Daina užmigus nakčiai: muzika anapus tikrovės

Yra tokių dainų, apie kurias nesinori nieko rašyti. Kurios tiesiog kažką primena ir dėl kažkokių priežasčių verčia klausytis tūkstantį kartų iš naujo. Bent jau man taip dažniausiai atsitinka su lėtomis, lyriškomis ir nakčiai tinkamomis dainomis. Tai kūriniai, kurie sugeba palikti tikrovę kažkur labai labai toli, o jų skambesys į naktį (bent jau šiuo atveju) atneša idealumą. Tokių dainų dėka, mintys, idėjos, laimės samprata, svajonės ir tikslai tampa realūs, nes muzika sugeba nunešti ten, kur galbūt niekada nenuneš niekas kitas...Kartais tie kūriniai būna labai primityvūs, o kartais, priešingai, nuostabiai sudėtingi. Tačiau vienareikšmiškai jie - gražūs ir TIKRI. Tokia daina (veikiau kompozicija) yra ir "Water From the Same Source"- kūrinys, atliekamas kolektyvo RACHEL'S. Šįkart apie grupę nedėsiu jokios informacijos...Tegul muzika kalba už žodžius, o svajonės, bent jau kelias minutes tampa realybe.

EFTERKLANG - Danai, netelpantys į šiuolaikinės muzikos rėmus

Galiu visai drąsiai prisipažinti, jog turiu kelis 'leiblus' favoritus, į kurių 'kuruojamų' atlikėjų naujienų pasirodymus visada žiūriu per padidinamąjį stiklą: tai nepriklausoma leidėjų kompanija Jungtinėse Amerikos Valstijose "Jagjaguwar" (leidžianti tokius atlikėjus anapus atlanto kaip BON IVER, GAYNGS, BLACK MOUNTAIN, VOLCANO CHOIR, DINOSAURS JR. ir t.t.) ir indie leiblas Didžiojoje Britanijoje 4AD (kurių atlikėjų sąraše be mano taip stipriai dievinamų BON IVER galima atrasti THE NATIONAL, STORNOWAY, THE BIG PINK ir kitus). Be jau minėtų atlikėjų, leidybinė kompanija 4AD po savo sparnu globoja nuostabią Danų kompanija, kurią, kad ir kaip bebūtų gaila, atradau tik prieš gerą mėnesį.  Tai - kolektyvas iš Kopenhagos, kuris vadinasi EFTERKLANG (išvertus iš danų kalbos lietuviškai tai reikštų 'atgarsį').

Niekada nebuvau abejingas skandinaviškai muzikai (o kelis neseniai atrastus švedų kolektyvus, turėdamas laiko, būtinai aprašysiu ir čia), visada atkreipdavau dėmesį į skandinaviško roko (kurio fenomenalumui sunku atsispirti dar ir dėl valstybinės kultūros politikos bei valstybinių institucijų indėlio) atstovus, kurių pastarąjį dešimtmetį daugėjo ir daugėjo. Šįkart grupė, kuria norėčiau pasidalinti su Jumis, iškrenta iš už skandinaviško roko rėmų ir sunkiai telpą į šiandieninės indie pop/indie rock apibrėžimo schemas. Tai - aukso vidurys, kuriam, bent jau kol kas, analogų atrasti būtų pakankamai sunku. Kad tuo įsitikinti, užtenka perklausyti paskutinį EFTERKLANG albumą 'Magic Chairs'. Besiklausant dainos "Modern Drift" lyg ir jaustųsi Mančesterio roko įtaka ir tarsi galima būtų ieškoti panašumo tarp jų ir tokių grupių kaip DELPHIC. Daina "Full Moon" ir jos playback'as kažkuo primena naujojo ARCADE FIRE albumo 'Suburbs' nuotaiką, o štai pavyzdžiui kūrinyje "Alike", bent jau mano nuomone, galima rasti net ir STINGO muzikos prieskonių. Vienareikšmiškai galima drąsiai teigti, jog EFTERKLANG- tai ne tik subtili, bet ir kurybinga grupė ir (bijau būti blogas pranašas, bet...) tik laiko klausimas kada šis kolektyvas taps geriau žinomas už Danijos ribų. Tai kvartetas, kurio muzikoje susipina viskas - ir indie pop, ir post rock, ir netgi elektronika. Tai grupė, kuri užeina už visų indie muzikinių atšakų ribų ir į muziką atneša kažką naujo (joje galima išgirsti ir SIGUR ROS'iškų styginių, ir COLDPLAY'iškos gitaros vingių, ir tikro skandinaviško roko skambesio). Tai muzika, aplenkusi laiką ir paneigianti kritikų nuomonę, jog indie rokas (ir visos  indie atšakos) jau balansuoja ties išsikvėpimo riba.

REKOMENDACIJA

Iš tisų, grupės EFTERKLANG reiktų klausyti visos (nuo a iki z), juolab, kad per beveik dešimt savo gyvavimo metų grupė teišleido tris pilnus studijinius ir vieną gyvą koncertinį albumą. Tačiau jei reikėtų rekomenduoti primigtynai, siūlyčiau išgirsti "Modern Drift" ir gyvai su specialios mokyklos vaikais įrašytą dainą "Natural Tune". Tačiau, kaip jau ir minėjau, EFTERKLANG kūryba - yra vientisas, nedalomas ir muzikaliai iškalbingas gėris, kurio tikrai nevertėtų (tiesiog būtų apmaudu) praleisti pro ausis.

NEVILTIS: Lietuvoje negroja FLAMING LIPS?

Kalbant apie šitą kolektyvą, labai tinka "ketverių vestuvių ir vienerių laidotuvių" perfrazavimas į "ketverius išskirtinumus ir vieną neviltį".

Galvoju nuo ko pradėti - nuo išskirtinumų ar nuo nevilties...Visgi, kadangi "neviltis" daugmaž yra subjektyvi, tai pradėsiu nuo išskirtinumų.

1. Tai kolektyvas, kuris muzikos padangėje aktyviai egzistuoja beveik trisdešimt metų (o tam, kad tiek metų praleisti muzikos scenoje ir, be kita ko, išlaikyti klausytojų meilę ir kūrybinį potencialą, reikia būti tikrai išmoningiems, protingiems, muzikaliems ir, žinoma, nepristigti idėjų) 

2. Nors apdovanojimai ir ne rodiklis, tačau šis kolektyvas savo šlovės galerijoje turi kelis svarbius GRAMMY apdovanojimus.

3. Šią grupę vienas įtakingiausių muzikos žurnalų pasaulyje "Q" 2002- aisiais įtraukė į 50 - tuką grupių, kurias būtina išgirsti prieš mirtį ("50 Bands You Must See Before You Die).

4. Grupė savo diskografijoje turi ne tik krūvą įvaIriausių muzikinių albumų, bet ir trumpametražį filmą "Christmas on Mars", kuriame nusifilmavo visi grupės nariai dar 2008- aisiais metais (beje, filmo garso takelį sukūrėi įrašė patss kolektyvas). Negalima nepaminėti ir dar vienos svarbios detalės: kolektyvas praėjusiais metais sukūrė savo versiją PINK FLOYD'ų legendiniam albumui 'Dark Side Of the Moon" [Tai padaryti gali tik labai savimi pasitikinti ir rizikuoti mėgstanti grupė, nes iškart atsiranda didžiulė grėsmė būti "suvalgytam" ne tik muzikos kritikų, bet ir savo gerbėjų]

Neviltis - vienintėlė ir amžina - tai kolektyvas, kurio negroja Lietuvos radijos, taip neleisdamos susipažinti Lietuvos liaudžiai su viena išskirtiniausio mūsų laikų kolektvo muzika.

Taigi, grupė FLAMING LIPS, skaičiuojanti dvidešimt aštuntuosius savo gyvenimo metus, susikūrė Oklahomoje. O jos stilių įvairiausi muzikos žinynai apibūdina labai skirtingai: vieni FLAMING LIPS priskiria indie rokui, kiti - psichodeliniam, treti - eksperimentiniam rokui ir t.t. Vienareikšmiškai galima teigti, kad jie - tikrai įvairūs, tikrai įdomūs ir tikrai verti dėmesio. Jie niekada nebuvo HYPER populiarūs, tačiau visada buvo mėgiami, o 1999- aisiais britų žurnalas 'NME' kolektyvo albumą 'The Soft Bulletin" pripažino metų albumu. Keisčiausia ir unikaliausia yra tai, kad kiekvienas FLAMING LIPS albumas yra vis kitoks ir kiekviename jų mes galime rasti kažką naujo: lėtą ramią baladę gali staigiai keisti psichodelinio roko akordai, po kurių "eterį" gali okupuoti rokui nesuprantamos interpretacijos. Ko gero tai leidžia drąsiai teigti, kad įvairialypei grupei netrūksta parako, o juos bent jau IŠGIRSTI tikrai verta. Beje, vertėtų paminėti ir tai, kad kolektyvas išleido jau 13 albumų.

REKOMENDACIJA:

Bent jau aš, negirdėjusiems FLAMING LIPS kūrybos, rekomenduočiau pasiklausyti kelių dainų: "Mr. Ambulance Driver" (siūlau klausytis būtent šios kūrinio versijos, kadangi albume nuolat skambanti greitosios pagalbos sirena taip įgrįsta, kad paprasčiausiai neleidžia gerėtis kūriniu); "The Yeah Yeah Yeah Song" ir daina "She Don't Use Jelly", kuri išleista iškart po sutarties pasirašymo su Warner Bross 1993- aisiais.

Kaip atgimsta muzika: "The Last Prom On Earth"

Paprastai kiekvienų metų pabaigoje (visiškai nesvarbu ar tai naujųjų metų išvakarės, ar vėlus Kalėdų vakaras) aš sudėlioju muzikinius metų taškus ant "i".  Tai - savotiški mano metų muzikos apdovanojimai, kurie yra kur kas svarbesni už visus įprastinius muzikos renginius (ir reginius) dėl vienos vienintėlės priežasties. Ir ta priežastis yra velniškai paprasta: TAI MANO APDOVANOJIMAI. Tai - mano metų muzikos ir įkvėpimo, laimės ir mūzos, euforijos ir emocinio katarsio "ačiū".  Žinoma, dar ne laikas apie tai šnekėti, bet noriu parašyti pora žodžių apie dainą, kurios atlikėjai be jokios abejonės pateks į mano metinę apžvalgą. Tai grupė, kurios kūryba tikrai velniškai žaviuosi. Tai kolektyvas, kurį atradau tik šiemet. Tai 23 žmonių branduolys, kurio viena centrinių figūrų yra asmenybė, "pagimdžiusi" mano vieną labiausiai dievinamų grupių pasaulyje - BON IVER. Žinoma, kalbu apie muzikos genijų JUSTIN'ą VERNON'ą ir nuostabų kolektyvą GAYNGS. 

Dainų daina (arba tai, kaip atgimsta muzika)

Labai gerai kalbėdami apie dainą "The Last Prom On Earth" išsireiškė 'Pitchfork' apžvalgininkai: tai daina, kuri skamba labai panašiai į 1980- ųjų filmo apie meilę garso takelį. Iš tiesų, šiek tiek ironiška, šiek tiek per paprasta (ypač žinant tai, kokią galingą ir idėjinę kompaniją surinko GAYNGS idėjinis vadas RAN'as OLSON'as) ir, be jokios abejonės, labai ciniška žvelgiant į ją per šiandienos prizmę (vien tik ko vertas VERNON'o vocoderio panaudojimas dainos finale). Bet tuo GAYNGS ir yra žavūs: jie moka iš musės išpūsti dramblį ir įrodyti net muzikaliai išprususiai publikai, kad dramblys - tikras. 

Daina "The Last Prom On Earth" - tai pop ir senojo soul mišinys, priversiantis suklusti ne tik tuos, kurie neabejingi gerai muzikai, bet ir tuos, kurie vis dar jaučia sentimentus senam kokybiškam soul ar net disko pop skambesiui.

Bet kuriuo atveju, besiklausydamas GAYNGS, aš labai viliuosi, kad išgyvenimai ir emocinis pakilimas, kurį padovanojo ši kompanija nebus tik laikini, o albumas "Relayed" - nebus paskutinis jų diskografijoje (nepaisant to, kad gegužės 14 dienos pasirodymas, pasak kolektyvo narių, buvo paskutinis). Žodžiu, GAYNGS mane privertė pasijusti mažu vaiku, kuris išmoko džiaugtis nauju žaislu - muzika. Ta muzika, kuri užburia, žavi, priverčia suklusti, tikėti ir įsiklausyti...

Taigi, čia GAYNGS ir "The Last Prom On Earth"                                 

Australija: tai, ko pas mus nėra

Atrodė, kad sustojau kelioms minutėms, o tos kelios minutės išvirto į ilgą mėnesį nerašymo. Šiandien, prisiminęs, kad egzistuoja mano blogas, užėjau ir pamačiau, kad nuo aprašo apie ZOLA JESUS jame neatsirado nei vieno naujo įrašo... Per tą tylos mėnesį vyko labai daug įvykių, kurie mano mintis kartkartėmis kreipdavo toliau nuo muzikos, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, šis mėnesis, nors ir buvo labai "apkrautas" kitais veiksmais, man atnešė dar daugiau muzikos - nuo naujų niekad negirdėtų dainų iki dešimties metų senumo kūrinių, kurių net neturėjau progų atrasti anksčiau.

Prisipažįstu, esu britofilas iki kaulų smegenų. Didžioji Britiškos muzikos scenos dalis man yra artima ne tik dėl to, kad niekada neslėpiau simpatijų Britiškam rokui, bet ir dėl to, kad tai vieta, davusi pradžią didžiąjai muzikos evoliucijos daliai - nuo pirmųjų rokenrolo apraiškų iki "einamųjų" indie roko akordų. Tačiau netgi nepaisant to, kad čia didžiąja dalimi, daugiausia yra aprašomos britiškos grupės, šįkart nuo jų nusisukęs žvilgterėsiu į padangę šalies, kurią nori aplankyti kone kiekvienas Lietuvis, nes ji tiesiog pakankamai rimtai nutolusi nuo Marijos Žemės. Taigi, žvilgisnis į kelias Australijos grupes, kurios radijo stoties TRIPLE J dėka atsidūrė ir mano "atradimų" sąraše.

Žinoma, ko gero pats didžiausias Australietiškas atradimas per pastaruosius pora metų man buvo grupė TEMPER TRAP ir jų (kaip didžiausio atradimo) pakeisti matyt niekam nepavyks, tačiau atsirado dar kelios grupės, kuriomis nepasidalinti tikrai negaliu.

POProkas su lengvumo prieskoniu

LITTLE RED - tai grupė, kurią atrasti man padėjo vienas bičiulis, 'įmetęs' vieną iš kolektyvo dainų ant savo sienos facebook'e. Kas mane joje sužavėjo - nežinau. Žinau tik tiek, kad tai viena paprastesnių dainų, ant kurių aš užkibau, tačiau svarbiausia, kad UŽKIBAU. Grupė LITTLE RED Australijoje išpopuliarėjo mano anksčiau minėtos radijo stoties TRIPLE J dėka. Tai atsitiko 2005- aisiais. Po trejų metų kolektyvas iš Melburno nuskynė kelias prestižines žemyno, kuriame sėkmingai gyvena kengūros, apdovanojimus ir tiesiog tapo žinomu, mėgiamu, perkamu ir klausomu. 2008- aisiais LITTLE RED išleido savo pirmąjį albumą 'Listen to Little Red' , kurį po metų perleido ir Didžiosios Britanijos rinkai padovanojo nepriklausomas leiblas "Lucky Number Music". Lygiai prieš mėnesį Australijoje buvo išleistas ir antrasis jų studijinis darbas "Midnight Remember", kurį pristatė daina "Rock It" - gražus, paprastas, lengvas ir labai kabinantis kūrinys, kurio dėka jaunuoslius LITTLE RED aš ir atradau. ir, žinoma,  noriu parekomenduoti visiems, mylintiems gerą muziką.

IndiePOP su keistu Australietišku prieskoniu neįprastame pavadinime

HUNGRY KIDS OF HUNGARY - taip vadinasi kolektyvas, kurio dainos iki šiol tebesisuka mano grotuve. Vėlgi atrasta TRIPLE J dėka, ir vėlgi, be jokių didesnių ginčų, turinti britiško prieskonio grupė, išlaiko kažkokį savitumą. Kokį - sunku būtų ir atsakyti. Akivaizdu yra tai, kad indiePop grupės vaikinai tikrai žino ir ne kartą girdėjo tokias grupes kaip PASSION PIT, MGMT ar VAMPIRE WEEKEND. Akivaizdu ir tai, kad jie puikiai išmano paskutinių dienų 'mainstreamin'ius' muzikinius niuansus ir, žinoma, puikiai juos panaudoja. Ir visgi, sakyčiau, pakankamai gaila, kad nė viena Europos radija grupės HUNGRY KIDS OF HUNGARY nesiryžta sugroti. Komerciškai teisingi, bet nenuvalkioti vyrukai per savo trejų metų muzikinę karjerą yra koncertavę ir su tokiais žinomais vardais kaip JAMIE T ar OK GO ir vos prieš kelias savaites išleido pilną debiutinį savo albumą 'Escapades', kurį spėjo "įsimylėti" Australijos muzikos kritikai, piešdami jam itin šviesią ir 'pelningą' ateitį. Net neabejoju, kad senajame žemyne jis taip pat turėtų ateitį ir paklausą. Žinoma, jei tik kas nors sugalvotų jį atvežti...:)

Rekomendacija: iš tiesų, perklausius visą HUNGRY KIDS OF HUNGARY albumą, tampa aišku, jog tam, kad apie juos būtų galima susidaryti tikrą nuomonę, reikia perklausyti 'Escapades' nuo "a iki z", tačiau jei reikia išskirti kelias dainas - išskirčiau "You Ain't Always There"  ir "Eat Your Heart Out".