MERCURY AWARDS 2010: kodėl aš tikiu kitaip...

Kadangi prieš keleta dienų parašęs komentarą viename muzikiniame bloge susilaukiau savo bičiulių kritikos, kurios pagrindinė mintis buvo ta, kad tokio pobūdžio komentarus reikia talpinti savo tinklaraštyje, šįkart, atsižvelgdamas į jų priekaištus, tai ir darau.

Ne taip seniai viename muzikiniame bloge (džiugu, kad tokių Lietuvoje, nors ir nedaug, bet visgi yra) perskaičiau vieno žmogaus nuomonę apie artėjantį svarbų įvykį muzikiniame gyvenime - šių metų MERCURY AWARD laimėtojo paskelbimą (beje, tą nuomone galite perskaityti čia) ir supratau, kad užvis smagiausia yra tai, jog frazė "kiek žmonių - tiek ir nuomonių" yra ko gero tiksliausias posakis pasaulyje, kurio paneigti, matyt, negalėtų niekas. Sakau tai todėl, kad mano lūkesčiai, prognozės ir pamąstymai apie artėjantį svarbų muzikinį įvykį yra visiškai priešingi ir didžiąja dalimi absoliučiai nesutampantys su jau minėta  autoriaus nuomone. Bet galbūt nedarydamas didelės įžangos, leisiu sau pasvarstyti apie tai, kas mano akimis yra MERCURY AWARDS

NUSIVYLIMAS

Ko gero ne tik grupė KLAXONS, bet ir didžioji dalis muzikos mylėtojų ir žinovų, sekusių šių metų muzikos gyvenimą, paskelbus visus dešimt nominantų, pretenduojančių pasiimti viena prestižiškiausių muzikos apdovanojimų, uždavė sau klausimą " o kur THESE NEW PURITANS"? Britų grupė, išleidusi nuostabų albumą "Hidden", pelniusi kritikų pripažinimą tikrai buvo verta bent jau tapti viena iš pretendenčių pasiimti MERCURY apdovanojimą. Albumas, išleistas metų pradžioje iš tiesų buvo ir naujas, ir geras, ir "kabinantis", ir, kas svarbiausia, kitoks - t.y. išsiskiriantis iš kitų galybės albumų, išleistų muzikos talentų kalvės šalyje. Tad paskelbus visus, pretenduojančius tapti MERCURY prizo savininkais mažų mažiausiai keista buvo tame sąraše nerasti vienų įsimintiniausių šių metų albumo savininkų. Tačiau yra kaip yra, o nepaisant šio pakankamai rimto nusivylimo, dvylika paskelbtų pretendentų taip pat yra pakankamai rimti.

3 Mano "NE" (prognozė, bet ne faktas)

Visų pirma, prieš dedant akcentus "ant" to, kas galėtų ir kas negalėtų būti laimėtojais, noriu pabrėžti, kad esu matyt pats prasčiausias prognozuotojas iš visų, esančių Marijos Žemėje, tad šios mintys bus labiau ne prognozės, bet pamąstymai, kodėl galėtų būti vienaip ar kitaip.

Taigi kalbėdamas apie visus dvylika albumų, šiandien vis dar turinčių realias galimybes pasiimti MERCURY apdovanojimą pradėsiu nuo trijų, mano nuomone, turinčių mažiausiai galimybių tai padaryti.

1. KIT DOWNES TRIO. Kas turėtų atsitikti kritikų galvose, kad šis kolektyvas laimėtų apdovanojimą aš tikrai nežinau. Visų pirma - tai džiazo kolektyvas. Žinoma, tai ne priežastis, tačiau dar nė karto MERCURY apdovanojimo nėra laimėjęs džiazo kolektyvas. Visų antra, žmonės, mėgstantys džiazą gali drąsiai paantrinti, kad pasaulyje yra ne vienas, ne du ir tikrai kur kas daugiau nei trys kolektyvai lygiu nei kiek nenusileidžiantys KIT DOWNES TRIO, todėl atiduoti apdovanojimą tiems, kurie muzikos pasaulyje nepadarė nieko naujo (visiškai nenuvertinant tikrai neprastai skambančio jų profesionalumo), būtų mažų mažiausiai neteisinga. Visų trečia, tai muzikos vardas, kuris pasauliui sako tikrai nedaug, o po praėjusių metų fiasko (kuomet apdovanojimas buvo atiduodas SPEECH DEBELLE), tikėtina, kritikai norės reabilituotis ir nesiteiks apdovanojimo atiduoti "bet kam".

2. DIZZEE RASCAL. Nepaisant to, kad jo albumas "Tongue N' Cheek" buvo įvertintas pakankamai neblogai, MERCURY AWARDS istorijoje dar nėra buvę taip, kad atlikėjas apdovanojimą laimėtų du kartus. Žinoma, optimistai sakys, kad visada būna pirmas kartas, tačiau pesimistai, perklausę visą minėtą albumą ištars tris žodžius: "nieko ypatingai naujo". Taip, DIZZEE pasikeitė ir į pagalba pasikvietė puikiai šokių muzikos padangėje žinomus vardus - tai ir CALVIN HARRIS, ir ARMAND VAN HELDEN, ir TIESTO. Taip, DIZZEE skamba kitaip, lyginant jį su prieš tai sekusiais trimis albumais. Taip DIZZEE eksperimentuoja. Tačiau ar to gana? Mano manymu tikrai ne. DIZZEE RASCAL buvo kitoks, bet nei įtakingas, nei originalus, nei, kas svarbiausia, išsiskiriantis. Esu tas pesimistas (o tikiuosi ir realistas) kuris pritaria nuomonei, jog jis nevertas ne tik, kad gauti MERCURY AWARDS, bet ir būti apdovanojimo nominantu. Čia ir vėl galima būtų svarstyti kas būtų jeigų būtų ir kaip visame sąraše atrodytų THESE NEW PURITANS...

3. LAURA MARLING. Prieš du metus šios, vos dvidešimties sulaukusios atlikėjos debiutinis albumas taip pat buvo tarp pretendentų pasiimti MERCURY apdovanojimą, tačiau tais metais lygiaverčių varžovų praktiškai neturėjo ELBOW, o LAURA'os pergale netikėjo, ko gero nė vienas. Panašiai matyt yra ir dabar. Poetė, lyrikė ir gražių melodingų dainų autorė kuria puikią muziką, tačiau į klausimą, ar šiandieninėje muzikos padangėje jį paliks ryškų pėdsaką, ko gero atsakysime taip pat labai paprastai - NE. Viena vertus dėl to, kad tokių kaip panelė MARLING Didžiojoje  Britanijoje tikrai apstu. Antra vertus, netikiu, kad muzikos specialistai (nepaisant to, kad tiek The Guardian, tiek The Times šių metų albumą "I Speak Because I Can" įvertino maksimaliu balų skaičiumi) atiduos prestižiškiausią metų apdovanojimą praktiškai grynojo folk'o atlikėjai.

9

Lieka devyni, kurių galimybės yra pakankamai panašios (Čia vėlgi nesutinku su pradžioje minėto straipsnio autoriumi, kad galima rinktis atmetimo keliu kol sąrašą susiaurinsime iki minimumo).

Netikiu, kad apdovanojimą pasiims CORINNE BAYLEY RAY. Po stulbinančios pirmojo albumo sekmės, atlikėjos iš Leeds'o naujausias albumas buvo viena laukiamiausių šių metų "prekių". Ir iš tiesų bent jau muzikine prasme "The Sea" nenuvylė. Itin įnoringų kritikų vertinimai buvo neprasti, albumas pasiekė perkamiausių UK albumų topo 5 vietą, neblogai buvo perkamas tiek kitose Europos valstybėse, tiek ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Visiškai sutinku - tai tikrai yra gražių dainų rinkinys, bet jo besiklausant ramybės neduoda jausmas, kuždantis, jog tai jau kažkur girdėta... Corrinne ne ieškojo, bet pratęsė tai, ką buvo pristačiusi debiutiniame savo albume "Corrinne Bayley Ray". Ir netgi nepaisant to, kad iš viso pasaulio moterų dainininkių jos ir SADE albumai man šiemet buvo patys mieliausi, netikiu, kad ji pasiims MERCURY statulėlę.

Ne kartą šiame bloge kalbėjau apie I AM KLOOT. Turbūt nėra didelė paslaptis tai, kad patyliukais trinu pirštais ir labai noriu, kad jiems PAGALIAU pavyktų. Jei taip atsitiks, tai būtų dviguba pergalė, kuria džiaugtųsi ne tik šis kolektyvas, bet ir grupės ELBOW, gavusios 2008 -ų metų MERCURY apdovanojimą už pasakišką albumą "The Seldom Seen Kid" sielos Guy'us Garvey'us ir Craig'as Potter'is, prodiusavę I AM KLOOT albumą - pretendentą "Sky at Night". Kuom jis ypatingas? Ko gero daugelis sakys, kad niekuom - tai tiesiog gražus albumas. Na o tie, kurie palaiko I AM KLOOT teigs, kad būtent ši britų grupė į modernią šiandieną grąžino legendinį septintojo dešimtmečio BOB DYLAN'ą. Visgi sutinku, kad jie šansų turi nedaug, o šią situaciją praskaidrina kolektyvo nuomonė, jog būti tarp 12 pretendentų - jau savaime yra didžiulis laimėjimas. Taigi, kad ir kaip norėčiau, netikiu, kad MERCURY statulėlę pasiims I AM KLOOT.

VILLAGERS. Dar vienas kolekyvas, kuris (bent jau man) užduoda daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Pats VILLAGERS lyderis Conor'as J. O'Brien'as teigia, kad jie groja "tamsią, keistą ir transcendentinę muziką". Po to, kai buvo išleistas debiutinis airių albumas "Becoming a Jackal", muzikos kritikai juos pradėjo lyginti su Leonard'u Cohen'u ar U2. Ar jie verti tokio palyginimo - tikrai nežinau, tačiau dabar, bent jau lydimas asmeninio potyrio, galiu pasakyti, jog tas tamsumas ir keistumas, kurį groja VILLAGERS bent  manęs tiesiog "neužkabino" taip, kaip tai padarė su didžiąja dalimi Airijos ir Anglijos muzikos mylėtojų. Galbūt todėl, kad mano akimis jie šiandieniniame muzikos pasaulyje nepateikė nieko naujo, o galbūt todėl, kad jų besiklausant galima išvardinti bent dešimt grupių, kurių įkandin O'Brien'o kolektyvas seka. Tad šiuokart (tik iš asmeninių paskatų ir patirties) sakau, jog netikiu, kad VILLAGERS laimės. Nors, kaip jau teko ne kartą patirti, MERCURY apdovanojimas atitenka net ir tiems, kuriems apdovanojimas pasirodo mažiausiai tikėtinas...

Lygiavečiai 50%

Lieka dar šeši kolektyvai, kurių galimybes, mano galva, reikėtų vertinti pakankamai panašiai. Žinau, jog kai kurie muzikos mylėtojai su manim nesutiks, tačiau tam matyt ir yra skirti blogai - diskutuoti, kalbėti ir, kas svarbiausia, išreikšti savo nuomonę.

BIFFY CLYRO ir WILD BEASTS - du kolektyvai, išleidę albumus, diktavusius madas UK indie roko muzikoje. Škotiško roko atstovai su  albumu "Only Revolutions" turėjo kelis fantastiškus radijo singlus, iš kurių baladė "Many of Horror" galėtų būti tituluojama kone gražiausia šių metų roko balade.  Tuo tarpu rokeriai iš Kendalio, nors ir negalėjo pasigirti tobulais radijo singlais, galėjo tenkintis nuostabiomis kritikų liaupsėmis ir nepaprastai aukštais albumo įvertinimais presitižkiausiuose muzikos leidiniuose ir media kanaluose. Komercine prasme ko gero sėkmingesnis buvo BIFFY CLYRO albumas, kiek užeinantis už indie muzikos rėmų ir puikiai tinkantis ne tik Europos, bet ir JAV rinkai. Tačiau kalbant apie WILD BEASTS reiktų pasakyti, jog "Two Dancers" buvo brandus muzikos kokybės ir tęstinumo prasme (anaiptol nenuvertinant Škotų) ir lygiai taip pat yra vertas prestižiškiausio trofėjaus Didžiojoje Britanijoje. Negana to, abiejų kolektyvų minėtieji albumai buvo įtraukti į geriausių metų albumų topų sąrašus ir abu albumai bus vertinami kaip labai svarbūs šių metų muzikos industrijoje. Beje, jei įdėmiau žvelgtumėme į šią (topų)  statistiką, galėtumėm teigti, jog WILD BEASTS turi šiokį tokį pranašumą (NME tope jų albumas yra 4, GUARDIAN - 3, o The FLY - 1 vietoje. Tai - kur kas geresnis pasiekimas nei Škotų).

Kodėl apdovanojimą galėtų pasiimti MUMFORD & SONS? Atsakymas - vienareikšmis: jie į šiandieninę muziką grąžino country'išką indie folk'ą, o po jų sekė aibė tokio stiliaus grupių, pajutusių, kad tai muzika, kurios rinkoje trūksta ir kuri gali atnešti sėkmę. Australijoje, Airijoje ir BILLBOARD'o folko albumų sąraše albumas "Sight No More" pakilo iki pirmosios vietos, o UK albumų tope liko šeštas. Vienaip ar kitaip, 2009 -ieji ir 2010 -ieji metai bus neatsiejami nuo Marcus'o Mumford'o ir kompanijos, o jų daina "Little Lion Man" dar ilgai skambės kaip ženklas, kad ši era indie muzikos kultūroje be country ir folk priemaišų yra neįsivaizduojama. Nors ir daug kas su manimi ginčysis, manau, kad MUMFORD & SONS turi (jei ne pačias geriausias) tai mažų mažiausiai neprastas galimybes bent jau pakovoti dėl apdovanojimo. Ypač neatmetant to, kad jie šiemet skambėjo labai dažnai, o jų muzika taip pat paliko pakankamai ryškią žymą šiandieninės muzikos istorijos knygose.

LYDERIAI

Mano akimis didžiausia kova turėtų įvykti tarp trijų atlikėjų/kolektyvų: The XX, PAUL WELLER ir FOALS. 

Kodėl Paul Weller'is? Vienas mano bičiulis pasakė auksinę mintį, kurią sugromulavęs tik po kelių dienų priėmiau kaip realią ir, ko gero, pakankamai teisingą. Visų pirma, tai gali būti paskutinis kartas, kuomet muzikos šulai turi progą atiduoti duoklę šiam atlikėjui. Kitaip tariant, būtų pakankamai didelė garbė įteikti prestižinį muzikos apdovanojimą žmogui, kuris per ilgą laiko atkarpą tapo roko muzikos ikona Britanijos Žemėje. Visų antra, "Wake Up The Nation" - pirmas albumas nuo neatmenamų 1982 -ųjų, kuriame kartu su Weller'iu grojo jo kolega grupėje "The JAM" Bruce'as Foxton'as.  Na ir visų trečia, albumą tiesiog įsimylėjo didžioji dalis Britanijos muzikos kritikų, o Weller'is ir vėl sužibėjo visu gražumu. Albumas buvo perkamas, mylimas ir, kas svarbiausia, klausomas. Taigi šiuo atveju klausomumas ir garbė gali padaryti savo. 

Apie The XX savo bloge nerašiau sąmoningai. Apie juos rašė visi, kas tik netingėjo. Apie juos kalbėjo, juos gyrė, jais žavėjosi ir jais tikėjo. Žavėjausi ir tikėjau ir aš, tačiau norėjau išlaukti...Išlaukti laiko, kai galėsiu atiduoti deramą pagarbą kolektyvui, kuris jos tikrai yra vertas. Tai, ką padarė Londono rokeriai su indie muzika, norėtų padaryti, ko gero, kiekvienas kolektyvas. Jie ne tik kūrė, bet ir apvertė aukštyn kojomis tai, ką pastarąjį dešimtmetį kūrė Britai. Ne veltui, kolektyvą the XX muzikos kritikai jau dabar vadina "grupe, greičiausiai formuosiančia ateinančio dešimtmečio indie roko muziką". Tai, ką daro The XX yra genialu, paprasta, nuoseklu ir iškalbinga.  Ar Londono trejetas sugebės pasiimti MERCURY apdovanojimą, pamatysime po savaitės, tačiau visiškai nenuostabu, kad tai kolektyvas, kurio galimybės vertinamos realiausiai.

Na ir galiausiai FOALS. Sąmoningai pasilikau šį kolektyvą paskutiniam aptarimui dėl to, kad manau, jog tai yra grupė, apie kurią mūsų vaikai ir vaikaičiai kalbės dar ilgai. Žinoma, ne tie, kurie augs su TAIO CRUZ'u ir kitais populiariausiais vardais, bet tie, kurie į mūsų laikų muziką žiurės rimčiau (nusimetę populiarųjį radijinį rūbą). Pats Iannis Phillippakis albumą, nominuotą MERCURY apdovanojimui gauti vadina "tropinio progresyvo ir mirštančio erelio sapno" skambesiu. "Total Life Forever" - albumo, įrašytame Švedijoje, skambesiui apibūdinti tinkamesnių (o kartu ir originalesnių) žodžių, ko gero su žiburiu nerasi. Dabar neverta kalbėti apie tai, kokiu būdu buvo sukurta albumo reklaminė kampanija, apie tai kaip pasikeitė FOALS internetinė svetainė. Viskas, ką galima pasakyti apie FOALS albumą "Total Life Forever" yra tai, kad šiame albume galima rasti visą indie kultūrinę stilistiką savaime. Tai tobulas šiandieninio roko šedevras, formuojantis muzikos kultūrą, priverčiantis suklusti dėl keisto muzikinio skambesio ir leidžiantis perprasti ir įsimylėti VISĄ indie roko grožį.

EPILOGAS

Nepaisant to, kad esu vienas iš tų, kurie myli I AM KLOOT (Beje, viršuje minėto straipsnio autoriui turiu papreštarauti, nes tikrai nemanau, kad I AM KLOOT analogas už atlanto yra grupė THE NATIONAL [tačiau tai - jau kitos diskusijos dalis]), netikiu, kad Guy'aus Garvey'aus pagalba jiems bus laimės nešėja. Manau, kad realiausi pretendentai pasiimti MERCURY AWARD statulėlę yra THE XX ir PAUL'as WELLER'is. Jei laimėtų FOALS, galėčiau pasakyti, jog vis dėlto yra tiesa pasaulyje. Jei laimėtų MUMFORD & SONS, sakyčiau, kad radijinė tendencija ima viršų. Jei laimėtų VILLAGERS - nenustebčiau, nes dažnai su MERCURY AWARD rezultatais "susipykstu", Jei laimėtų WILD BEASTS - tai būtų kitokios indie triumfas. Bet kokiu atveju, galiu tik pasidžiaugti, kad šiandieniniai MERCURY AWARD nominantai visiškai atspindi muzikos tendencijas. 

Galiu patikslinti: šiandieniniai MERCURY AWARDS nominantai leidžia pasidžiaugti, jog gyvenu toje epochoje, kurioje gera muzika egzistuoja ir apsireiškia pačia žaviausia apsireiškimo prasme. 

....beje, tikrai nereikia pamiršti ir THESE NEW PURITANS ;)

Kaip skamba rojus?

Kadangi šiandien pirmadienis, o pirmadieniai paprastai būna sunkūs, pasistengsiu daug netuščiažodžiauti (jei, žinoma, pavyks). Turiu dainą, kuri pirmadienį paverčia lengvu sekmadienio rytu ir bent akimirkai priverčia pamiršti tai, kas mūsuose vadinama "savaitine darbų lavina".

Daina tikrai nėra nauja, todėl jeigu kažkas tikėsis stebuklo - deja, bet teks nusivilti...Tačiau tai - tik dėl naujumo. Tai - kūrinys stebuklas muzikine įtaigos ir emocijos prasme. Kažkiek meditacinis. Kažkiek svajingas. Bet, užvis svarbiausia, tikrai labai gražus (nors žodis "gražus" dažnai įgauna aibę naujų pavidalų, šikart man jis "apsireiškia" pačia tikriausia ir nuoširdžiausia prasme).

Taigi mano mintyse ir kompiuteryje darbo kabinete šiandien skamba grupė, kurios lyderis Anthony Gonzalez'as, gyvendamas Prancūzijoje, 2001 - aisiais sugalvojo sukurti grupę ir pavadinti ją vienos iš galaktikų - "Mesijo 83" garbei. Žinoma, kalbu apie grupę M83. Ir netgi nepaisant to, kad ji nuo 2008 metų neišleido nieko naujo, noriu grįžti į dar senesnius laikus - t.y. į 2005-uosius, kuomet prancūzai, dar su tuomet grupėje buvusiu Nicolas'u Fromageau išleido puikų albumą "Before the Dawns Kills Us". Būtent vieną dainą iš to albumo man teko "atgaminti" savaitgąlį, kuomet vienas mano geras bičiulis parodė vaizdo klipą su daina iš minėto albumo, esančią filmo "LAKAI FULLY FLEARED" garso takelyje. Filmo tikrai nemačiau, o štai daina, panašu, įstrigo ilgam. Tai kūrinys "Lower Your Eyelids To Die With The Sun". Įspūdingas fimo intro ir dar įspūdingesnis kūrinys abejingų tikrai palikti negali. Tai daina, kažkiek priminsianti Ulrich'ą Schnauss'ą ar  kultinius islandus Sigur Ross ir tikrai leisianti kiekvienam pamąstyti apie tai, kas yra svarbu ir gražu... Hipnotizuojantis kūrinys, kurio (bent jau man) gražiausia ir mieliausia vizualioji versija yra pateikta čia (beje, šis video - Lietuvio Sauliaus Petrošiaus darbas).

Kūrinį geriausiai apibūdino vienas komentaras šalia jo vaizdo klipo: "This is what i imagine heaven would sound like". Visiška tiesa. Jeigu būtų galima  išgirsti rojų, jis, ko gero, skambėtų labai labai panašiai. Bent jau man....  

Subtilumas ir tikrumas: BON IVER

Emocija, žlugdanti žodžius

Ko gero pirmą kartą, sėsdamas rašyti žodžius apie šią muziką, žinojau pirmus tris, kuriuos parašysiu pirmiausia - SUBTILU. TIKRA. RAMU. Kiekvienas iš šių trijų žodžių atrodo vienodai svarbus kalbant apie grupę, kurią jau seniai noriu aprašyti, bet kurios aprašymui taip ir nerandu tinkamo laiko. Atrodytų keista, o sykiu ir naivu apie kažką kalbėti taip, kaip apie itin ypatingą reiškinį, reikalaujantį išskirtinio nusiteikimo ir atitinkamo požiūrio, tačiau tai yra tiesa. Klausantis jų dainų tampa akivaizdu, kad "tiesiog" prisėsti ir parašyti nėra taip lengva kaip norėtųsi. Jų muzikoje susipina viskas - ir emocija, ir ramybė, ir meilė, ir subtilumas, ir natūralumas, ir, žinoma, tikrasis garsų pajutimas. Tai, ką jie daro, atrodo taip trapu, kad vienas netinkamas žodis gali sugriauti visą muzikos galią, kurią perteikia BON IVER. Visiškai nesvarbu koks yra klausytojo tikslas ir požiūris į klausomą muzika, nes ji turi galybe apraiškų - ji gali ir "užvesti", ir "nuraminti", ir įkvėpti, ir prikelti...Didžiąja dalimi, muzika priverčia girdėti ir klausyti. Kartais - įsiklausyti. Ir labai retai, bet labai ypatingu atveju - mylėti. Mylėti muziką būtent dėl pačios muzikos... Ko gero tai reikia pajusti, nes muzikos subtilumas didžiąja dalimi yra lemiamas subjektyvaus požiūrio, subjektyvios "ausies" ir ypatingos aplinkos. Žinoma, kartais aplinką galima susikurti pačiam, o kartais tą aplinką sukuria muzika. Jei jai pavyksta - galima tikėtis pajusti tą patį, ką žmonės pajunta išgyvendami pačius gražiausius gyvenimo momentus. BON IVER tai padaryti pavyksta...

Muzikos fenomenas

Rašyti ir pasakoti apie BON IVER turbūt nėra prasmės, nes biografiniai faktai kalbant apie jų muziką yra visiškai bereikšmiai. Galima tik paminėti, kad tai kolektyvas, kurio galva ir siela yra ko gero vienas didžiausių šių laikų genijų - Justin'as Vernon'as (tikrai tas pats žmogus, prieš kurį laiką buvo aprašytas kalbant apie GAYNGS dainą "Cry"). Taip, tai yra tas žmogus, kuris įrašinėdamas albumą "For Emma, Forever Ago" viename iš koncertų pasitelkė publiką tam, kad būtų įrašyti keli kūriniai, teigdamas, jog studijoje, dirbtinai rašydamas papildomus balsus jis visiškai sugadins savo dainas. Iš tiesų mieliausia yra tai, kad klausantis BON IVER nesigirdi jokio nenatūralaus garso. Jokio dirbtinumo. Jokio netikrumo. Visas minėtas albumas buvo įrašytas paties Vernon'o, o ji išleido nepriklausomas indie leiblas 'jagjaguwar'. Taigi taip Vernon'as laikėsi savo duoto žodžio - neleido nei muzikos prodiuseriams, nei garso režisieriams nei kam nors kitam kišti rankų prie savo kūrybos. Ir iš tiesų, praktiškai viskas, ką išleido BON IVER skamba natūraliai. Tikrai. Subtiliai. Jie turi tą natūralumą, kurio šiandieninei populiariąjai muzikai labai trūkstą. Jų muzikoje girdisi tas subtilumas, kuris paverčia muziką reiškiniu įgaunanačiu išskirtinį statusą. Jie yra tokie TIKRI, kad jais tiesiog negalima nesižavėti ir jų muzikos tiesiog neįmanoma neįsimylėti. Ir, negana to, jų muzika skamba taip nuoširdžiai, kad šiandieniniame pasaulyje, kuriame nuoširdumo sąvoka pradeda prarasti pozicijas, jų paprasčiausiai neįmanoma nepastebėti, netikėti ir negirdėti

Rekomendacija

Kadangi BON IVER man labiau siejasi su emocija, rekomenduoju išgiristi dainą "For Emma" ir gyvąją jos versiją. Taip pat pro akis (ir ausis) negali praslįsti "Blindsided". O jei atvirai, tai besiklausant BON IVER širdyje susiplaka tiek daug emocijų, kad tampa net sunku šnekėt. Ir ko gero ta didžiausia emocija ir yra tas neapibūdinamas jausmas, kuris pajuntamas tada, kai išgirsti muziką, įsiskverbiančią iki pat gelmių.

Šioje vietoje beliktų tik pridurti: "Tuokart sentimentaliai pakelkime už tai, ką mums dovanoja Justin'as Vernon'as ir BON IVER..."

   

"Congratulations" sugrąžinta vasara

Pastaruoju metu mano muzikinė kolekcija nuolat pildėsi. Taip atsitiko, žinoma, todėl, kad keliavau po šalį, kurioje muzikos lentynose buvo galima rasti praktiškai viską, ko reikia. Tačiau netgi tada, kai mano fonoteka pasipildė naujausiais THE NATIONAL, TUNNG, MYSTERY JETS, KEANE ir kitais albumais, pegasas vis nenorėdavo nutūpti ant mano peties, todėl prisijungti ir parašyti čia tiesiog nekildavo ranka. Galbūt dėl to, kad naujos ir geros muzikos turėjau tikrai labai daug, o išskirti vieno reikšmingiausio, verto aprašymo, paprasčiausiai negalėjau.

Bet šiandieninė ryto daina mane privertė "atsiversti" švarų blogo puslapį ir brūkštelėti naują įrašą apie dainą, kuri tokį tamsų besibaigiančios vasaros rytą man pavertė saulėta ir šviesia diena.

MGMT Fenomenas

Su jais norą dirbti buvo pareiškęs seras Paul'as McCartney, o jų "Kids" ir "Time to Pretend" skambėjo visų pasaulio šalių šokių aikštelėse. Kritikai kalbėjo apie tai, kaip kolektyvas, kadaise besivadinęs MANAGEMENT, o kiek vėliau tapęs MGMT, išleido albumą "ORACULAR SPECTAULAR" ir į muzikos pasaulį atnešė naujus vėjus. Beje, ne tik naujus vėjus, bet ir naujas muzikines idėjas. Ir jie, žinoma, buvo teisūs: pasaulyje ėmė rastis (kaip grybų po lietaus) grupių, panašių į MGMT, o pačiam Bruklino kolektyvui kartelė, prieš išleidžiant naujausią albumą buvo pakelta milžiniškai.

Supratęs tai kolektyvas ilgai nelaukė ir ėmėsi kurti naują albumą bei "apipinti" jo pasirodymą įvairiausiom marketinginėm istorijom, kurių pradžia buvo pareiškimas, jog "albumas bus toks vientisas, jog nebus leidžiamas nei vienas singlas tam, kad tiesiog jis neiškristų iš bendro albumo konteksto. Bus tik albumas ir jokių singlų". Galiausiai MGMT oficialioje internetinėje svetainėje pasirodė "tyzeris" - atbulinis laikmatis, skaičiuojantis laiką iki Balandžio 5 - dienos, kuomet pasaulį turi išvysti "Congratulations" - antrasis MGMT albumas. Žinoma, prieš pasirodant albumui buvo ir promo singlas "Flash Delerium", kurį jų mylėtojai galėjo nemokamai parsisiųsti iš MGMT internetinės svetainės, ir visi kiti albumo pasirodymui viešumoje privalūs atributai. Pats albumas kritikų buvo įvertintas tikrai neblogai ( o "MOJO" jam apskritai skyrė maksimalų balų skaičių), tad MGMT ir toliau galėjo džiaugtis populiarumu ir klausytojų meile.

Albumo ir dainos nelygumas

Ar mano lūkesčiai projektuoti į naujausią MGMT albumą pasiteisino? Tikrai ne. Tačiau tai - asmeninė mano nuomonė. O kadangi aš visiškai nepretenduoju į muzikos kritiko statusą, manau, galiu tą savo nuomonę išsakyti.
Visų pirma jis man buvo vienodas ir lyginant su pirmuoju "Oracular Spectacular" - kur kas tuštesnis. Jeigu pirmajame buvo galima atrasti bent keturias dainas, kurios vertos tapti hitais, tai čia, bent jau mano akimis, tokia galėtų būti tik viena. Visų antra (ir, ko gero, visų svarbiausia), aš čia pasigedau ekspermento ir naujovių. Tai, ką radau pirmajame, radau ir antrajame. Tačiau muzikos tendencijos keičiasi, o muzikai taip pat reikia atsinaujinti (ypač tada, kai kolektyvas vis dar ieško vietos po saule). Čia MGMT galima būtų palyginti su grupe KEANE ir jų naujausiu albumu "Night Train": KEANE sugebėjo į muziką pažiūrėti kitaip - novatoriškai - ir tai jiems garantavo albumo sėkmę. MGMT to padaryti nepavyko.

Ir visgi, viena daina mane "užkabino" beprotiškai. Laukdamas jos atskiro pasirodymo vaizdo klipo pavidalu sąmoningai neaprašiau jos tada, kai tik pasirodė albumas. Šįryt pamačiau, kad klipas jau yra, todėl šioje erdvėje turi atsirasti vietos ir jai. Tai - titulinė albumo "Congratulations" daina tokiu pačiu pavadinimu. Kodėl ji? Galbūt todėl, kad tai - pats nuoširdžiausias ir melodiškiausias albumo kurinys, neturintis jokių pretenzijų tapti super hitu. Galbūt todėl, kad tai labai paprasta ir miela daina, kurią labai gera klausytis ir sekmadienio rytą ir trečiadienio popietę. Ji - ir ramina, ir užveda ir, kas svarbiausia, turi labai paprastą, bet efektyvų ginką - jos norisi klausytis vėl ir vėl...Galbūt pačiame klipe man truputėli trūksta švaraus estetizmo, nes kai einant duetui per dykumą monstro (kuris, beje, tikrai nėra baisus) kūno dalys pradeda byrėti, skrandyje pajunti šiokį tokį negerumą. Tačiau sudėjus visus taškus ant "i" ir įsiklausius dar ir į pačius dainos žodžius, suvoki, jog pagrindinę šios dainos žinią reikia "skaityti" tiesiogiai: "All I Need is Congratulations". Taip grupės lyderis Andy VanWyngarden'as atskleidžia MGMT požiūrį į klausytojus: jiems nesvarbu parduoti albumų tiražai. Viskas, ko jiems reikia - tai klausytojų pripažinimo ir padėkos. Padėka, kurios jie, žinoma, nusipelnė. Ir netgi tada, kai negalėčiau pasakyti, kad visas albumas yra mano favoritas, vien dėl šitos dainos (kuri kai kuriems gali šiek tiek priminti GRIZZLY BEAR kūrybą) drįsčiau Bruklino kolektyvą vadinti fenomenaliu, o albumą - bent jau mažų mažiausiai neblogu.  

Emocija

Kadangi "Congratulations" - universali daina, o pradėjęs apie ją rašyti net nenorėjau pažvelgti pro langa (buvo tamsu ir rudeniškai nyku), ironiška, bet bebaigiant rašyti (ir vis toliau klausant šitos dainos) vis ryškiau ėmė šviesti saulė ir į Vilnių bent jau akimirkai sugrįžo vasara. Tikiu, kad taip yra ne ko nors kito, o muzikos galios dėka.