN THICKE - SEX THERAPY

Kai nusprendžiau parašyti apie šitą dainą, supratau, kad tai pirmasis R&B stiliaus kurinys šitame bloge. Ir tai anaiptol nereiškia, kad aš tokio stiliaus muzikos nemėgstu. Priešingai, senąjį gerąjį R&B ir vertinu, ir klausau, ir tikrai mėgstu. Beje, apie tai ruošiu atskirą post'ą, kuris, greičiau sugrįžus manąjam pegasui, tikrai atsiras šitame bloge.

Bet šiuokart vertėtų grįžti prie Thicke. "Sex Therapy" - gabalas, kuris parodo koks nerealus ir kabinantis gali būti R&B gabalas, kai į jį nepridėta "pseudo R&B'iško" sumauto skambesio. Tai, sakyčiau, rimtas smūgis Rihanniškai kultūrai, kurios nusmuktelniškuose vakarėliuose šėlstantis jaunimėlis dedasi viską suprantąs ir žinąs apie R&B, nė nežinodamas tokių vardų kaip Luther'is Vandross'as, Stevie Wonder'is ar Isley Brothers. Robin'as Thicke yra vienas iš tų tlikėjų, kuris sugebėjo išlikti "teisingojo" (šį terminą vartojų subjektyviai) R&B kelio vagoj. Kodėl? Suprasite perklausę šitą dainą.

Komentaras: komentarų kada šita daina tinkamiausia, ko gero net nereikia. Klipas šį teiginį dar labiau patvirtina;)

Tarp kitko, singlo pristatymo idėja taip pat verta dėmesio. Ji - čia.

NEŽINIA

Iš tiesų, atrodo, yra tiek daug dalykų, apie kuriuos norėtųsi rašyti...Juolab, kad per pastarąjį mėnesį įvyko beprotiškai daug įdomių ir reikšmingų dalykų (Pertrauką daro The KILLERS, o Flowersas leidžia solinį albumą; Pertrauką daro DOVES, o jų lyderis kurs bendrą projektą su ELBOW; į Latviją atvažiuoja mano viena mėgiamiausių grupių - MUSE; ir t.t.)...tačiau pegasas kaip nenutūpia, taip nenutūpia. Jei nutūps - grįšiu greit. O jei nenutūps - grįšiu, kai pagausiu kitą;)

Kai iš "a" netikėtai seka "b" (Sweet Ellie)

2010-04-06T15:06:00.000-07:00

a) Viena gražiausių pastarųjų metų dainų man - tai TEMPER TRAP daina "Sweet Disposition"...
Nuostabus kurinys, leidžiantis pajusti dėl ko tokio pobūdžio roko kūriniai yra verti meilės.
b) O dabar iš kitos pusės: labai pykau, kad BBC metų naujoko titulo neatidavė grupei DELPHIC ir kartu labai liūdėjau, kad taip stipriai pervertinta buvo Ellie Goulding...
O sudėjus "a" ir "b", kad ir visiškai jos neturėtų ryšio tarpusavyje, gaunam "c".
C) ELLIE GOULDING TOBULAI PERDAINAVO MANO VIENĄ MĖGSTAMIAUSIŲ PASTARŲJŲ METŲ DAINŲ - TEMPER TRAP SWEET DISPOSITION

Ir visiškai nesvarbu, kad tai buvo padaryta tai pačiai BBC Radio 1 rubrikai "LIve Lounge". Tai yra neapsakomai gražu...
">

PHOENIX: tobuli Prancūzai iš Versalio

2010-03-19T04:25:00.000-07:00

Jau seniai norėjau parašyti apie tobulus Prancūzus. Jeigu kas nors pasakys, kad tokių nėra - nesutiksiu, nes tikrai žinau, kad yra. Versalyje.

PHOENIX: neprancūziški prancūzai

Niekada nebuvau per didelis Prancūziškos muzikos mylėtojas. Taip, jie turėjo ir tebeturi AIR. Žinoma, negalima pamiršti ir DAFT PUNK. Taip pat ilgai neieškoję atrastumėm ir dar bent dešimt prancūzų kolektyvų, kurie šiandieniniame muzikos pasaulyje turi "svarų" balsą. Bet apie juos tikrai nekalbėsiu. Šįkart - trumpas žvilgsnis į, mano akimis, pačius tobuliausius prancūzus - alternatyvaus roko grupę iš versalio - PHOENIX.

Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad PHOENIX patenka į mano labiausiai garbinamų ir dievinamų atlikėjų sąrašą. Ir tai, be jokios abejonės, nėra atsitiktinumas

Grupę DAFT PUNK pradžioje paminėjau ne veltui. DAFT PANK'ų ir PHOENIX ryšiai yra praktiškai tiesioginiai. Dabartiniai DAFT PUNK nariai Thom'as Bangalter'is, Guy'us Manuel's de Hommen Christo ir esamas PHOENIX gitaristas Laurent'as Brancowitz'as praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje grojo grupėje, pavadinimu "DARLIN". Išsiskyrus jų keliams, pirmieji du įkūrė DAFT PUNK, o Laurent'as, susirinkęs aplink save talentingų muzikantų kompaniją sukūrė PHOENIX. Tiesa, grupės pavadinimas buvo sugalvotas tik 1997- aisiais (kaip tik tuomet dabartinis PHOENIX sąstatas kūrė remiksą vienai grupės AIR dainai). Praėjus trims metams nuo oficialaus PHOENIX vardo "įteisinimo" - 2000- aisiais PHOENIX pasauliui dovanojo deivišką albumą "United".

"UNITED"

Šio albumo svarba grupei yra milžiniška. Visų pirma dėl to, kad pasaulis išgirdo jų debiutinį singlą "Too Young", kurį muzikos kritikai iki šiol vadina vienu gražiausių šių Prancūzų gabalu. Negana to, daina "Too Young" pateko į nuostabaus Sophia Coppola filmo "LOST IN TRANSLATION" garso takelį. Nepaisant to, kad kūrinys negali pasigirti aukštomis čartų pozicijomis, jis davė žinoti pasauliui, kad muzikos padangėje atsirado puikus kolektyvas, kurio muzika buvo verta dėmesio. Kiek vėliau sekė daina "If I Ever Feel Better" - labai "jamiroquai'ška" kompozicija, kurios dėka PHOENIX tapo žinomi visur: nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Japonijos. Tiesa, išleistas signlo pavidalu "If I Ever Feel Better" drastiškai neužkariavo muzikos topų (Didžiosios Britanijos perkamiausių singlų tope pakilo tik iki 65, Italijoje - iki 4, o Prancūzijoje - tik iki 12), tačiau didžiosios radijo stotys šį kūrinį įtraukė į pagrindinius grojaraščius ir 2001-aisias grojo jį labai dažnai.

Tiek internetinė muzikos enciklopedia allmusic.com, tiek ir vienas įtakingiausių muzikos žurnalų "the Rolling Stones" jį įvertino 3,5 žvaigždutėmis (iš penkių), o kritikai vienbalsiai džiaugėsi, kad muzikos pasaulyje atsirado dar viena "kitokia" ypatinga grupė.

Po ketverių metų - 2004-aisiais PHOENIX išleidžia dar vieną albumą "Alphabetical", kuris grupei atnešė tikrąjį pripažinimą. Ir nepaisant to, kad albumas buvo įvertintas kiek prasčiau nei pirmasis, tokie singlai kaip "Run Run Run" ir "Everything is Everything" šiems prancūzams leido tapti aukščiausio ryškumo žvaigždėmis alternatyvaus/indie roko muzikos padangėje.

Po dar dviejų metų grupė pasauliui pateikia dvi nuostabias dainas "Long Distance Call" ir "Consolation Prizes" (bent jau man - tai vieni gražiausių PHOENIX kūrinių), kurie pristato trečiąjį studijinį grupės albumą "It's Never Been Like That". Nežiūrint į tai, kad albumo perkamumas vėlgi nebuvo milžiniškas, objektyvių muzikos kritikų vertinimais albumas buvo labai neblogas: žurnalas "Q" jam suteikė tris, ALLMUSIC. COM - tris su puse, o "The Rolling Stones" - keturias žvaigždutes.

WOLFGANG AMADEUS PHOENIX

Jeigu PHOENIX muzikos iki 2009- ųjų kas nors negalėjo vadinti "muzika masėms", tai pernai metais išleistas jų albumas "Wolfgang Amadeus Phoenix" šias baimes paneigė su kaubu. Žinoma, gerąja prasme. Gegužės 25 dieną pasirodęs albumas sukebėjo nuskinti galybę laurų jų iki šiol nemačiusiai kompanijai, o tuo pačiu pasiekimai, kuriais praėjusiais metais galėjo pasigirti PHOENIX iki pernai jiems buvo visiškai nežinomi. "MusicOMH", "The Rolling Stones" ir "Allmusic.com" šiam albumui skyrė po 4 žvaigždes, o metų pabaigoje paskelbti rezultatai pranoko visus PHOENIX narių lūkesčius: "Times" paskelbtame geriausių metų albumų sąraše "Wolfgang Amadeus Phoenix" užėmė 5, "The Rolling Stones" ir "Spins" - 3, "Pitchfork'o" penkiasdešimtuke - 8, o "Drowned in Sounds" ir "The A.V. Club" metų albumų sąrašuose - 1 vietą. Sausio mėnesį grupė albumas "Wolfgang Amadeus Phoenix" atnešė grupei Grammy statulėlę nominacijoje "Best alternative music album"

Klausant viso albumo tampa akivaizdu, kad visas tobulas albumo vientisumas yra pati stipriausia jo pusė. Ne kiekvieną kartą perklausius dainų rinkinį, suvoki, kad tai buvo taip išsamu, taip genialu ir, kartu, taip muzikalu, kad daugiau nereikia praktiškai nieko, nes viskas yra pasakyta. Ypač, kai balsu kalba muzika. "Wolfgang Amadeus Phoenix" - vienareikšmiškai nuostabus albumas, leidžiantis įvertinti elektroninių - sintetinių klavišinių instrumentų grožį ir palankumą muzikos ausims, priverčiantis suvokti, kad PHOENIX karjeros zenitas jau yra pasiektas (beje - tai dar didesnė papildoma motyvacija laukti pasirodysiančių jų naujų darbų), leidžiantis įvertinti tikrąjį unikalios XXI a. "pop" kultūros grožį.

Jeigu kas nors sakytų, kad "sintetika" yra baisu, PHOENIX praėjusių metų šedevras gali būti tikrasis "išimties iš taisyklės" pavyzdys. Elektronikos ir roko, indie ir synthpop mišinys - garantuotas tobulos muzikos kąsnis ne tik muzikos gurmanams, bet ir eiliniams muzikos vartotojams.

Mano akimis - tai vienas geriausių praėjusių metų (o kartu gal net ir viso dešimtmetčio) albumų. Žodžiais neįvertinama tačiau išgyvenama muzika šių prancūzų neleis pamiršti dar ilgai, o "Wolfgang Amadeus Phoenix" jau dabar ko gero gali būti įrašytas į muzikos istorijos knygą kaip tobulas SynthIndie muzikos atspindys.

Beje, be dviejų singlų ("Lizstomania" ir "1901"), pristačiusių albumą, mano nuomone, dar būtina išgirsti dainą "Rome". Nors, kaip ir minėjau, visas albumas yra vientisas, nepakartojamas ir tiesiog NUOSTABUS.

Išgirdus PHOENIX galima išties dėkoti likimui už tai, kad pasaulyje yra toks reiškinys kaip MUZIKA.

Kardifo muzikos atstovai "Kids in Glass Houses"

2010-03-17T07:01:00.000-07:00

Velsietiška Kardifo muzikos scena

Pradėti reiktų ko gero nuo to, kad Kardife yra pati seniausia muzikos įrašų parduotuvė pasaulyje SPILLERS RECORDS, atsidariusi 1894 metais ir veikianti iki šiol. Tai apie Velsą ir šios šalies muzikos kultūrą sako labai daug.

Na ką mažiau galima būtų kalbėti ir apie Velso sostinės Kardifo muzikos sceną, kuri pagimdė galybę muzikos atlikėjų, kuriuos jau dabar galima būtų vadinti Britiško roko guru, tikrosiomis roko žvaigždėmis ar tiesiog tais roko muzikos atstovais, kurie rokui davė beprotiškai DAUG.

Kardifo muzikos scenos pirmieji žingsniai juntami dar ankstyvaisiais 1960 - aisiais, kuomet pasaulį išvydo britpopo grupė AMEN CORNER. Artimiausi pora dešimtmečių Kardifo muzikos scenoje buvo paskirti hard rokui ir bliuzui, o post punk grupė YOUNG MARBLE GIANTS viską vėl sustatė į savo vietas, leisdama klestėti britiškam rokui. Praėjusio amžiaus pastarasis dešimtmetis pateikė pasauliui visą galybę didžiulę įtaką roko muzikai darančių Kardifo žvaigždžių: Tai ir MANIC STREET PREACHERS, ir CATATONIA, ir BULLET FOR MY VALENTINE, ir SUPER FURY ANIMALS, ir LOSTPROPHETS, ir netgi STEREOPHONICS (kurie taip pat yra iš Velso).

Jeigu pastarieji paminėti vardai yra visai neblogai žinomi ir Marijos Žemės, tai kolektyvas, apie kurį noriu tarti kelis žodžius - čia - visiškas no name'as.

KIDS IN GLASS HOUSES

Dar viena Velso grupė (beje taip pat iš jau apkalbėtos Kardifo scenos), kuri teigia, jog didžiausią įtaką jos kūrybai darė The POLICE, PRINCE, STEREOPHONICS, BLUR ir PULP yra pasivadinusi ganėtinai keistu pavadinimu "KIDS IN GLASS HOUSES". Tiesa, išgirdęs juos, pradžioje pamaniau, kad jie - tikrų tikriausi amerikietiškojo roko atstovai. Tačiau juo labiau jų klausiau, juo daugiau mano ausyse "gryninosi" britiško roko, britpopo, college roko ir alternatyvios indie muzikos sintezė. Septintus metus grojanti grupė gali pasigirti koncertais kartu su 30 SECONDS TO MARS, LOSTPROPHETS, MANIC STREET PREACHERS ir GOO GOO DOLLS. Ji taip pat yra apšildžiusi FUNERAL FOR A FRIEND, LOSTPROPHETS ir PARAMORE. Beje, Ian'as Watkins'as duodamas interviu radijo stočiai BBC RADIO 1 yra pasakęs, kad "tokios nežinomos grupės kaip KIDS IN THE GLASS HOUSES yra kur kas geresnės nei didžioji dalis žinomų muzikos kolektyvų".

Sutinku, KIDS IN THE GLASS HOUSES labai "neša" į 30 SECONDS TO MARS ir kitas panašaus kalibro grupes, bet jie vistiek turi kažką savito, kas velniškai "kabina ir pramuša". Ar jie labai originalūs? Be abejo ne. Tačiau smagu viename kolektyve girdėti ir britišką rokenrolą, ir indie roką, ir ir vis dar evoliucionuojantį britpop'ą, ir amerikonišką roką.

Daina

Mano nuomone, pasiklausyti MATTERS AT ALL - tiesiog būtina. Tai yra tai, kas gali būti vadinama tokios muzikos sintezės atspindžiu arba "tiesiog paprastu, bet kartu ir visai kabinančiu gabalu".

Naujas "senovinės" muzikos skambesys: Lawrence Arabia

2010-03-15T02:28:00.000-07:00

Jeigu kas nors pagalvojo, kad čia bus įdėtas koks nors XXI a. tipas, perdainuojantis senas funky, jazz ar kitokio pobūdžio dainas, siūlyčiau pagalvoti dar kartą, nes taip tikrai nebus.

Šįkart trumpa mintis apie vyruką, kurio dainą "Apple Pie Bed" išgirdau vakar per BBC radio 6.

(The Beatles + The Beach Boys + T Rex+Sebastian Tellier) x 2010 = Lawrence Arabia

Kai tik išgirdau šitą dainą, pagalvojau: "Po velniais, juk tai naujai senas bitliškas rokenrolas". Kuo toliau klausiau, tuo labiau supratau, kad pirmos mintys buvo teisingos. Oldschooliniai back'ai, paprasti elektrinės gitaros akordai, šiek tiek "aptvarkytas" balsas privertė nusikelti į 7 -8-9 dešimtmečius, kuomet TIKROJI muzika, per daug nepaliesta technikos išradimų, skynėsi kelią į populiarumo viršūnę.

Sunku tai būtų pavadinti visiškai grynuoju roku, taip pat sunku būtų tai pavadinti tyru rokenrolu. Tačiau akivaizdu, kad jei sudėtumėm The Beatles, The Beach Boys ir T Rex, prie to paties pridėtumėm naują šiuolaikinio skambesio (kurią netgi sunku būtų apibūdinti) atmainą - gautumėm kažką panašaus į šiais laikais atgimusį senąjį muzikos skambesį (skambantį įtikinamai, nepriekaštingai ir, kas svarbiausia, sentimentaliai). Būtent toks yra LAWRENCE ARABIA (tikrasis atlikėjo iš Naujosios Zelandijos vardas yra James Milne). Iš pažiūros (bent jau man) tiek poza, tiek ir stotu užnešantis į Sebastian Tellier, o muzika, kaip jau ir minėjau, šimtu procentų traukia senos geros roko ir rokenrolo klasikos link. Prie viso to dar pridėjus labai oldschoolinį vaizdo klipą - gaunam tobulą muzikos kokteilį, tinkamą visiems gyvenimo atvejams.

Beje, LARENCE ARABIA savo MySpace profilyje atliekamą muziką apibūdina kaip "New Old fashioned Pop Music". Vertimo, ko gero, nereikia:)

Daina, kuri kažkodėl mane tiesiog varo iš proto - čia

Jonsi (iš Sigur Ros) ir Islandiškas genialumas

2010-03-14T09:44:00.000-07:00

Visada žavėjausi Islandija. Visada mylėjau Bjork. Visada dievinau Sigur Ros ir žinojau, jog kad ir ką jie beišleistų - tai bus genialu. Prisipažinsiu, sužinojęs, kad Sigur Ros daro pertrauką, kurios metu muzikos visuomenę turėtų pasiekti grupės lyderio JONSI albumas, buvau pradėjęs nerimauti... Tačiau nerimas buvo nepagrįstas. Dėkui aukščiausiam (jeigu toks yra) už tai, kad Jonsi nesugadino ankstesnio vaizdo. Dėkui aukščiausiam (jeigu toks yra), kad pasauliui davė Islandiją. Ir dėkui aukščiausiam (jeigu toks yra), kad pasauliui dovanojo SIGUR ROS.
Netikiu aukščiausiu (ypač tuo, kuriuo tiki įprasti krikščionys), bet tikiu muzikos visagalybe...Išgirdęs JONSI gabalą "Go Do" eilinį kartą suprantu, kad mano tikėjimas pagrįstas ne tik emocijomis, bet visa pakilia muzikos jėga, kuria abejoti tiesiog negalima.

Labai Sigur Rosiškas. Labai lyriškas. Labai Islandiškas. Labai kabinantis. Labai gražus. Labai svajingas. Labai.... (labai daug gero galima pasakyti dainai to žmogaus, kurio dėka pasaulį išvydo grupė SIGUR ROS)...

Taigi čia - naujausias debiutinio SIGUR ROS vokalisto JONSI albumo (pasirodysiančio balandį) singlas "Go Do".
Beje, tiems, kas negali sulaukti balandžio, gyvenimo palengvinimas - JONSI debiutinio albumo būvimas internete. Tie, kas neperka originalių CD ir nelaukia oficialios release'o dienos, jau gali atrasti JONSI albumą internete (kadangi pats žadu albumą įsigyti iškart, kai tik jis pasirodys muzikos parduotuvių lentynose, nežadu jo klausytis anksčiau laiko).

Nustoję ieškoti (bet save atradę) vieni tobuliausių britų pasaulyje

2010-03-14T01:33:00.000-08:00

Ko gero, tie, kas per daug nesigilina į muzikos istoriją, nežino, kad Tom'as Choplin'as iš KEANE galėjo pianinu groti grupėj COLDPLAY, tačiau supratęs , kad grupėje negali būti dviejų lyderių (ne paslaptis, kad Choplin'as norėjo būti pagrindiniu grupės veidu), pasakė Chris'ui, kad kurs savo kolektyvą ir taip atsirado KEANE. Šiandien galima drąsiai teigti, kad jeigu Choplin'as su Martin'u dainuotų toje pačioje grupėje, muzikos pasaulis būtų praradęs vieną iš dviejų nepakartojamų britiško pop-roko darinių.

Apie abi grupes šiuokart kalbu ne veltui. Tiek Coldplay, tiek ir Keane yra tie du kolektyvai, kurių naujos dainos ir nauji albumai bet kokiu gyvenimo atveju yra beprotiškai laukiami ir, neabejotinai, PERKAMI. Tie, kas taip pat laukia jų naujausių albumų, turėtų žinoti, kad KEANE savo naująjį šedevrą į parduotuvių lentynas pristatys jau gegužę, tuo tarpų COLDPLAY darbo teks palaukti kiek ilgiau - iki kalėdų (tikėkimės, kad laukimas pateisins lūkesčiųs, o Brian'as Eno pratęs savo genialius darbus ir po "Viva La Vida or Death and all his Friends" seksiantis darbas bus dar vienas į aukso muzikos fondą pateksiantis rinkinys).

Akivaizdus faktas yra tas, kad abi grupės, nors ir jų albumų pasirodymo datos yra skirtingos, jau pradėjo po truputį "informuoti" visuomenę apie savo naująją muziką.

NAUJI IR ILGAI LAUKTI

Prieš kelias dienas KEANE ir COLDPLAY pristatė savo naujas dainas. Tiesa, jų pristatymo forma buvo skirtinga: Tom'as Choplin'as savo nauąjį singlą pristatė BBC radio 1 ir iškart išsiuntė visiems prisiregistravusiems svetainėje keanemusic.com naujienlaiškį, kuriame galima buvo išgirsti naujos dainos fragmentą (jos negirdėjusiems žmonėms), tuo tarpu COLDPLAY savo naują dainą pristatė koncertuodami Argentinoje. Tiesa, kol kas dar visiškai nekalbama ar ši daina taps naujuoju Chris'o Martin'o ir jo grupės singlu.

Akivaizdu tai, kad ir COLDPLAY, ir KEANE - visiškai atrado save. Ir klausantis šitų kūrinių, jų autorių neįmanoma sumaišyti su niekuo. Nauja KEANE daina - akivaizdi paskutiniojo albumo "Perfect Symmetry" tąsa, kažkuo primenanti vieną pastarojo albumo singlų "Spiraling", o CODPLAY daina "Don Quixote" - visiškas Coldplay'iškas akustinės gitaros dominavimas, primenantis ir Yellow iš "Prachutes", ir Warning Sign iš "A Rush Of Bloof to the Head", ir kitas lyriškas akustines jų dainas.

Ar tai dar vieną sėkmės lašą nešantys kūriniai? Nežinia. tačiau akivaizdu, kad tai dainos, kurios patenkins fanų, laukiančių iš savo dievaičių naujų muzikos garsų, poreikius, o tuo pačiu, visai tikėtina, pritrauks ir smalsių, tikros britiškos muzikos išsiilgusių klausytojų ausis.

Taigi, dvi naujos dainos:

KEANE - STOP FOR A MINUTE ir COLDPLAY - DON QUIXOTE

3 LL (Trys Labai Lėti...)

2010-03-08T12:42:00.000-08:00

Kartais, užėjus nakčiai ir užsėdus pegasui, labai norisi pasidalinti mintimis, įtakotomis muzikos. Tada imu suprasti, kad tos mintys, kurios kyla muzikos dėka priklauso tik man, o dalyba jomis būtų per daug intymi...Todėl, tampa aktualu dalintis ne mintimis, o paprasčiausiai muzika, kurios dėka tos gražios mintys, mieli išgyvenimai (ar tiesiog dvasinis katarsis) tampa REALYBE.

Žinoma, ta muzika dažniausiai skamba naktį. Kai užmiega miestas, užgęsta šviesos, užtyla garsai, o kiekviena melodijos akimirka tampa brangesnė už tyloje paskendusio laiko grožį...už sapno momentą...netgi už savaitgalio laukimą;)

NAKTIS

Vienas geras bičiulis prieš keleta metų man parodė BLUE NILE (gėda prisipažinti, tačiau iki to laiko buvau girdėjęs viso labo kelias šių škotų dainas). Jau vien tai, kad jie škotai - daug ką pasako:) O jei rimtai, klausant jų galima suprasti, kad jeigu yra įmanoma muzikoje įprasminti žodį "GILU", tai BLUE NILE tai padaro visu šimtu procentų.

Šiandieninė rekomendacija - BLUE NILE daina "Stay Close". Visiška ramybė. Tobula lyrika. Beprotiškai daug sentimentalių jausmų ir lašas liūdesio...Tai kūrinys, kuris visiškai garantuoja laisvės akimirką. Laisvės, leidžiančios nevaržomai mėgautis brangiausiu dalyku, kurį turi žmonės - t.y. savo tikrom neišgalvotom mintimis.

P.S. už dainą ačiū Krasui

PRISIMINIMAI

Visiškai kitokia (nors panašiai lėta) daina. Netgi sunku ją būtų pavadinti daina. Veikiau - tiesiog kompozicija, kuri kažkodėl labai aiškiai nukelia į pasakų laikus, kai gėris visuomet triumfuodavo prieš blogį, kai tiesa nugalėdavo melą, kai saulė viesdavo kur kas ilgiau už mėnulį, o žmonės kur kas ilgiau šypsodavosi nei liūdėdavo. Galbūt šiam kūriniui nereikia vien tik nakties, tačiau akivaizdu, kad jo reiktų klausyti tada, kai širdyje tikrai gera...gera ne dėl kažko 'praktiško ir apčiuopiamo', o tiesiog dėl gyvenimo. Juk net Camus kūriniuose žmonės kartais išgyvendavo taip vadinamą egzistencinį džiaugsmą...Tad tokio džiaugsmo išgyvenimus dar labiau sustiprintu vokiečio Ulrich'o Schnauss'o daina Nobody's Home

P.S. Už dainą ačiū Sauliui

P.P.S. Šitą gabalą labai tinka klausyt beskaitant pasaką apie meškiuką ir ežiuką (savu laiku ji buvo pakankamai rimtai paplitusi interneto platybėse)

P.P.P.S Ulrichas buvo grojamas prieš pat COLDPLAY pasirodymą Prahoj. O tai jį daro dar labiau reikšmingesnį

NEĮVERTINIMAS

Paparastai geros grupės gerame albume būna daug daugiau gerų dainų nei oficialiai išleidžiama singlų. Daina, kurią rekomenduosiu šįkart - ne išimtis. SNOW PATROL - yra viena mėgiamiausių mano grupių. o jų albumas "Eyes Open" - vienas tobuliausių jų kūryboj...Nenuostabu, kad išleidus tokius singlus kaip "Chasing Cars" ar "You're All I Have" trečiam lyriškam ir "kitokiam" gabalui radijo eteryje tiesiog nelieka vietos...Galbūt šita daina ir nebūtų tapusi mega hitu, tačiau romantikų ir nuoširdžios lyrikos išsiilgusių žmonių širdis ji tikrai turėtų pasiekti. Jau vien pirmieji dainos akordai primena senas geras muzikines dėžutes, kurias mes pradzioje matydavome tik per televizorių, o tik po kurio laiko galėjome įsigyti parduotuvėse (kas prilygo muzikiniam stebuklui).

Taigi, rekomendacija nr. 3 - SNOW PATROL daina "You could be Happy". Kūrinys, už kurį škotų roko grupės lyderiui Gary Lightbody galėčiau kabinti dar vieną aukso medalį. Paprasta. Miela. Nuoširdu....ir paprasčiausiai labai gražu.

P.S. Už šią dainą niekam nedėkoju:) nes ją atradau pats, Briuselyje nusipirkęs SNOW PATROL albumą "Eyes Open"

Neatrasti AMERIKOS gėriai (according to "Q")

2010-03-04T10:07:00.001-08:00

Galiu prisipažinti: jeigu perskaitau "Q" rekomendaciją, dažniausiai bent jau pabandau ją išgirsti. Perklausyti. Perprasti ir, žinoma, susidaryti savo nuomonę. Šiandien bevartydamas "Q" radau pasiūlymą išgirsti dvidešimt Amerikos grupių, be kurių Amerikos muzika būtų paprasčiausiai šlamštas...Be abejo, didžioji dalis man jau buvo žinoma, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, neaprašyta. Taigi bent jau pora iš tų dvidešimties norėčiau pasidalinti ir čia (tos grupės anaiptol nėra grojamos Lietuviškose radijo stotyse, jų nežino daugelis tulų Europiečių, tačiau jos TIKRAI yra vertos dėmesio. Netgi dėmesio tų žmonių, kurie šimtu procentų atidavę save britiškai muzikos kultūrai).

MIDLAKE

Tai - kolektyvas susikūręs Teksase dar 1999 -aisiais. Su ja susiję keli keistai kurioziški dalykai:
I. Tai - kolektyvas, kuris susikūrė tam, kad grotų jazz muziką (vėliau suprato, kad indie rokas juos veža labiausiai ir "persimetė" į šį muzikos stilių)
II. Jie visų pirma išgarsėjo Europoje, grodami vietinės reikšmės festivaliuose. Kiek vėliau juos pamilo ir JAV (tačiau žinoma jie išliko labiau "nišine" grupe, tam tikra prasme prieinama ne kiekvienam Amerikiečiui, valgančiam hamburgerį užsigeriant coca-cola).
Patys MIDLAKE nariai teigia, kad jiems didžiausią įtaką daro JETHRO TULL, BJORK, GRANDADDY ir......RADIOHEAD. Bent jau dėl paskutiniųjų abejoti tikrai netenka, kadangi bent jau grupės vokalistas Tim'as Smith'as dainavimo panašumų su Thom'u Yorke'u turi akivaizdžių.

Daina - Rekomendacija: Midlake - Head Home - Radiohead'iška sandara, Keane'iškas liudesys ir britiškas prieskonis. Iš esmės šią dainą sunku būtų vadinti indie roko balade, tačiau gerai britiškai lyrinei dainai ji tikrai gali prilygti.

THE PAINS OF BEING PURE AT HEART

Niekada nebūčiau patikėjęs, kad jie Amerikiečiai (nors kartais jų besiklausant college roko apraiškų jų muzikoje galima atrasti). Įdomūs ir maištingi - ko gero šis apibūdinimas jiems tinka labiausiai Tiesa, dar - JAUNI. Kol jie jauni, tol sugeba ieškoti, o kol ieško - tol juos galima vadinti eksperimentatoriais. Prisipažinsiu, kad tai viena iš tų grupių, kurios, bent jau mano nuomone, galėtų nenustoti eksperimentuoti. Kol ji ieško, tol ji įdomi...Besiklausant New York'o grupės The Pains of Being Pure At Heart galima išgirsti ir ritišku Scouting For Girls, ir ankstyvųjų MUSE, ir tų pačių My Bloody Valentine, ir netgi pirmųjų Lietuviškųjų BIPLAN su labai smagiu ir geru albumu "BANZAI"

Daina - Rekomendacija: Young Adult Friction - paprasta, elementari, pankiškai linksma, kiek primityvoka, bet vistiek labai vežanti ir anaiptol ne amerikietiška daina

THE ANTLERS

O Tai jau vienas didžiausių amerikietiškų atradimų man po šiandienos "Q" paskaitymo. Jei įmanoma atrasti vidurkį sudėjus Arcade Fire , Radiohead, Revolovo ir Coldplay - vidurkis būtų būtent The Antlers. Viskas - ir baladės, ir greitos vežančios dainos savyje turi užknisančiai pasikartojančius tuos pačius akordus, tačiau būtent jų interpretacija ir perteikimas kitaip (pridedant papildomus instrumentus ir taip sukuriant kitokį muzikos skambesį) žavi beprotiškai ir neleidžia likti abejingiems būtent šitam kolektyvui.
Taip jauna Peter'io Silberman'o kolektyvą iš Bruklyno aš įtraukiu į "savo" grupių sąrašą.

Daina - Rekomendacija: TWO - nuostabi daina, kabinantis vaizdo klipas ir dar vienas įrodymas kaip keli akordai, apipinti muzikos įvairove, gali kūrinį paversti neatrastu šedevru. Tikrai labai labai nuoširdžiai rekomenduoju.

!!!

Ačiū "Q" - žurnalui, be kurio pasaulyje būtų nykiau nei nyku...

PAGALIAU!!!! Stereophonics NAUJIENA su milžinišku piuso ženklu

2010-03-03T12:41:00.000-08:00

Šįkart pasistengsiu netuščiažodžiauti. Ne dėl to, kad nėra prasmės. o dėl to, kad tema pagrindžia paprastą frazę: UŽ SAVE TURI KALBĖTI MUZIKA.

Sąmoningai nepirkau Kelly Jones'o solinio albumo. Ne dėl to, kad nenorėčiau jo girdėti. Priešingai. Visada jo noriu klausytis tik jis man kaip buvo taip ir liks STEROPHONICS'ų dalis. Dalis kolektyvo, kurio albumo, singlo ar tiesiog naujienos pasirodymas gali prilygti tikrai (jei ne nacionalinei, tai bent jau asmeninei) šventei.

Jau daugiau nei dešimt metų STEREOPHONICS'ų muzika priverčia iki kaulų smegenų pajusti pozityvią tikro britiško roko įtaką smegenims...protui....širdžiai...ir kiekvienas albumas padovanoja po tobulą vieną, du ar tris kūrinius, kurie apipinami ne "šiaip sau" muzikinėmis "pasakomis", bet kūriniais, kurie (jei jie nebūtų šitos Velso grupės kūriniai) būtų "pasmerkti" tapti topų dainomis...Visgi tendencija muzikos pasaulyje yra tokia, kad iš albumo į plačiuosius vandenis patenka viso labo kelios dainos. Taip buvo ir su Mr. Writer, ir su Have a Nice Day, ir su Maybe Tomorrow, ir su kitomis STEREOPHONICS dainomis.

Sąmoningai nepaminėjau dar vienos dainos. Dainos, kurią galima būtų drąsiai įrašyti į muzikos istorijos knygas kaip ko gero vieną sėkmingiausių britiško roko dainų. Tai gabalas DAKOTA, kurio pasirodymas 2005- aisiais, net ir tuos, kurie nežinojo ar nemėgo velso "dievų", privertė juos ir sužinoti apie STEREOPHONICS, ir jų išklausyti.

Dakota paminėjau ne veltui. Naujasis jų singlas Could You Be the One kažkuo į ją labai panašus. Gal paraku...Gal akordais...o gal tiesiog paprastu Velsietišku nuoširdumu, kuriuo visuomet pasižymėjo Kelly Jones'as su chebra, brazdinančia gitaromis ir mušančia būgnais. Tai - kolektyvas, kuris niekada nenuvilia, o laukimas "kažko naujo" visada pranoksta lūkesčius.

Tad jei galima sudėti lūkestį, nuoširdumą, britiško roko lyriką, gerą gitarų skambesį ir nemažą patirtį - neabejotinai suma būtų lygi grupei STEREOPHONICS.

Vienas labiausiai lauktų albumų per pastaruosiusi kelerius matus buvo STEREOPHONICS šedevras KEEP CALM AND CARRY ON. Laukimas pasiteisino su kaupu, o singlas Could You Be the One pranoko visus įmanomus lūkesčius ir paskutinę savaitę niekaip nepasitraukia iš mano grotuvo....tai tiesiog nuoširdžiai paprasta. Lyriškai gražu. Ir labai labai miela.

P.S. Singlo teaser'is, žvelgiant į koncepcinę dainos viešojoje erdvėje tąsą, irgi labai labai vertas dėmesio

Britai Vs Olandai: U2 Vs KANE = 0:1

2010-02-22T13:40:00.000-08:00

Be visų papildomų "už" ir "prieš", Olandai turi du tobulus dalykus: Olandijos futbolo rinktinę (kurią dievinu nuo to laiko, kai jie tapo Europos futbolo čempionais 1988-aisiais) ir grupę, parašiusią vieną tobuliausių roko muzikos kurinių - RAIN DOWN ON ME. Dar vienas minusas Marijos žemei už tai, kad daina buvo grota tik toje radijo stotyje, kurioje tuo metu dirbau (o kitose - nė pro kur) ir, tuo pačiu, dar vienas pliusas Olandijai, už tai, kad be Anouk davė pasauliui tobulą roko grupę.

KANE

Kad ir kaip žodiniu skambesiu tai būtų panašu į Tom'o Choplin'o KEANE, visgi tai - kartu ir unikalu, ir anaiptol ne KEANE'iška.

Patys KANE nariai sako, kad jų muziką įkvėpia NIRVANA, PEARL JAM IR U2. U2? visiškai akivaizdu. PEARL JAM ir NIRVANA? ....po didelių abejonių ir ieškojimų imi atrasti vieną kitą NIRVAN'iško grunge'o apraišką pavienėse dainose (tačiau ir tai ta apraiška atsiranda tik dėl to, kad jos labai ieškoma...).

Bet visgi grįžkim prie U2. Akivaizdu, kad grupės lyderis Dinand'as Woesthoff'as bando perimti Bono dainavimo manierą. Akivaizdu ir tai, kad "Joshua Tree" buvo vienas mėgstamiausių KANE albumų. Netgi panašumų tarp Dennis Van Leeuven'o (grupės gitaristo) ir Edge'o ilgai ieškant galima atrasti. Bet...

[....Prieš pradėdamas argumentuoti kol kas neužbaigtą "BET" noriu pasakyti tai, kad tikrai beprotiškai gerbiu (sunku pasakyti žodį "dievinu", nes tai nebūtų tiesa) grupę U2 ir turiu šešis jų albumus, žaviuosi Bono (nors kartais ir manau, kad jis "perspaudžia) ir būčiau vienas pirmųjų, belaukiančių bilietų į jų koncertą, jei tik jie koncertuotų Lietuvoje.]

Taigi, grįžkime prie to lemtingojo "bet".

Žinau, kad jutų fanai dabar mane kaltų prie sienos, tačiau lyginant KANE su U2, olandai nusileidžia britams beveik visose kategorijose, išskyrus BALADŽIŲ KŪRIMUS. Sutinku, kad "With or Without you", "Where the Streets Have No Name" ar "Still Haven't Found What I'm Looking for" yra tobulos dainos, tačiau lyginant jas su pvz "Rain Down On Me", "No Surrender" ar "Before You Let Me Go", pykit nepykę, bent jau man svarstyklės svyra į Olandų pusę...

Žinoma, tai tik mano nuomonė, tačiau muzikos poveikiui, kaip ir skonio receptoriam gali įsakyti arba ponas likimas, arba niekas kitas.

DAINOS

Jau išdėsčiau savo simpatijas kolektyvui iš Hagos. Netgi spėjau paminėti tris dainas, kurios mane veda iš proto (žinoma, visuose KANE albumuose galima rasti bent po du "perlus"), tačiau dabar kiek detaliau:

- RAIN DOWN ON ME:

a) daina, kuri "parako" užtaisu gali prilygti tik STEREOPHONICS "Dacota", GOO GOO DOLLS "Iris" ir COLDPLAY "Fix You".

b) daina, kuri ypač tinka tada, kai liūdna ir tada kai nyku. Daina, kurios ypač gera klausytis tada, kai už lango naktis ir lyja, o Tu sėdi automobilyje ir važiuoji tik tam, kad "prastumtum" laiką. Daina, kuri padeda užmiršt tai, kas kankina ir priverčia pajusti muzikos galią.

- NO SURRENDER:

a) nežinau kodėl, tačiau šis gabalas bent jau man asocijuojasi su vienatve, o jo besiklausant iškyla žmogaus, esančio kur nors Norvegijos šiaurės vakaruose, ant aukštų fiordų, vaizdas....Šiek tiek liūdesio...šiek tiek ašarų...šiek tiek ilgesio ir sentimentų... ir, žinoma, lašas vilties (kaip ir kasmet olandų futbole;) ).

b) tai kūrinys, žavintis savo paprastumu. Perklausai ir įsitikini, kad jo poveikis - milžiniškas, o jame pačiame - kaip pasimato - nieko ypatingo. Dar vienas įsitikinimas, kad genialumas slypi paprastume.

- BEFORE YOU LET ME GO

a) tai - viena didžiausių mano gyvenime girdėtų raudų. Bent jau šiandien, po DAMIEN RICE "The blower's daughter" (kuri mano raudų sąraše užima absoliučią numero uno ir kurią išgirdus norisi verkti iš karto) šis gabalas rikiuotųsi antroje vietoje

b) Tai dar vienas gabalas, kuris leidžia įsitikinti, kad puse roko muzikos grožio užima būtent lyriškos ir už širdies griebiančios baladės.

PABAIGAI

Eilinį kartą belieka tik apgailestauti, kad Lietuvos publika KANE neturi galimybės išgirsti. Reikia tikėtis, kad Lenino "šviesaus rytojaus" sąvoka galės būti pritaikyta ir muzikai ir kada nors radijo stotys, užuot grojusios "tik" LADY GAGA, RIHANNA, JAY - Z ir kitus nūdienos niekniekius, ieškos (ir atras) to, kas muziką iš tiesų paverčia MUZIKA (šiuo atveju kalbu tikrai ne vien tika apie tai, ką aš myliu...tiesiog yra labai daug Lietuvoje, deja, neatrastų pasaulietiškų atradimų).

....

Škotiškas rokas: kodėl aš myliu FRIGHTENED RABBIT ir BIFFY CLYRO

2010-02-20T03:31:00.000-08:00

Jeigu reiktų išskirti vieną abstraktų muzikos stilių, kurį turėčiau įvardinti kaip savo mėgstamiausią, neabejotinai tai būtų ROKAS. Tikrai ne dėl to, kad neklausau kitokios muzikos (mėgstu labai daug ką, o mano CD fonotekoje roko muzikos atstovai sudarytų matyt tik apie 50 procentų visų turimų kompaktinių plokštelių). Tiesiog rokas, kad ir koks jis bebūtų, pelno daugiausiai mano simpatijų. Jeigu reikėtų išvardinti mėgstamiausias mano grupes, nė nemirktelėjęs prioritetine tvarka jas išdėliočiau maždaug taip: COLDPLAY, KILLERS, SNOW PATROL, STEREOPHONICS, KEANE, PHOENIX, MUSE, SIGUR ROSS ir t.t... Vėlgi - ROKAS. Galiu pasakyti ir tai, jog vertinu viską - tiek senąjį roką (tokį, kaip the Beatles, Rolling Stones ir pan.), tiek post roką (Vien tik Sigur Ros įrodo, kad jo tiesiog neįmanoma nemėgti), tiek college roką (nors ir nesu pats didžiausias jo mylėtojas, tačiau tokios baladės kaip Fall Out Boy "What a catch Donnie" ar "American Suitheart" arba Blinkų "I Miss You" neleidžia sakyti, kad tai yra absoliutus blogis), tiek indie roką (Ką jau čia kalbėti - visa eilė mylimų ir dievinamų atlikėjų nuo Killers iki Airborne Toxic Event ar Arcade Fire), tiek pop roką (nuo Coldplay, Keane ar Snow Patrol iki Reamonn), tiek tikrąjį britišką rokenrolą (vien tik ko verti tokie vardai kaip Franz Ferdinand ar Arctic Monkeys), tiek folk Roką (ir Mumford and Sons, ir Shane McGowanas su Pogues mane tikrai verčia iš kojų), tiek grynąjį amerikietišką roką (nuo Goo Goo Dolls "Iris", Switchfoot "I Dare You to Move" ir Counting Crows gabalų iki šiol kūnas pagaugais nueina), tiek ir kitas roko atšakas. Žodžiu, rokas yra tai, kas mane ne tik įkvepia, bet ir priverčia ieškoti, gilintis, norėti, PIRKTI ir domėtis toliau (žinoma tai daryčiau ir jegu (neduokdie) jo nebūtų...).

Tad šįkart vėl kabinsiu medalius. ir vėl tai darysiu roko muzikai. Ir, kas svarbiausia, medalius kabinsiu tikrai GERAI roko muzikai, kurios, klausantys Lietuvos radijo stočių žmonės praktiškai neturi galimybių išgirsti.

ŠKOTIŠKAS ROKAS ŠIANDIEN

Paprastai škotiškas rokas žmonėms asocijuojasi su tokiais vardais kaip NAZARETH, SIMPLE MINDS, MARK KNOPFLER, TEXAS ar jau anksčiau minėtais SNOW PATROL. Šiandieninėmis škotų žvaigždėmis, ko gero, galima būtų įvardinti PAOLO NUTINI, GLASVEGAS ar genialią ir lygių sau neturinčią grupę iš Glasgow miesto - FRANZ FERDINAND. Tačiau juos palikęs nuošalyje žvilgterėsiu į du sąlyginius no name'us Lietuvoje. Jei antrąjį dar kai kur galima buvo išgirsti (nors ir labai retai), tai pirmojo - absoliučiai niekur. Taigi du kolektyvai (ir keli jų kūriniai), kuriuos tiesiog būtina žinoti: FRIGHTENED RABBIT ir BIFFY CLYRO

FRIGHTENED RABBIT ir SWIM UNTIL YOU CAN'T SEE LAND

Už atrastuosius FRIGHTENED RABBIT, kad ir kaip bebūtų keista, turiu būti dėkingas ne Anglams ir ne Škotams, o Airiams. Dar praėjusių metų sausio mėnesį beklaidžiodamas Dublino gatvėmis, nemažai laliko teko praleisti muzikos parduotuvėse. Iš vienos mėgiamiausių parduotuvių pasaulyje - HMV - kaip visada išėjau su krūva naujų kompaktų, kuriuos pamatęs mano bičiulis, tuomet gyvenęs Dubline pasakė auksinius žodžius: "Airiai turi nerealią radijo stotį, kurią tu įsimylėtum. Ji groja tikrą, gerą ir teisingą indie stiliaus muziką". Jis buvo teisus. Nuo to laiko PHANTOM FM mane lydėjo visur (ne tik Dubline, bet ir čia - Lietuvoje, karts nuo karto užleisdama vietą BBC radio 1, radio 2 ar Absloute Radio). Vėlyvą rudenį išgirdau PHANTOM FM eteryje pristatomą naują dainą, kuriai ditirambus giedojo absoliučiai visi ten dirbantys DJ'ai. Tai buvo gabalas "Swim Until You Can't See Land". Lyriškas. Mielas. Gitarinis. Ir, kas svarbiausia, netelpantis į įprastos "roko baladės" rėmus, tačiau esantis kartu ir lėtas, ir vežantis. Supratau, kad PHANTOM FM vedėjai buvo absoliučiai teisūs, o panegirikos žodžiai šiam gabalui buvo išsakomi tikrai ne veltui. Daina - nuostabi, o apmaudas, kad kolektyvo nežinojau iki tol, buvo išties didžiulis.

Grupė pradėjo groti dar 2003- aisiais ir iki šiandienos yra išleidusi du studijinius albumus, iš kurių paskutiniajam (2008-aisiais pasirodžiusiam "The Midnight Organ Fight") žemai nusilenkė didžioji dalis profesionalių muzikos kritikų. Įdomu paminėti tai, kad grupės lyderis Scott'as Hutchins'as pirmus puse metų buvo vienas it pirštas, tačiau net ir tai jam nesutrukdė koncertuoti. Koncertuodavo jis įvairiuose škotijos baruose, turėdamas viso labo 6 kūriniųs, iš kurių dviem dar net nebuvo sukurti tekstai (tad gabalai buvo atliekami arba niūniuojant, arba tiesiog kuriant žodžius ekspromtu). Šiandien FRIGHTENED RABBIT sudaro penki nariai, tačiau grupės lyderis teigia, jog jis iki šiol nėra tikras ar kolektyvo komplektacija jau visiškai baigta.

Portalas allmusic.com teigia, kad škotų penketas groja indie roką, tuo tarpu wikipedia nurodo, kad jų stilius - ne tik indie rokas, bet ir indie folkas. Ir, kas svarbiausia, abiejuose tinklalapiuose yra tiesos: klausant FRIGHTENED RABBIT galima rasti ir KILLERS, ir ARCADE FIRE, ir THE LONG WINTERS, ir jau minėtų MUMFORD AND SONS, ir netgi STEREOPHONICS prieskonių. Prie viso to pridėjus unikalią škotišką uogą, skoningus styginius ir didelį lašą originalaus savitumo gausim tobulą rinkinį, tinkantį visiems gyvenimo atvejams.

Štai tokie man pasirodė FRIGHTENED RABBIT.

Prisipažinsiu, jog vienas laukiamiausių šio pavasrio albumų - tai kovą pasirodysiantis jų darbas "The Winter of Mixed Drinks", kuriame bus galima rasti ir mano minėtą dainą, kuri iki šiol mane neapsakomai žavi tiek savo melodija, tiek savo paprastumu, tiek savo nuoširdumu - "SWIM UNTIL YOU CAN'T SEE LAND"

Beje, kai pamačiau šitos dainos vaizdo klipą ir ten dainuojantį Scott'ą Hutchins'ą, prieš akis išniro legendinis filmas "Braveheart" ir scena, kurioje Melas Gibsonas išrėkia žodžius "SCOTLAND IS FREE". Nežinau kodėl, bet iki šiol žiūrėdamas vaizdo klipą matau "Braveheart":)

BIFFY CLYRO: NUO SUNKAUS GITARŲ SKAMBESIO IKI KIETO MELODINGO ROKO (kartu su MANY OF HORROR)

Ne per seniausiai Biffy Clyro nariai yra pasakę tai, kad MUSE yra pati geriausia grupė pasaulyje. Vien tik ši frazė jau leidžia susidaryti įspūdį apie kolektyvą, kuris muzikos rinkoje sukasi daugiau nei 15 metų. MUSE - iš tiesų tobuli, o Mathew Bellamy galima būtų vadinti vienu didžiausiu šių laikų roko muzikos genijumi. Tačiau BIFFY CLYRO šiandien taip pat yra verti didžiulės pagarbos. Ilgai ieškoję muzikinio tapatumo, ir grodami sąlyginai sunkią gitarinę muziką, save galutinai atrado 2007 - aisiais, kuomet išleido albumą "Puzzles". Pamatę kas gali būti tikras sėkmės garantas, kolektyvas netupėjo vietoj ir sukorę nemažą kilometrų kiekį pristatinėdami albumą, užsidarė studijoje...tam, kad išleistų tikrą muzikos šedevrą. Ilgai laukti nereikėjo. 2009 -aisias pasirodė jų "ONLY REVOLUTIONS" - albumas, kuris tarsi buvo "Puzzles" tąsa, tik dar labiau išgrynintas ir nusistovėjęs. Pirmasis singlas "Mountains" puikiai atskleidė, kad elektrinė gitara, "riebus" bosas, prikimęs vokalas ir šiek tiek amerikoniškas rokas su britams būdingu prieskoniu gali skambėti LABAI įtikinamai. Unikaliausia yra tai, kad besiklausant BIFFY CLYRO galima nusikelti ir priešpaskutinį MUSE albumą "Black Holes and Revelations" (atrasti "Starlight" motyvų), ir ieškoti amerikietiško roko protoptipinių GOO GOO DOLLS harmonijų. Kad amerikietiškas rokas Britanijoje gali skambėti kitaip (pridėjus gražių indie uogų) įrodo ir paskutinis jų singlas - nuostabiai graži baladė MANY OF HORROR: tikra stereotipinė baladė su sava ištaiginga kulminacija, kuri, nežinant, kad tai yra škotų grupė, gali priversti mintis nusikelti į JAV roko prieangį. Išklausius visą "Only Revolutions" tampa akivaizdu, jog BIFFY CLYRO yra unikalūs dar ir tuo, kad sugebėjo iš įvairiausių roko atšakų išgryninti tai, kas jose yra geriausia, viską sumaišyti ir sudėti į vieną krūvą taip atrasdami sau vietą po saule. Tai, kad ir kaip bebūtų keista, jiems garantavo ir savitumą, ir originalumą, ir, žinoma, ilgai ieškotą tapatumą. Ne veltui, šį albumą Q, GIGWISE ir GUARDIAN įvertino keturiomis žvaigždutėmis, o NME jam skyrė 7 balus. Galbūt tai ir nėra tas albumas, kuris muzikos istorijos knygose bus įrašytas aukso raidėmis, tačiau tiek britiško, tiek ir amerikietiško roko mylėtojams jis bus dar vienas gardumynams ausims ir sielai.

Albumą prodiusavęs Garth'as "GGGarth" Richardson'as garantuotai užsidirbo išankstinių dividendų ateičiai, nes jau dabar drąsiai galima sakyti, jog tai - sėkmingiausias jo prodiusuotas darbas (iki Biffy Clyro jis, iš žinomų atlikėjų Lietuvai yra dirbęs tik su Nickleback, Skunk Annansie ir Ugly kid Joe). Tai darbas, kuris jam atnešė sėkmę ir ateities projektų garantiją, o roko muzikos mylėtojams - dar vieną albumą, tikrai vertą vietos muzikinių laikmenų lentynoje.

3 "jeigu", vertų "mirk-gyvenk" išgirsti DELPHIC

2010-02-18T10:50:00.000-08:00

Jau seniai buvo taip, kad perklausęs albumą turėčiau tiek daug minčių, jog nežinočiau nuo kurios pradėti...supratau, kad reikia ieškoti toliau, kol ta TIKROJI bus verta pradžios.

a) jeigu galima įsivaizduoti Mančesterio roko evoliuciją, tai pradėdami nuo puikiai pažįstamų NEW ORDER
šiandien užbaigtumėm ją būtent DELPHIC. Klausant DELPHIC galima užčiuopti ne tik minėtų NEW ORDER, bet ir jaunų "indie elektro roko" dievaičių BLOC PARTY, ir neseniai naują albumą išleidusių HOT CHIP, ir dar begalės kolektyvų kvapo. Tačiau veinaip ar kitaip, DELPHIC išlieka originaliais. Novatoriškais (virškindami senus garsus naujam skambesiui). Kabinančiais (vien tik išgirdus "Doubt" norisi klausytis visko, ką jie įrašė). Tikrais. Įtikinančiais.

b) Jeigu galima tikėti britų kritikais, kurie paprastai net ir klysdami nenueina pernelyg toli, tai DELPHIC - auksinė šių metų grupė, kuriai piešiama 'auksinė' ateitis. Gaila, kad jiems neatiteko kritikų prizas Brit Awards ceremonijoje, tačiau tai ko gero esmės per daug nekeičia (juk praėjusiais metais ne visi buvo patenkinti tuo, kad tą patį kritikų prizą laimėjo Speech Debelle... Na, bent jau aš jos tikrai nepalaikiau:) ). Bet kokiu atveju, mylėdamas britišką kultūrą ir jos puoselėtojus, atstovus ir kritikus, žinodamas jų požiūrį į DELPHIC, netgi jų negirdėjęs anksčiau, albumą pirkčiau be jokių abejonių.

c) Jeigu kam nors nėra žnoma kas yra Ewan'as Pearson'as, galiu pasakyti, jog tai yra tipas, kuris remiksavo tiek Depeche Mode, tiek Goldfrap, tiek Chemical Brothers, tiek Moby, tiek Pet Shop Boys dainas ir negana to, pakankamai svariai prisidėjo prie jau kultiniu tapusio M83 albumo "Saturdays = Youth". Būtent jis ir yra DELPHIC albumo "Alcolyte" prodiuseris.

Šie trys "JEIGU" turėtų būti pakankamai rimtas postumis bent jau perklausyti albumą, kurio pasirodymas, tikėkimės, į muzikos vandenis įneš naujo gero vėjo.

Garantijos:
- puiki muzikos dozė tiems, kurie mėgsta ir Bloc Party, ir Franz Ferdinand, Ir Kooks, ir Killers
- puikus albumas, tiems kurie tiki galima potencialia "indie" muzikos tolimesne raida
- puikus laiko praleidimas tiems, kas tiki britiška roko ir dance (visa plačiąja šių žodžių prasme) musikos evoliucija
- puikus turtas muzikos kolekcionieriams besigilinantiems į tokio pobūdžio muziką
- ir šiaip tiesiog geras albumas :)

P.S. BŪTINA perklausyti "DOUBT" ir peržiūrėti jo vaizdo klipą.
P.P.S. Tai buvo vienas laukiamiausių mano pastarųjų kelių mėnesių albumų, kuris Absolute Radio dėka išniro mano poreikių horizonte (o praktine prasme mano CD lentynoje atsirado Marijos dėka [už ką aš jai, žinoma esu laaaaabai dėkingas])
P.P.P.S............ (dar labai daug minčių apie DELPHIC norėčiau pasakyti, bet šiandien Pegasas ant mano dešinio peties nesilaiko, todėl einu gert arbatos).
Gero klausymo.

Kaip Robbie vakarą praskaidrino

2010-02-11T13:07:00.000-08:00

Vienu geriausiu ir įromiausiu reiškiniu muzikos padangėje laikau tobulą BBC RADIO 1 idėją "Live LOUNGE". Kas žino supras apie ką kalbu, o kas nežino - visagalis Youtube gali būti jų palydovas be didesnių problemų. Išgirsti kaip SAM SPARRO traukia Kanye West'o "American Boy", WHITE LIES to paties Kanye West'o "Love Lockdown", STEREOPHONICS Foo Fighters'ų "BEST OF YOU" ir t.t. įmanoma anaiptol ne kasdien.

Kadangi nepaisant to, jog paskutinio KILLERS albumo tikrai neįtraukčiau į savo gyvenimo albumų dešimtuką, šitie Las vegaso vyrai ir toliau tvirtai išlieka mano mėgstamiausių grupių penketuke. Visgi grįžtant prie Live Lounge idėjos, šiandien medalį kabinu ne tik KILLERS'ams. Medalį jie turėtų dalintis su Robbie Williams'u, nes taip "country'iškai" perdainuoti elektroninį HUMAN gali anaiptol ne kiekvienas. Šįkart trumpas mintis reiktų užbaigti simboliu ":)", nes jau seniai taip niekas nebuvo pakėlęs nuotaikos....

Nuotaikos garantas - čia

2005 -ųjų sentimentaliai lyriškas nuoširdumas (prisiminimai su NIZLOPI "JCB SONG")

2010-02-03T12:41:00.000-08:00

Vargu ar įmanoma rasti nuoširdesnę, sentimentalesnę, gražesnę, lyriškesnę ir šviesesnę dainą apie vaikystės prisiminimus nei "JCB". Nuostabus vaizdo klipas ir lyriškas gitaros skambesys, puikiai derantis su nuoširdžiausiais pasaulyje žodžiais privers šviesiai nusišypsoti net ir patį niūriausią žmogų pasaulyje.

O dainos esmė labai paprasta: mažas berniukas su savo

Tėčiu keliauja per pasaulį JCB traktoriuku ir jaučiasi beprotiškai laimingas. Laimingas dėl Tėčio, kurį turi šalia ir dėl kelionės, kurioje tenka patirti tai, ko dar nėra patyręs.

Ko gero tai viena iš tų dainų, kurių nupasakoti neįmanoma. Reikia ją išgirsti, pamatyti ir pajusti. Faktas, kad šiandien, kai pasaulyje tiek daug melo, cinizmo ir dirbtinumo, nuoširdumo ir vaikiško naivumo kupinas "JCB" yra yra tikras išsigelbėjimas.

P.S. Ironiška (bet kartu ir visiškai nenuostabu), kad šito kūrinio negrojo nė viena Lietuviška radijo stotis, nors UK top 40 prieš ketverius metus ši daina buvo kalėdinis hitas nr. 1

Britiškos kritikos paneigimas juodai gulbei (arba kodėl ATHLETE "BLACK SWAN" yra gerai)

2010-02-02T12:27:00.000-08:00

Prisipažinsiu, tai buvo vienas laukiamiausių mano albumų praėjusiais metais. O kai kažko labai lauki - kritika tampa labai subjektyvi. Tai buvo viena iš prisžasčių dėl ko vartydamas "Q", "Mojo" ir kitus muzikos leidinius vos pamatęs straipsnius su nuomonėmis apie ATHLETE albumą "BLACK SWAN", net ir labai didelio susidomėjimo vedamas, praversdavau puslapį sau prisiekęs, jog nei viena recenzija nebus perskaityta tol, kol albumas CD pavidalu neatsiras mano fonotekoje ir neatsidurs mano grotuve. Praėjus dešimčiai dienų nuo oficialios išleidimo datos išpakavau "juodą gulbę", įsidėjau kompaktą į grotuvą ir "atsidaviau" muzikai, kurios labai laukiau.

ĮSPŪDIS

Perklausęs visą albumą supratau, kad sąmoningai ar ne, tačiau Deptfordo vaikinai puikiai uždavė albumo toną pirmu kūriniu pateikdami būtent "Superhuman touch". Užtenka išgirsti pirmuosius kūrinio akordus ir su niekuo kitu nesumaišomą Joel'o Pott'o vokalą ir tampa aišku, kad tai tie patys seni geri ATHLETE, kurie žavi, užveda ir, kas svarbiausia, įtikina. Perklausius visą albumą tampa akivazdu, kad nieko naujo šie britai nepateikė, tačiau savitą unikąlumą ir tapatumą jie tikrai išlaikė. Nei vienas kūrinys neleidžia suabejoti, kad grupė žino ko nori ir nepasiduoda tai galimai XXI amžiaus įtakai, kuriai nusprendė pasiduoti nemaža dalis roko muzikos grandų (pavyzdžių toli ieškoti nereikia - užtenka žvilgterėti į Killers'ų paskutinį albumą DAY AND AGE). Muzika, kurioje persipina elektroniniai smuikai ir akustinių bei elektrinių gitarų skambesys, muzika, kurioje parodomas tikrasis britiško pop-roko grožis, muzika, kurioje galima atrasti visų įmanomų šiuolaikinių britiško roko epogėjų įtakos (ir Elbow, ir Coldplay, ir Blur) tiesiog neleidžia šito albumo laikyti prastu.

AUSYS

Žinoma, galima sutikti su muzikos kritikais, kad ATHLETE nustojo ieškoti, tačiau galbūt jiems to tiesiog nebereikėjo. Jei pirmasis "Vehicles and Animals" buvo labiau ieškojimais paremtas albumas, tai "TOURIST" su neapsakomais kūriniais, tokiais, kaip "Wires", "Half Light" ar "Street Map" leido jiems atrasti save ir, kas svarbiausia, rasti vietą po saule. Po ta pačia saule buvo išleistas ir 2007- ųjų "BEYOND THE NEIGHBORHOOD", lygiai su tuo pačiu polėkiu atsirado ir paskutinysis "BLACK SWAN". Tiems, kas mylėjo ATHLETE, mylės juos ir toliau, na o tiems, kas tikėjosi atrasti kažką naujo - teks nusivilti.

Ir visgi, mano nuomone, tradicija, šiuo atveju, nugali novatoriškumą, o projektuojami lūkesčiai IŠGIRSTI TIKRUOSIUS ATHLETE patenkinami su kaupu. Neieškodami naujo oro Londono berniukai dovanojo savo muziką tiems, kas jos laukė ir, be jokios abejonės, dovana buvo puiki.

BŪTINA

"Rubik's Cube" (nuostabi baladė, primenanti "Street Map" iš TOURIST ar netgi legendinį COLDPLAY kūrinį "The Scientist". Daina, kuri atitinka visus įmanomus pop roko baladės standartus, tačiau sugebanti perteikti emociją pačia gražiausia šio žodžio forma); "Light the Way" (tipinė daina, kuri leidžia suprasti kodėl ATHLETE galima laikyti britiško tikro roko kultūros dalimi); "Don't Hold Your Breath" (savo struktūra ir kulminaciniu tašku labai primenanti "Half Light" ir visiškai perteikianti Joel'o Pott'o ir komandos kūrybą).

REZIUME

Albumas, kurio nereikėtų praleisti pro akis tiems, kas mėgsta COLDPLAY, EMBRACE, MUSE, KILLERS ir pan. Žinoma, "Black Swan" nepretenduoja tapti muzikos istorijos reiškiniu, tačiau tai - neabejotinai yra geros, gražios ir teisingos muzikos rinkinys.Bet sutinku, "TOURIST" buvo geriau...

Muzikos galia (Temper Trap - CONDITIONS)

2010-01-29T00:11:00.000-08:00

Kartais užtenka pirmo garso...pirmos sekundes...pirmos akimirkos...pirmo įspūdžio tam, kad suprastum, jog tai TAVO.

ĮSPŪDIS

"Sweet Disposition" išgirdau šiemet per vieną geriausių britiškų radijo stočių "Absolute X-treme", kuri prieš keleta mėnesių pakeitusi pavadinimą tapo DABBL. Tas jausmas, kuomet išgirdus dainą norisi staugti yra neišpasakytas. Klausaisi...gėriesi...ir netiki, kad šiandien dar kažkas gali nustebinti. Jeigu Indie roko evoliucijos epogėjumi galima laikyti The Killers ir Muse, tai Temper Trap peržengia epogėjaus slenkstį evoliucijos prasme. Tai kažkas tarp Killers ir Coldplay. Tarp U2 ir New Order. Tarp INXS ir Phoenix. Kažkas neįtikėtino, kas į Indie roką įnešė šviežią oro gūsį, kurio trūko...be kurio galbūt netgi buvo iškilusi grėsmė jam išsisemti. Dar ir dabar muzikos kritikai ginčyjasi ar tai naujoji Indie apraiška, ar nauja australietiško roko banga. Kas svarbiausia, abu variantai neabejotinai tenkina.

ALBUMAS

Po to, kai The Temper Trap "Conditions" atkeliavo į mano grotuvą tiesiai iš Dublino, suvokiau, jog tai - albumas, kurio dėka 2009 -ųjų bet kokiu atveju negalėsime vadinti "tiesiog blogais metais". Netgi jei tie metai ir būtų blogi, Temper Trap albumas "Conditions" paprasčiausiai patvirtintų išimties taisyklę. Tai albumas, kurio galima klausytis mašinoje, namuose, darbe, ausinuke (sportuojant ar tiesiog vaikštant miestu). Tai albumas, kurio beisklausant norisi ir spausti akseleratoriaus pedalą, ir išgerti viskio stiklą, ir pažiūrėti į mėnulį žvaigždėtą vasaros naktį, ir pajudinti klubus. Muzikinė sintezė, į kurią sudėta viskas - ir britiškas rokenrolas, ir tvirtesnis "eisidesiškas" gitarų skambesys, ir tobula roko lyrika - visa tai debiutiniame jaunų, potencialių ir perspektyvių Australų TEMPER TRAP albume "Conditions".

EMOCIJA

Jeigu reiktų įvardinti tris didžiausius muzikinius įvykius 2009 -aisiais, Temper Trap pasirodymas pasaulyje ir šito albumo išleidimas į tą trejetuką neabejotinai patektų.

BŪTINA

Paklausyti Sweet Disposition, Love Lost, Down River (kuri stebina savo pateikimu ir koncepcija), Soldier On (kuri kažkiek lengvų akustinių gitarų skambesiu primins "Stairway to heaven", o vokalistas vietomis supanašės su Thom'u York'u iš Radiohead), Fader ir Fools (kuri savo harmonija kiek panaši į Sweet Disposition) tiesiog būtina.

DAINŲ DAINA

Neabejotinai Sweet Disposition. Ir subtili, ir svajinga, ir vežanti, ir stebinanti. Šita daina taip "kabina", kad galiausiai imi nesuprasti kur jos paslaptis. Beje, vaizdo klipas taip pat ir subtilus, ir, kartu, labai paprastas ir konceptualus.

Dainą rasite čia

Daina, išgelbėjusi vakarą

2010-01-26T12:31:00.000-08:00

Kartais būna, kad supranti, jog nugyveni dieną taip, kad ją apibūdinti galima arba žodžiu "š...", arba neieškant jai apibūdinimu pasistengti numarinti dieną užmarštin.

Arba...

Arba galima neieškant atrasti dienos gelbėtoją. Netgi tada, kai mėgstama komanda, žaisdama su autsaideriais po pirmo kėlinio nesugeba pirmauti ir, atrodo, kad šiandieną kalendoriuje reiks užtušuoti juodai, ją gali išgelbėti....MUZIKA.

Šiandien visos gėlės, medaliai ir visi įmanomi laurai už dienos išgelbėjimą atiduodami GOLDEN SILVERS "Magic Touch" gatviniam įrašui. Neįtikėtina, kad šiais techninės evoliucijos laikais muzika vis dar gali skambėti taip nuoširdžiai paprastai...taip neapsakomai mielai ir jaukiai...taip subtiliai ypatingai...

2008 -ųjų festivalio Glastonbury, NEW TALENT prizo savininkai, kurie praėjusiais metais Hyde Park'e apšildė pačius BLUR - čia

Arcade Fire - Wake Up

2010-01-25T13:39:00.000-08:00

Nežinau kaip, nežinau kodėl, nežinau ko vardan, bet netyčia...per apsižiūrėjimą...o gal per aplaidumą buvau užmiršęs dainą, kuri per beveik šešis metus tūnojo mano grotuve, bet niekada nebuvo taip pasiekusi mane. Tai daina, kurią, kaip ir KILLERS'ų "ALL THE THINGS THAT I'VE DONE" ar EDITORS "SMOKERS OUTSIDE THE HOSPITAL DOOR" galima būtų vadinti Indie roko himnu. Tai kūrinys, kuriame sudėta viskas: ir aistra, ir polėkis, ir laimė, ir idėja, ir....žadintuvas. Ko gero tai būtų vienas geresnių žadintuvų pasaulyje.

Fantastiška daina, kurios sugrįžimas į mano grotuvą, ko gero, neužleis savaitę laiko vietos niekam kitam. Netgi DELPHIC naujausiam albumui Acolyte.

Jei veža KILLERS, EDITORS, COLDPLAY, THE AIRBORNE TOXIC EVENT ar TEMPER TRAP - tai nereali atgaiva sielai.

Ne veltui Chrisas Martinas sakė, kad ARCADE FIRE - geriausia grupė pasaulyje.

Beje, tiems, kas negirdėjo (nors sunkiai tikėtina, kad tokių yra) - daina čia