Keturios dienos Paryžiuje: svajonė su THE NATIONAL ir FOALS

Paryžius...Šis miestas niekada nebuvo man nei meilės, nei svajonių vieta. Prisipažinsiu, netgi faktas, jog mano didieji literatūros ir filosofijos rašytojai yra Prancūzai, neprivertė manęs labiau įsimylėti nei pačios šalies, nei jos sostinės. Taip, ten tikrai yra ką pamatyti, kartais – pajausti. Tačiau (bent jau man) – tai anaiptol nebuvo vieta, kurią galėčiau įsimylėti.

Kodėl pradėjau nuo trumpos įžangos apie prancūziją? Ogi priežastis labai paprasta: tai šalis, kurioje per praėjusią savaitę pamačiau vienus įsimintiniausių koncertų savo gyvenime. Taigi, kaip jau tapo aišku, šis įrašas mano bloge bus pirmas, kuriame dėstysiu mintis ne apie išgirstą kūrinį ar albumą, o pabandysiu pasidalinti mintimis, kurios mano praėjusią savaitę pavertė stebuklu ir įgyvendino mano didžiules muzikines svajones. Viso to kaltininkais tapo Paryžiuje apsilankę THE NATIONAL ir FOALS.

THE NATIONAL: subtilumas ir roko pasaka

Matyt nėra nuostabu, kad perklausęs šių metų THE NATIONAL albumą “High Violet” (kuris Q apdovanojimuose gavo statulėle geriausio albumo kategorijoje) vienas laukiamiausių įvykių man tapo būtent šių amerikiečių gyvas pasirodymas. Kai pamačiau, kad jų koncertas sutapo su mano viešnage Paryžiuje, vienu didžiausiu iššūkiu tapo jį aplankyti. Užsisakiau bilietus (kurių vienas kainavo beveik 40 Eurų), prisiekiau savo antrąjai pusei, kad pabuvęs jų koncerte galėsiu apeiti visas Paryžiaus drabužių parduotuves kartu ir gavęs "palaiminimą" ėmiau laukti stebuklo...

Stebuklas atėjo lapkričio 23 dieną, kuomet pradėjau savo atostogas Paryžiuje. Atskridome, įsikūrėme ir nieko nelaukdami nukulniavome iki L'OLYMPIA - vietos, kurioje po kelių valandų turėjo įvykti mano labai ilgai lauktas reginys. Prastovėję gerą valandą prie įėjimo, išsikeitėme elektroninius bilietus į tikrus (visada sakiau, kad keisti tie Prancūzai) ir įėjome į tądien svarbiausią vietą pasaulyje. Kadangi mūsų bilietai buvo balkone, supratome, jog pernelyg skubėti į salę neverta (turėjome sėdimas vietas), o iki koncerto buvo likęs "geras gabalas". Nusipirkome alaus (kuris tąkart L'OLYMPIA arenos prieigose kainavo 7 Eurus ir vyno už 8) ir atsisėdome stebėti besirenkančios publikos. Gausybė žmonių, minutė po minutės, pildė iki mums ateinant tuštutę L'OLYMPIA areną, o visų akyse buvo parašytas ko gero pats svarbiausias tądien žodis "THE NATIONAL". Publikos amžiaus apibrėžti neįmanoma, kadangi ten buvo galima rasti visko - nuo vos aštuoniolikos sulaukusio dvyliktoko iki į septintą dešimtį įžengusiuo dieduliuko, kuris ne tik, žino senuosius amerikiečių kūrinius, bet ir puikiai "į natą" traukia naujausius "Terrible Love" ar "Blooduzz Ohio". Minia buvo tokia įvairi, kad net sunku apsakyti... Tačiau tai, ko gero, labiausiai ir žavėjo - koncerte, į kurį visi bilietai jau seniai buvo išpirkti, susirinko žmonės, kurie TIKRAI myli jame grojantį kolektyvą.

Prasidėjo...Biliete nurodytu laiku koncertą pradėjo apšildančioji grupė. Tai buvo kolektyvas PHOSPHORESCENT - kompanija, lydinti THE NATIONAL praktiškai viso 'High Violet' turo metu, kurios pagrindinio vokalisto balsas  (matyt dėl to, kad, kaip jis pats minėjo, buvo žiauriai užkimęs) priminė KURT'ą WAGNER'į (iš LAMBCHOP) ar netgi CALEB'ą FOLLOWILL'ą (iš KINGS OF LEON). Beje, tiems , kas mėgsta minėtas grupes, labai rekomenduočiau išgirsti ir PHOSPOHORESCENT, nes tai - kolektyvas, pranokęs visus lūkesčius sietus su 'apšildančios grupės statusą' turinčiais žmonėmis...

Taigi, pasibaigus apšildančiųjų pasirodymui ir sceną aptvarkius techniniam personalui, pasirodė MAT'as su visais likusiais iš THE NATIONAL (beje, grupė ant scenos pasirodė nepavėlavusi nė akimirkos). Skambant legendiniam "On the Beach", THE NATIONAL be jokių ditirambų įėjo į sceną, sustojo į vietas ir pradėjo koncertą (bent jau man) viena gražiausių dainų iš 'High Violet' - "Runaway". Trumpas pasisveikinimas, lengvas "Bon Jour" ir toliau vienas po kito sekantys nuostabūs amerikiečių kūriniai, dėl kurių pasaulis šiemet buvo priverstas eiti iš proto: po "Runaway" sekė "Anyone's Ghost", kiek vėliau senesnis "Mistaken For Strangers", o po to atėjo metas mano dievinamai "Bloodbuzz Ohio", kuri buvo kažkokiu būdu skirta šalia mūsų stovintiems vyresnio amžiaus piliečiams, panašu, sekantiems paskui šia ameirkos grupę viso turo metu, mokantiems visas grupės dainas ir žinantiems praktiškai kiekvieną kolektyvo muzikinį pragrojimą. Žodžiu, svajonė pildėsi, o muzikinis išganymas įgavo tikrąjį savo pavidalą: muziką keitė muzika, grupės lyderio MATT'o BERNINGER'io subtilus bendravimas tiek su publika, tiek ironiškas replikų švaistymasis su grupės gitaristu AARON'u DRESSNER'iu minią varė iš proto, o patiems muzikantams, rodos, suteikė neišdildomo pasitikėjimo savimi: MAT'as scenoje kartais netgi nugrūdavo, o emocijų pliūpsnis užklupęs jį dainuojant kad ir "Fake Empire" atrodė toks neįtikėtinas, kad matant šį santūrų ir išlaikytą pilietį taip "besidarkantį" scenoje, sunku buvo patikėti, kad tai buvo iš tikrųjų jis . Bet tai iš tiesų buvo tie patys paprasti, nuoširdūs, gilūs ir 'teisingi' THE NATIONAL - grupė, dėl kurių alpsta galybė muzikos mylėtojų.

Koncertas judėjo finišo tiesiosios link, o rodos galvą pametusi publika nenorėjo net pagalvoti apie koncerto pabaigą. Be jokios abejonės, pasibaigus koncertui, kolektyvas iš Ohio buvo iškviestas bisui, kurio metu Paryžiečiai išgirdo dar keturias dainas: "Lucky You", "Mr. November", "Terrible Love" ir....."Vanderlyle Crybaby Geeks". Paskutinysis kurinys buvo viso ko kulminacija: Grupės nariai atsijungė visus instrumentus nuo visos imanomos aparatūros, priėjo prie pat scenos krašto ir paprašė publikos tylos... AARON'as pradėjo "Vanderlyle Crybaby Geeks" gitaros akordais, o jam pritarė 'back'ų" vietoje stovintys pučiamieji..Beje, paskutinius kūrinio akordus tarė ne vienas MAT'as. Jam padėjo visa Paryžiaus L'OLYMPIA arenoje susirinkusi publika. Buvo visiška tyla, THE NATIONAL ir minia, bijanti dainuoti garsiau nei žavus MAT'o baritonas...Tai buvo pasakiškai nuostabu, nepakartojamai subtilu, beprotiškai muzikaliai intymu ir tiesiog neįtikėtinamai miela. Tai buvo taip gilu, kad matyt ne aš vienas pajutau, kaip emocijos pliūpsnio dėka skruostu netyčia ėmė riedėti ašara, o su koncertu susieti lūkesčiai, buvo patenkinti daugiau nei šimtu procentų. Po paskutinio  "Vanderlyle Crybaby Geeks" akordo salėje stojo tyla. Ir tai buvo paskutinis koncerto akcentas. Buvo aišku, kad THE NATIONAL padarė viską: sumaišė savo dievišką muziką su ramybės ir subtilumo idėja, pridėjo didžiulį gilumo prieskonį ir bemaž keturiems tūkstančių prancūzų (na ir  mums - dviems Lietuviams, šalia mūsų sėdėjusiems iš Toronto atvykusiems dviem žmonėm ir porelei amerikiečių, kuriai buvo skirta "Bloodbuzz Ohio") padovanojo nuostabų reginį, renginį ir garsą. Tai buvo žodžiais neapsakomas ir jokiais garsais neišreiškiamas jausmas, kurį galima isinešti tik iš THE NATIONAL koncerto... Tai buvo tiesiog nuostabu.

FOALS: užtaisas visam gyvenimui (arba šiuolaikinio roko jėga)

Jeigu galima sakyti, kad THE NATIONAL koncertas ir visa diena praėjo sąlyginai ramiai, tai su FOALS - viskas priešingai. Dieną stipriai lijo, tad pasivaikščiojimas po Montmartre'ą (šalia kurio, beje, ir yra įsikūrusi ELYSEE MONTMARTRE - arena, kurioje vakare turėjo groti britai) prailgo. Gal ne tiek prailgo, kiek subjuro. Negana visko, su žmona išlipome toje metro stotelėje, kurioje vaikščioti tūlam turistui, o dar mažų mažiausiai ir baltajam - tikrai "nepatartina". Praėję pavojus ir atradę areną, kurioje už kelių valandų turėjo pradėti dainuoti grupė, kurios albumas 'Total Life Forever' kritikų buvo nominuotas MERCURY statulėlei gauti, pakilome pasivaikščioti po menišką Paryžių. Ten buvo gražu... tačiau apie tai kalbėti šiuo atveju ko gero neverta.

Čia vertėtų prisiminti situaciją, kaip aš tapau FOALS koncerto dalyviu.

Ko gero galiu drąsiai teigti, kad per pastaruosius metus ši Oxfordo grupė pakankamai tvirtai įsitaisė mano favoritų sąraše, todėl apnikusi neviltis, sužinojus, kad tuo metu, kai aš būsiu Paryžiuje, vyks FOALS pasirodymas, į kurį visi bilietai buvo išpirkti, žodžiais buvo neapsakoma. Jaučiausi taip, tarsi būčiau praradęs viską, ką turėjau...O gal ir dar daugiau. Tačiau kartu suvokiau ir tai, kad aš kažkokiu "mirk-gyvenk" būdu PRIVALAU atsidurti koncerte grupės, dėl kurios einu iš proto ir kuri, jau dabar akivaizdu, niekada nekoncertuos Marijos Žemėje. Prasidėjo aktyvios kontaktų paieškos ir didžiulis įdirbis, kuris, kaip pasirodė, gali duoti vaisių...ir davė. Nepasakosiu visos istorijos, tačiau po ilgų susirašinėjimų ir įtikinėjimų iš grupės tour manager'io, gavau laišką su stebuklingais žodžiais: "I have you down on the Paris guestlist as yourself +1 so you and your wife can come to the show". Svajonės pildėsi, o bilietas, už kurį tuokart būčiau paklojęs visus pinigus kuriuos tik turėjau (jei tik būtų buvę įmanoma jį gauti), "atkeliavo" į mano pasaulį nemokamai ir, kas svarbiausia, garantuotai. Šiam žmogui iki šiol esu neapsakomai dėkingas, nes jis išpildė vieną didžiausių mano šių metų muzikinių svajonių. Taigi planas "A" buvo įvykdytas: aš skrisiu į Paryžių ir ten klausysiuosi FOALS!!!

Plano B eiga vyko savaime. 

Nepaisant to, kad po mūsų pasivaikščiojimo ir papietavimo Montmartre man susuko vidurius, keli puodeliai arbatos visgi 'palengvino' situaciją, o mes įžengėme į areną, kurioje turėjau išgirsti tai, ko laukiau ilgą laiką. 

Publika rinkosi, tačiau neskubėdama, o šįkart, priešingai nei koncerte prieš pora dienų, vyresnio amžiaus žmonių buvo labai labai nedaug. Nuo 15 iki 35 - maždaug tokio amžiaus grupė vyravo britų koncerte. Čia buvo ir milijonas "žalių", dėl YANNIO PHILLIPPAKIO pamišusių paauglių, ir tuntas visas kolektyvo dainas mokančių Prancūzijos piliečių. Žodžiu, mišrainė, tik kitokio kalibro nei THE NATIONAL. Priešingai nei amerikiečių apšildančioji grupė, prieš pasirodant FOALS'ams pusvalandį gitaromis brazdino kolektyvas, apie kurį negalėčiau pasakyti nieko gero. Blogo, ko gero taip pat. Jie tiesiog buvo nykus ir, bent jau mano manymu, visisškai neverti dėmesio (berods jie vadinosi INVISIBLE, tačiau nesu dėl to visisškai tikras). Tačiau mane guodė mintis, kad čia juk atėjau ne dėl apšildančiųjų, o dėl kur kas geresnės grupės. Ir, turiu pasakyti, šis faktas tikrai paguodė...

Po pertraukos, per kurią turėjau garbės išlenkti bokalą prancūziško alaus su kažkokios mažai girdėtos britų indie roko grupės vokalistu, salė visisškai prisipildė žmonių, tapo neįmanoma kvėpuoti, nes vietos tiesiog nebebuvo. Užgęso šviesos, o arenoje pasigirdo kūrinio "Blue Blood" akordai... Į sceną įžengė visi FOALS nariai, o paskutinis, kaip ir galima buvo tikėtis, prie mikrofono pasirodė didysis YANNIS. Jeigu THE NATIONAL atveju šviesos efektai neturėjo jokios įtakos, tai čia gi, "šviesistai" pasistengdavo iš peties: puikiai derėjo muzika ir beiskeičiančios spalvos su bežaidžiančiais šešėliais, dūmai ir vis skirtingomis spalvomis ryškėjantis užrašas FOALS (atsiprašau už nuotraukų kokybę, tačiau kitaip nufotografuoti, ko gero, nebuvo jokių galimybių). 

Po "Blue Blood" sekė kiek senesnis "Olympic Airways", o po jo - titulinė paskutinio albumo daina "Total Life Forever". Per kiek ilgesnį nei valandos koncerta YANNIS ir kompanija sugrojo praktiškai visus savo hitus - buvo galima išgirsti ir "Balloons", ir "Miami", ir "Electri Bloom", ir, žinoma, "Spanish Sahara", ir t.t. Sakau "praktiškai" dėl to, kad ko gero pajutę, jog biso išvengti nepavyks, britai legendinį "Hummer" pasiliko biso pabaigai...Beje, per "Hummer" Yannis, kaip senais gerais punk-roko laikais šoko į publiką ir kurį laiką iš jos neištrūko. Skęsdamas rankų jūroje, visiškai kontroliuodamas pamišusią minią (kartais netgi užsižaisdamas pragrojimais, primenančius rock- rave'ą) YANNIs ant scenos išliko ganėtinai santūrus: su publika bendravo nedaug, tačiau atidavė visą save muzikai ir, žinoma, iš proto dėl jos einančiai sausakimšai ELYSEE MONTMARTRE arenai. Nepriekaištingas atlikimas, neapsakoma energija ir fantastiškas šviesų žaismas nepaliko abejingo nei vieno į koncertą atėjusio žmogaus. Tai, ką išdarinėjo FOALS maždaug pora tūkstančių žmonių talpinančioje erdvėje, retai teišdarinėja kiti atlikėjai. Klausant jų ir bepasineriant į FOALS'iškąją indie roko ekstazę vis kirbėjo mintis, kad tai grupė, kuriai reikia ne mažų erdvių, o mažų mažiausiai - stadionų, nes tokios jų muzikos klausytis turėtų ne du, o mažiausiai dvidešimt du tūkstančiai žmonių...

Pasibaigus koncertui turėjom staigiai išlėkti. Laimei metro buvo iškart už gatvės, o įsėdus į jį teliko suvirškinti tai, ką mačiau ir girdėjau...Virškinau ilgai. Netgi per ilgai... Ko gero tos emocijos, kurias teko patirti lapkričio 25, lydi mane iki šiol... Arba tiesiog dar iki galo taip ir "nesuvirškinau".

Supratau tik tiek, kad miestas, kuriame praleidau kelias savo atostogų dienas (ir kurį kai kas vadina meilės miestu), man tapo šiemetine muzikos meka, kurioje įgyvendinau savo muzikines svajones, išgyvenau tikrą "muzikinį katarsį" ir palaimingai pradėjau žiemą... Pasirodo, per kelias dienas galima būti labai laimingu. 

...o Kai tarp koncertų dienų dar 'apturėjau' progą ne vieną valandą praleisti VIRGIN RECORDS STORE, tai supratau, kad Paryžius - ne toks jau ir blogas miestas. Koks skirtumas kur klausytis geros muzikos. Juk muzika neturi sienų, o tai ir leidžia žmonėm pajusti jos didžiąją esminę jėgą...

Muzika, kuri nekelia asociacijų: OWEN PALLET ir jo kanadietiškas smuikas

Nežinau kaip kitiems, bet man, besiklausant muzikos iškyla begalė asociacijų. Ir kai tos asociacijos tikrąja to žodžio prasme atranda muzikinį atitikmenį, jaučiuosi pamalonintas. Pamalonintas, kad atspėjau. Kad teisingai suvedžiau. Kad sužinojau kažką daugiau ir muzikinių žinių dėka sugebėjau suvesti tai, kas atrodė nesuvedama. Be jokios abejonės, tai jausmas, kuris leidžia kartkartėmis pasijusti visagaliu. Pasakysiu dar paparsčiau: atsakyti į klausimą "kur man tai girdėta" dažniausiai būna muzikinio 'teorinio' poreikio patenkinimas, kuris, 'įrašius teisingą nežinomąjį' priverčia širdį džiaugtis.

Šįkart nenoriu rašyti nežinomojo, nes jo tiesiog nėra, o OWEN PALLET - atlikėjas iš Kanados - bent jau man neprimena nieko. Jis tiesiog originalus. Jis tiesiog kitoks. Jis tiesiog velniškai gerai ir, sakyčiau, šiuolaikiškai skambantis. Smuikininkas, klavišininkas, kompozitorius ir kūrėjas - keturi viename. Visa tai apibūdina atlikėją OWEN PALLET, kuris jau spėjo laimėti ir prestižinį Mercury Awards atitikmenį Kanadoje - POLARIS MUSIC PRIZE (apdovanojimą, kuris yra skiriamas muzikos kritikų už geriausią metų albumą). 

Nesu tikras ar jau šiandien galime jį vadinti genijumi, tačiau tai, kaip PALLET'as savo muzikoje išnaudoja smuiką, kaip skoningai derina klavišinius su subtiliu indie pop muzikos ritmu, kaip 'tvarkingai' ir 'neužknisančiai' atlieka dainas, priverčia suklusti ir ištarti paprastus, tačiau muziką mylintiems žmonėms kone svarbiausius žodžius: "MAN TAI PATINKA. TAI ĮDOMU IR NEABEJOTINAI VERTA KLAUSYMO". Tai  žodžiai, kurie tarsi iš anksto garantuoja beatodairišką susidomėjimą atlikėju ir suponuoja mintį, kad jo bus klausomasi.

Taigi, atradęs šį kanadietį DOMINO RECORDS svetainėje, galiu drąsiai teigti, jog įrašau šį muzikantą į tą sąrašą, kurio viršuje yra užrašas "BŪTINA PASIKLAUSYTI IR SEKTI JO/JOS KŪRYBĄ".

Tad šįkart tikrai trumpai. Nedaugžodžiausiu, o tiesiog pasakysiu, jog OWEN PALLET muzika man tikrai labai labai patiko. Ji kitokia. Ji sunkiai apibūdinama. Ji graži. Ir, kas svarbiausia, ji tikrai verta dėmesio.

P.S. "A Man With No Ackles", ko gero, yra ta daina, kurią išgirsti (visomis šio žodžio reikšmėmis) reikėtų pirmiausia. Nuo jos ir turėtų prasidėti pažintis su paprastu piliečiu iš Kanados, kuriančiu nuostabią muziką.

Nuoširdumas, emocija ir paprastumas: viskas ko reikia muzikai (WILCO "You and I)

Kelionės atradimas: ačiū už WILCO

Muzika, emocija ir nuoširdumas - tai trys dalykai, kurie mane priverčia įsimylėti dainą. Prisipažįstu, žodžiai dažnai telieka pridėtinė vertė, į kurią galiu visiškai nekreipti dėmesio. Kitaip tariant, žodžiai dainoje man vaidiną ne tokį didelį vaidmenį kokį galbūt turėtų vaidinti.

Gėda, bet prisipažįstu, jog apie WILCO sužinojau tik prieš keleta metų. Kelionės į Airiją metu, bevartant "bardačioke" esantį bičiulio kompaktinių diskų dėklą (turiu blogą įprotį, visą laiką ne savo mašinoje ieškau kompaktų) atradau diską su užrašu WILCO. Pasirodo, tai buvo viena mėgstamiausių mano bičiulio grupių, su kurios muzika turėjau galimybę "susipažinti". Neneigsiu, "užkabino" iškart, o tikslas, kurį išsikėliau sau - susipirkti jų diskografiją kaip įmanoma greičiau. Žingsnis po žingsnio, mano fonotekoje atsirado ir "A Ghost is Born" ir žymusis "Yankee Hotel Foxtrot", ir visi kiti WILCO darbai. Juo labiau klausiausi WILCO, juo daugiau negalėdavau susitaikyti su mintimis, kad jie - amerikiečiai. Tikrai ne dėl to, kad netikėčiau amerikos muzikos galia. Tiesiog didžioji mano "dievukų" dalis yra tikri Europiečiai, o vadovaudamasis subjektyviu požiūriu, "muzikos esmės ir gilumo užčiuopimo" galimybes labiau visuomet priskirdavau Britams (Beje, tas pats mano bičiulis, kurio dėka mano pasaulyje atsirado WILCO, šito fakto visiškai nesureikšmina ir sako, kad jie - "puikus amerikietiško soundo pavyzdys". Manau, kad jis - visiškai teisus). 

Taigi, amerikiečiai iš Čikagos, savo diskografijoje turintys jau 8 studijinius albumus, pelnę ne vieną apdovanojimą, kritikų simpatijas ir nuostabias recenzijas pastariesiems keturiems albumams, praėjusiais metais išleido dar vieną stulbinantį muzikos šedevrą "Wilco (The Album)". Nenoriu kalbėti apie visą albumą iš esmės, nes jam reiktų atskiro įrašo, o žodžio, apibūdinančio jį kaip "pasaka" gali būti per mažai. Noriu pakalbėti apie dainą, kurios dėka ir vėl pagražėjo pasaulis.

YOU AND I: už lango tiesiog negali lyti

Tai - ne šiaip daina. Šį kūrinį JEFF'ui TWEEDY atlikti padeda nuostabi Kanados atlikėja FEIST (kuri prieš du metus JUNO apdovanojimuose laimėjo net penkias prestižines statulėles), apie kurią taip pat būtų galima kalbėti ir kalbėti, nes ji - tiesiog neįtikėtina.

Vėlgi grįžtu prie trijų kriterijų, kurie mane veikia besiklausant kažko naujo. Išgirdau "You And I" ir supratau, kad parašyti ar sudainuoti kažką nuoširdesnio ir paprastesnio yra ko gero neįmanoma...Ir šis nuoširdumas taip užburia, kad klausydamas užsimerkiu ir negaliu patikėti, kad girdint šį kūrinį už lango gali būti ruduo...Emocine prasme daina, žinoma, neturi tokio užtaiso, kokį turi didžioji dalis kūrinių, tapusių 'kultiniais', tačiau ji anaiptol ir nepretenduoja tapti istorija ar būti įrašyta į hitų sąrašus. Susumavus šiuos du kriterijus nesunku atspėti, kad muzika (trečiasis ir, ko gero, pats svarbiausias veiksnys) yra tiesiog užburianti: ji ir paprasta, ir nuoširdi, ir paprasčiausiai miela ausiai. Nieko ypatingo, nieko virtuoziško. Tiesiog gražūs FEIST ir WILCO vokalisto JEFF'o TWEEDY balsai, nuostabi akustinės gitaros ir klavišinių sintezė ir tikras sklindantis nuoširdumas... Šįkart teko netgi atkreipti dėmesį į žodžius, kurie tiesiog tobulai tinka muzikai. Jie, kaip ir visa daina, taip pat visiškai paprasti, absoliučiai neįnoringi, bet labai labai nuoširdūs. Jokių paslėptų minčių, jokių 'aukšto kalibro' metaforų. Jokių meilės prisipažinimų ar auksinių minties šuolių. Tai daina, apie du žmones, kuriuos kažkas jungia...

...You and I, we might be strangers. However close we get sometimes it's like we never met...<...>But you and I, I think we can take it. All the good with the bad make something that no one else has but You and I...

P.S. Ir vėl akivaizdu, kad genialiai dainai sukurti nereikia rafinuotų garsų, pompastiškų instrumentų ir galingai spiegiančio vokalo. Tereikia truputėlio širdies ir paprastos melodijos, kurią įvilkus į gražų muzikinį rūbą gaunam nuoširdų muzikinį garsą

P.P.S Netgi mano kolega, kuris M83 dainą "Lower Your Eyelids To Die With A Sun" vadina "delfinų verksmu", o SIGUR ROS muziką - "kankyne ausims", sukluso girdėdamas "You and I" ir ramiai atsisukęs pasakė: "visai graži daina".

Ko gero tai ir būtų pats geriausias apibūdinimas dainai "You and I". Na, pridėkime dar epitetus "miela" ir "nuoširdi" ir gausime tobulą tobulos WILCO dainos aprašymą, kurio nenuneigs net didžiausias pasaulio cinikas.

KINGS OF LEON: mano daina iš "Come Around Sundown"

Šiandien vėlgi trumpai. Tiksliau, pakankamai trumpai, nes nei nuotaikos, nei polėkio rašyti nėra. O ir muzika, skambanti sumautose ausinėse šiandien verčia ne rašyti, o tiesiog klausytis. 

Vėl gitaros. Vėl tvarkingai išreikštas bosas. Vėl nieko pernelyg subtilaus ar muzikaliai genialaus...Bet kartais kategorija "gražu" yra kur kas svarbesnė nei kelios prieš tai minėtos.

Vienas labiausiai laukiamų šių metų albumų priklauso amerikiečiams KINGS OF LEON. "Come Around Sundown" - buvo tas darbas, į kurį dėjau visus įmanomus lūkesčius po stebuklingo "Only By the Night", kuriame kone kiekvienas kūrinys buvo aukso vertės (ir komerciškai, ir muzikaliai daugiau negu tvarkingas). Ar "Come Around Sundown" pateisino mano lūkesčius? Ko gero ne...Sakau "ko gero" vien dėl to, kad kaskart klausydamasis vis kažką naujo atrandu. Taip, giminių grupė myli U2. Tai - daugiau nei akivaizdu. Taip, kartkartėmis jaučiamas KINGS OF LEON bandymas jungti amerikietišką ir britišką roką. Taip, kaip dieną aišku, kad melodijos ir muzikinė išraiška - daugiau negu banali (o akordai apsiriboja praktiškai muzikos pirmapadžiu). Taip, Followill'ų grupė pajuto ką reikia daryti, kad banko sąskaitoje "augtų nuliukų ir papildomų skaitmenų" suma.... Bet, PO VELNIŲ, kai kurie kūriniai iš albumo, netgi būdami visiškai banalūs, yra tokie STULBINANČIAI GENIALŪS, kad net sunku žodžiais apsakyti.

Viena iš tokių dainų yra "The Face" - kūrinys, kuris labai primena priešpaskutiniame albume esančią "Revelry". Išraiškinga baladė, kurios metu muziką norisi garsinti taip stipriai, kad aplinka paprasčiausiai nebetenka prasmės...Galinga, paprasta, graži, miela ir "kabinanti" - tai epitetai, leidžiantys man įsimylėti šitą dainą. Galbūt ji tokia tik man. O galbūt jos "tokios" būvimą sąlygoja pakankamai sumauta mano šiandieninė nuotaika. Bet kuriuo atveju, nesiimdamas per daug analizuoti KINGS OF LEON naujausio albumo (noriu tai padaryti atskiru įrašu), didinu ausinėse garsą, n- tąjį kartą "užsileidžiu" "The Face" ir drąsiai tariu TAIP nors ir kiek subanalėjusiai, bet pozityviai KINGS OF LEON kūrybai.