Keturios dienos Paryžiuje: svajonė su THE NATIONAL ir FOALS

Paryžius...Šis miestas niekada nebuvo man nei meilės, nei svajonių vieta. Prisipažinsiu, netgi faktas, jog mano didieji literatūros ir filosofijos rašytojai yra Prancūzai, neprivertė manęs labiau įsimylėti nei pačios šalies, nei jos sostinės. Taip, ten tikrai yra ką pamatyti, kartais – pajausti. Tačiau (bent jau man) – tai anaiptol nebuvo vieta, kurią galėčiau įsimylėti.

Kodėl pradėjau nuo trumpos įžangos apie prancūziją? Ogi priežastis labai paprasta: tai šalis, kurioje per praėjusią savaitę pamačiau vienus įsimintiniausių koncertų savo gyvenime. Taigi, kaip jau tapo aišku, šis įrašas mano bloge bus pirmas, kuriame dėstysiu mintis ne apie išgirstą kūrinį ar albumą, o pabandysiu pasidalinti mintimis, kurios mano praėjusią savaitę pavertė stebuklu ir įgyvendino mano didžiules muzikines svajones. Viso to kaltininkais tapo Paryžiuje apsilankę THE NATIONAL ir FOALS.

THE NATIONAL: subtilumas ir roko pasaka

Matyt nėra nuostabu, kad perklausęs šių metų THE NATIONAL albumą “High Violet” (kuris Q apdovanojimuose gavo statulėle geriausio albumo kategorijoje) vienas laukiamiausių įvykių man tapo būtent šių amerikiečių gyvas pasirodymas. Kai pamačiau, kad jų koncertas sutapo su mano viešnage Paryžiuje, vienu didžiausiu iššūkiu tapo jį aplankyti. Užsisakiau bilietus (kurių vienas kainavo beveik 40 Eurų), prisiekiau savo antrąjai pusei, kad pabuvęs jų koncerte galėsiu apeiti visas Paryžiaus drabužių parduotuves kartu ir gavęs "palaiminimą" ėmiau laukti stebuklo...

Stebuklas atėjo lapkričio 23 dieną, kuomet pradėjau savo atostogas Paryžiuje. Atskridome, įsikūrėme ir nieko nelaukdami nukulniavome iki L'OLYMPIA - vietos, kurioje po kelių valandų turėjo įvykti mano labai ilgai lauktas reginys. Prastovėję gerą valandą prie įėjimo, išsikeitėme elektroninius bilietus į tikrus (visada sakiau, kad keisti tie Prancūzai) ir įėjome į tądien svarbiausią vietą pasaulyje. Kadangi mūsų bilietai buvo balkone, supratome, jog pernelyg skubėti į salę neverta (turėjome sėdimas vietas), o iki koncerto buvo likęs "geras gabalas". Nusipirkome alaus (kuris tąkart L'OLYMPIA arenos prieigose kainavo 7 Eurus ir vyno už 8) ir atsisėdome stebėti besirenkančios publikos. Gausybė žmonių, minutė po minutės, pildė iki mums ateinant tuštutę L'OLYMPIA areną, o visų akyse buvo parašytas ko gero pats svarbiausias tądien žodis "THE NATIONAL". Publikos amžiaus apibrėžti neįmanoma, kadangi ten buvo galima rasti visko - nuo vos aštuoniolikos sulaukusio dvyliktoko iki į septintą dešimtį įžengusiuo dieduliuko, kuris ne tik, žino senuosius amerikiečių kūrinius, bet ir puikiai "į natą" traukia naujausius "Terrible Love" ar "Blooduzz Ohio". Minia buvo tokia įvairi, kad net sunku apsakyti... Tačiau tai, ko gero, labiausiai ir žavėjo - koncerte, į kurį visi bilietai jau seniai buvo išpirkti, susirinko žmonės, kurie TIKRAI myli jame grojantį kolektyvą.

Prasidėjo...Biliete nurodytu laiku koncertą pradėjo apšildančioji grupė. Tai buvo kolektyvas PHOSPHORESCENT - kompanija, lydinti THE NATIONAL praktiškai viso 'High Violet' turo metu, kurios pagrindinio vokalisto balsas  (matyt dėl to, kad, kaip jis pats minėjo, buvo žiauriai užkimęs) priminė KURT'ą WAGNER'į (iš LAMBCHOP) ar netgi CALEB'ą FOLLOWILL'ą (iš KINGS OF LEON). Beje, tiems , kas mėgsta minėtas grupes, labai rekomenduočiau išgirsti ir PHOSPOHORESCENT, nes tai - kolektyvas, pranokęs visus lūkesčius sietus su 'apšildančios grupės statusą' turinčiais žmonėmis...

Taigi, pasibaigus apšildančiųjų pasirodymui ir sceną aptvarkius techniniam personalui, pasirodė MAT'as su visais likusiais iš THE NATIONAL (beje, grupė ant scenos pasirodė nepavėlavusi nė akimirkos). Skambant legendiniam "On the Beach", THE NATIONAL be jokių ditirambų įėjo į sceną, sustojo į vietas ir pradėjo koncertą (bent jau man) viena gražiausių dainų iš 'High Violet' - "Runaway". Trumpas pasisveikinimas, lengvas "Bon Jour" ir toliau vienas po kito sekantys nuostabūs amerikiečių kūriniai, dėl kurių pasaulis šiemet buvo priverstas eiti iš proto: po "Runaway" sekė "Anyone's Ghost", kiek vėliau senesnis "Mistaken For Strangers", o po to atėjo metas mano dievinamai "Bloodbuzz Ohio", kuri buvo kažkokiu būdu skirta šalia mūsų stovintiems vyresnio amžiaus piliečiams, panašu, sekantiems paskui šia ameirkos grupę viso turo metu, mokantiems visas grupės dainas ir žinantiems praktiškai kiekvieną kolektyvo muzikinį pragrojimą. Žodžiu, svajonė pildėsi, o muzikinis išganymas įgavo tikrąjį savo pavidalą: muziką keitė muzika, grupės lyderio MATT'o BERNINGER'io subtilus bendravimas tiek su publika, tiek ironiškas replikų švaistymasis su grupės gitaristu AARON'u DRESSNER'iu minią varė iš proto, o patiems muzikantams, rodos, suteikė neišdildomo pasitikėjimo savimi: MAT'as scenoje kartais netgi nugrūdavo, o emocijų pliūpsnis užklupęs jį dainuojant kad ir "Fake Empire" atrodė toks neįtikėtinas, kad matant šį santūrų ir išlaikytą pilietį taip "besidarkantį" scenoje, sunku buvo patikėti, kad tai buvo iš tikrųjų jis . Bet tai iš tiesų buvo tie patys paprasti, nuoširdūs, gilūs ir 'teisingi' THE NATIONAL - grupė, dėl kurių alpsta galybė muzikos mylėtojų.

Koncertas judėjo finišo tiesiosios link, o rodos galvą pametusi publika nenorėjo net pagalvoti apie koncerto pabaigą. Be jokios abejonės, pasibaigus koncertui, kolektyvas iš Ohio buvo iškviestas bisui, kurio metu Paryžiečiai išgirdo dar keturias dainas: "Lucky You", "Mr. November", "Terrible Love" ir....."Vanderlyle Crybaby Geeks". Paskutinysis kurinys buvo viso ko kulminacija: Grupės nariai atsijungė visus instrumentus nuo visos imanomos aparatūros, priėjo prie pat scenos krašto ir paprašė publikos tylos... AARON'as pradėjo "Vanderlyle Crybaby Geeks" gitaros akordais, o jam pritarė 'back'ų" vietoje stovintys pučiamieji..Beje, paskutinius kūrinio akordus tarė ne vienas MAT'as. Jam padėjo visa Paryžiaus L'OLYMPIA arenoje susirinkusi publika. Buvo visiška tyla, THE NATIONAL ir minia, bijanti dainuoti garsiau nei žavus MAT'o baritonas...Tai buvo pasakiškai nuostabu, nepakartojamai subtilu, beprotiškai muzikaliai intymu ir tiesiog neįtikėtinamai miela. Tai buvo taip gilu, kad matyt ne aš vienas pajutau, kaip emocijos pliūpsnio dėka skruostu netyčia ėmė riedėti ašara, o su koncertu susieti lūkesčiai, buvo patenkinti daugiau nei šimtu procentų. Po paskutinio  "Vanderlyle Crybaby Geeks" akordo salėje stojo tyla. Ir tai buvo paskutinis koncerto akcentas. Buvo aišku, kad THE NATIONAL padarė viską: sumaišė savo dievišką muziką su ramybės ir subtilumo idėja, pridėjo didžiulį gilumo prieskonį ir bemaž keturiems tūkstančių prancūzų (na ir  mums - dviems Lietuviams, šalia mūsų sėdėjusiems iš Toronto atvykusiems dviem žmonėm ir porelei amerikiečių, kuriai buvo skirta "Bloodbuzz Ohio") padovanojo nuostabų reginį, renginį ir garsą. Tai buvo žodžiais neapsakomas ir jokiais garsais neišreiškiamas jausmas, kurį galima isinešti tik iš THE NATIONAL koncerto... Tai buvo tiesiog nuostabu.

FOALS: užtaisas visam gyvenimui (arba šiuolaikinio roko jėga)

Jeigu galima sakyti, kad THE NATIONAL koncertas ir visa diena praėjo sąlyginai ramiai, tai su FOALS - viskas priešingai. Dieną stipriai lijo, tad pasivaikščiojimas po Montmartre'ą (šalia kurio, beje, ir yra įsikūrusi ELYSEE MONTMARTRE - arena, kurioje vakare turėjo groti britai) prailgo. Gal ne tiek prailgo, kiek subjuro. Negana visko, su žmona išlipome toje metro stotelėje, kurioje vaikščioti tūlam turistui, o dar mažų mažiausiai ir baltajam - tikrai "nepatartina". Praėję pavojus ir atradę areną, kurioje už kelių valandų turėjo pradėti dainuoti grupė, kurios albumas 'Total Life Forever' kritikų buvo nominuotas MERCURY statulėlei gauti, pakilome pasivaikščioti po menišką Paryžių. Ten buvo gražu... tačiau apie tai kalbėti šiuo atveju ko gero neverta.

Čia vertėtų prisiminti situaciją, kaip aš tapau FOALS koncerto dalyviu.

Ko gero galiu drąsiai teigti, kad per pastaruosius metus ši Oxfordo grupė pakankamai tvirtai įsitaisė mano favoritų sąraše, todėl apnikusi neviltis, sužinojus, kad tuo metu, kai aš būsiu Paryžiuje, vyks FOALS pasirodymas, į kurį visi bilietai buvo išpirkti, žodžiais buvo neapsakoma. Jaučiausi taip, tarsi būčiau praradęs viską, ką turėjau...O gal ir dar daugiau. Tačiau kartu suvokiau ir tai, kad aš kažkokiu "mirk-gyvenk" būdu PRIVALAU atsidurti koncerte grupės, dėl kurios einu iš proto ir kuri, jau dabar akivaizdu, niekada nekoncertuos Marijos Žemėje. Prasidėjo aktyvios kontaktų paieškos ir didžiulis įdirbis, kuris, kaip pasirodė, gali duoti vaisių...ir davė. Nepasakosiu visos istorijos, tačiau po ilgų susirašinėjimų ir įtikinėjimų iš grupės tour manager'io, gavau laišką su stebuklingais žodžiais: "I have you down on the Paris guestlist as yourself +1 so you and your wife can come to the show". Svajonės pildėsi, o bilietas, už kurį tuokart būčiau paklojęs visus pinigus kuriuos tik turėjau (jei tik būtų buvę įmanoma jį gauti), "atkeliavo" į mano pasaulį nemokamai ir, kas svarbiausia, garantuotai. Šiam žmogui iki šiol esu neapsakomai dėkingas, nes jis išpildė vieną didžiausių mano šių metų muzikinių svajonių. Taigi planas "A" buvo įvykdytas: aš skrisiu į Paryžių ir ten klausysiuosi FOALS!!!

Plano B eiga vyko savaime. 

Nepaisant to, kad po mūsų pasivaikščiojimo ir papietavimo Montmartre man susuko vidurius, keli puodeliai arbatos visgi 'palengvino' situaciją, o mes įžengėme į areną, kurioje turėjau išgirsti tai, ko laukiau ilgą laiką. 

Publika rinkosi, tačiau neskubėdama, o šįkart, priešingai nei koncerte prieš pora dienų, vyresnio amžiaus žmonių buvo labai labai nedaug. Nuo 15 iki 35 - maždaug tokio amžiaus grupė vyravo britų koncerte. Čia buvo ir milijonas "žalių", dėl YANNIO PHILLIPPAKIO pamišusių paauglių, ir tuntas visas kolektyvo dainas mokančių Prancūzijos piliečių. Žodžiu, mišrainė, tik kitokio kalibro nei THE NATIONAL. Priešingai nei amerikiečių apšildančioji grupė, prieš pasirodant FOALS'ams pusvalandį gitaromis brazdino kolektyvas, apie kurį negalėčiau pasakyti nieko gero. Blogo, ko gero taip pat. Jie tiesiog buvo nykus ir, bent jau mano manymu, visisškai neverti dėmesio (berods jie vadinosi INVISIBLE, tačiau nesu dėl to visisškai tikras). Tačiau mane guodė mintis, kad čia juk atėjau ne dėl apšildančiųjų, o dėl kur kas geresnės grupės. Ir, turiu pasakyti, šis faktas tikrai paguodė...

Po pertraukos, per kurią turėjau garbės išlenkti bokalą prancūziško alaus su kažkokios mažai girdėtos britų indie roko grupės vokalistu, salė visisškai prisipildė žmonių, tapo neįmanoma kvėpuoti, nes vietos tiesiog nebebuvo. Užgęso šviesos, o arenoje pasigirdo kūrinio "Blue Blood" akordai... Į sceną įžengė visi FOALS nariai, o paskutinis, kaip ir galima buvo tikėtis, prie mikrofono pasirodė didysis YANNIS. Jeigu THE NATIONAL atveju šviesos efektai neturėjo jokios įtakos, tai čia gi, "šviesistai" pasistengdavo iš peties: puikiai derėjo muzika ir beiskeičiančios spalvos su bežaidžiančiais šešėliais, dūmai ir vis skirtingomis spalvomis ryškėjantis užrašas FOALS (atsiprašau už nuotraukų kokybę, tačiau kitaip nufotografuoti, ko gero, nebuvo jokių galimybių). 

Po "Blue Blood" sekė kiek senesnis "Olympic Airways", o po jo - titulinė paskutinio albumo daina "Total Life Forever". Per kiek ilgesnį nei valandos koncerta YANNIS ir kompanija sugrojo praktiškai visus savo hitus - buvo galima išgirsti ir "Balloons", ir "Miami", ir "Electri Bloom", ir, žinoma, "Spanish Sahara", ir t.t. Sakau "praktiškai" dėl to, kad ko gero pajutę, jog biso išvengti nepavyks, britai legendinį "Hummer" pasiliko biso pabaigai...Beje, per "Hummer" Yannis, kaip senais gerais punk-roko laikais šoko į publiką ir kurį laiką iš jos neištrūko. Skęsdamas rankų jūroje, visiškai kontroliuodamas pamišusią minią (kartais netgi užsižaisdamas pragrojimais, primenančius rock- rave'ą) YANNIs ant scenos išliko ganėtinai santūrus: su publika bendravo nedaug, tačiau atidavė visą save muzikai ir, žinoma, iš proto dėl jos einančiai sausakimšai ELYSEE MONTMARTRE arenai. Nepriekaištingas atlikimas, neapsakoma energija ir fantastiškas šviesų žaismas nepaliko abejingo nei vieno į koncertą atėjusio žmogaus. Tai, ką išdarinėjo FOALS maždaug pora tūkstančių žmonių talpinančioje erdvėje, retai teišdarinėja kiti atlikėjai. Klausant jų ir bepasineriant į FOALS'iškąją indie roko ekstazę vis kirbėjo mintis, kad tai grupė, kuriai reikia ne mažų erdvių, o mažų mažiausiai - stadionų, nes tokios jų muzikos klausytis turėtų ne du, o mažiausiai dvidešimt du tūkstančiai žmonių...

Pasibaigus koncertui turėjom staigiai išlėkti. Laimei metro buvo iškart už gatvės, o įsėdus į jį teliko suvirškinti tai, ką mačiau ir girdėjau...Virškinau ilgai. Netgi per ilgai... Ko gero tos emocijos, kurias teko patirti lapkričio 25, lydi mane iki šiol... Arba tiesiog dar iki galo taip ir "nesuvirškinau".

Supratau tik tiek, kad miestas, kuriame praleidau kelias savo atostogų dienas (ir kurį kai kas vadina meilės miestu), man tapo šiemetine muzikos meka, kurioje įgyvendinau savo muzikines svajones, išgyvenau tikrą "muzikinį katarsį" ir palaimingai pradėjau žiemą... Pasirodo, per kelias dienas galima būti labai laimingu. 

...o Kai tarp koncertų dienų dar 'apturėjau' progą ne vieną valandą praleisti VIRGIN RECORDS STORE, tai supratau, kad Paryžius - ne toks jau ir blogas miestas. Koks skirtumas kur klausytis geros muzikos. Juk muzika neturi sienų, o tai ir leidžia žmonėm pajusti jos didžiąją esminę jėgą...