Subtilumas ir tikrumas: BON IVER

Emocija, žlugdanti žodžius

Ko gero pirmą kartą, sėsdamas rašyti žodžius apie šią muziką, žinojau pirmus tris, kuriuos parašysiu pirmiausia - SUBTILU. TIKRA. RAMU. Kiekvienas iš šių trijų žodžių atrodo vienodai svarbus kalbant apie grupę, kurią jau seniai noriu aprašyti, bet kurios aprašymui taip ir nerandu tinkamo laiko. Atrodytų keista, o sykiu ir naivu apie kažką kalbėti taip, kaip apie itin ypatingą reiškinį, reikalaujantį išskirtinio nusiteikimo ir atitinkamo požiūrio, tačiau tai yra tiesa. Klausantis jų dainų tampa akivaizdu, kad "tiesiog" prisėsti ir parašyti nėra taip lengva kaip norėtųsi. Jų muzikoje susipina viskas - ir emocija, ir ramybė, ir meilė, ir subtilumas, ir natūralumas, ir, žinoma, tikrasis garsų pajutimas. Tai, ką jie daro, atrodo taip trapu, kad vienas netinkamas žodis gali sugriauti visą muzikos galią, kurią perteikia BON IVER. Visiškai nesvarbu koks yra klausytojo tikslas ir požiūris į klausomą muzika, nes ji turi galybe apraiškų - ji gali ir "užvesti", ir "nuraminti", ir įkvėpti, ir prikelti...Didžiąja dalimi, muzika priverčia girdėti ir klausyti. Kartais - įsiklausyti. Ir labai retai, bet labai ypatingu atveju - mylėti. Mylėti muziką būtent dėl pačios muzikos... Ko gero tai reikia pajusti, nes muzikos subtilumas didžiąja dalimi yra lemiamas subjektyvaus požiūrio, subjektyvios "ausies" ir ypatingos aplinkos. Žinoma, kartais aplinką galima susikurti pačiam, o kartais tą aplinką sukuria muzika. Jei jai pavyksta - galima tikėtis pajusti tą patį, ką žmonės pajunta išgyvendami pačius gražiausius gyvenimo momentus. BON IVER tai padaryti pavyksta...

Muzikos fenomenas

Rašyti ir pasakoti apie BON IVER turbūt nėra prasmės, nes biografiniai faktai kalbant apie jų muziką yra visiškai bereikšmiai. Galima tik paminėti, kad tai kolektyvas, kurio galva ir siela yra ko gero vienas didžiausių šių laikų genijų - Justin'as Vernon'as (tikrai tas pats žmogus, prieš kurį laiką buvo aprašytas kalbant apie GAYNGS dainą "Cry"). Taip, tai yra tas žmogus, kuris įrašinėdamas albumą "For Emma, Forever Ago" viename iš koncertų pasitelkė publiką tam, kad būtų įrašyti keli kūriniai, teigdamas, jog studijoje, dirbtinai rašydamas papildomus balsus jis visiškai sugadins savo dainas. Iš tiesų mieliausia yra tai, kad klausantis BON IVER nesigirdi jokio nenatūralaus garso. Jokio dirbtinumo. Jokio netikrumo. Visas minėtas albumas buvo įrašytas paties Vernon'o, o ji išleido nepriklausomas indie leiblas 'jagjaguwar'. Taigi taip Vernon'as laikėsi savo duoto žodžio - neleido nei muzikos prodiuseriams, nei garso režisieriams nei kam nors kitam kišti rankų prie savo kūrybos. Ir iš tiesų, praktiškai viskas, ką išleido BON IVER skamba natūraliai. Tikrai. Subtiliai. Jie turi tą natūralumą, kurio šiandieninei populiariąjai muzikai labai trūkstą. Jų muzikoje girdisi tas subtilumas, kuris paverčia muziką reiškiniu įgaunanačiu išskirtinį statusą. Jie yra tokie TIKRI, kad jais tiesiog negalima nesižavėti ir jų muzikos tiesiog neįmanoma neįsimylėti. Ir, negana to, jų muzika skamba taip nuoširdžiai, kad šiandieniniame pasaulyje, kuriame nuoširdumo sąvoka pradeda prarasti pozicijas, jų paprasčiausiai neįmanoma nepastebėti, netikėti ir negirdėti

Rekomendacija

Kadangi BON IVER man labiau siejasi su emocija, rekomenduoju išgiristi dainą "For Emma" ir gyvąją jos versiją. Taip pat pro akis (ir ausis) negali praslįsti "Blindsided". O jei atvirai, tai besiklausant BON IVER širdyje susiplaka tiek daug emocijų, kad tampa net sunku šnekėt. Ir ko gero ta didžiausia emocija ir yra tas neapibūdinamas jausmas, kuris pajuntamas tada, kai išgirsti muziką, įsiskverbiančią iki pat gelmių.

Šioje vietoje beliktų tik pridurti: "Tuokart sentimentaliai pakelkime už tai, ką mums dovanoja Justin'as Vernon'as ir BON IVER..."