Britai Vs Olandai: U2 Vs KANE = 0:1

Be visų papildomų "už" ir "prieš", Olandai turi du tobulus dalykus: Olandijos futbolo rinktinę (kurią dievinu nuo to laiko, kai jie tapo Europos futbolo čempionais 1988-aisiais) ir grupę, parašiusią vieną tobuliausių roko muzikos kurinių - RAIN DOWN ON ME. Dar vienas minusas Marijos žemei už tai, kad daina buvo grota tik toje radijo stotyje, kurioje tuo metu dirbau (o kitose - nė pro kur) ir, tuo pačiu, dar vienas pliusas Olandijai, už tai, kad be Anouk davė pasauliui tobulą roko grupę.

KANE

Kad ir kaip žodiniu skambesiu tai būtų panašu į Tom'o Choplin'o KEANE, visgi tai - kartu ir unikalu, ir anaiptol ne KEANE'iška.

Patys KANE nariai sako, kad jų muziką įkvėpia NIRVANA, PEARL JAM IR U2. U2? visiškai akivaizdu. PEARL JAM ir NIRVANA? ....po didelių abejonių ir ieškojimų imi atrasti vieną kitą NIRVAN'iško grunge'o apraišką pavienėse dainose (tačiau ir tai ta apraiška atsiranda tik dėl to, kad jos labai ieškoma...).

Bet visgi grįžkim prie U2. Akivaizdu, kad grupės lyderis Dinand'as Woesthoff'as bando perimti Bono dainavimo manierą. Akivaizdu ir tai, kad "Joshua Tree" buvo vienas mėgstamiausių KANE albumų. Netgi panašumų tarp Dennis Van Leeuven'o (grupės gitaristo) ir Edge'o ilgai ieškant galima atrasti. Bet...

[....Prieš pradėdamas argumentuoti kol kas neužbaigtą "BET" noriu pasakyti tai, kad tikrai beprotiškai gerbiu (sunku pasakyti žodį "dievinu", nes tai nebūtų tiesa) grupę U2 ir turiu šešis jų albumus, žaviuosi Bono (nors kartais ir manau, kad jis "perspaudžia) ir būčiau vienas pirmųjų, belaukiančių bilietų į jų koncertą, jei tik jie koncertuotų Lietuvoje.]

Taigi, grįžkime prie to lemtingojo "bet".

Žinau, kad jutų fanai dabar mane kaltų prie sienos, tačiau lyginant KANE su U2, olandai nusileidžia britams beveik visose kategorijose, išskyrus BALADŽIŲ KŪRIMUS. Sutinku, kad "With or Without you", "Where the Streets Have No Name" ar "Still Haven't Found What I'm Looking for" yra tobulos dainos, tačiau lyginant jas su pvz "Rain Down On Me", "No Surrender" ar "Before You Let Me Go", pykit nepykę, bent jau man svarstyklės svyra į Olandų pusę...

Žinoma, tai tik mano nuomonė, tačiau muzikos poveikiui, kaip ir skonio receptoriam gali įsakyti arba ponas likimas, arba niekas kitas.

DAINOS

Jau išdėsčiau savo simpatijas kolektyvui iš Hagos. Netgi spėjau paminėti tris dainas, kurios mane veda iš proto (žinoma, visuose KANE albumuose galima rasti bent po du "perlus"), tačiau dabar kiek detaliau:

- RAIN DOWN ON ME:

a) daina, kuri "parako" užtaisu gali prilygti tik STEREOPHONICS "Dacota", GOO GOO DOLLS "Iris" ir COLDPLAY "Fix You".

b) daina, kuri ypač tinka tada, kai liūdna ir tada kai nyku. Daina, kurios ypač gera klausytis tada, kai už lango naktis ir lyja, o Tu sėdi automobilyje ir važiuoji tik tam, kad "prastumtum" laiką. Daina, kuri padeda užmiršt tai, kas kankina ir priverčia pajusti muzikos galią.

- NO SURRENDER:

a) nežinau kodėl, tačiau šis gabalas bent jau man asocijuojasi su vienatve, o jo besiklausant iškyla žmogaus, esančio kur nors Norvegijos šiaurės vakaruose, ant aukštų fiordų, vaizdas....Šiek tiek liūdesio...šiek tiek ašarų...šiek tiek ilgesio ir sentimentų... ir, žinoma, lašas vilties (kaip ir kasmet olandų futbole;) ).

b) tai kūrinys, žavintis savo paprastumu. Perklausai ir įsitikini, kad jo poveikis - milžiniškas, o jame pačiame - kaip pasimato - nieko ypatingo. Dar vienas įsitikinimas, kad genialumas slypi paprastume.

- BEFORE YOU LET ME GO

a) tai - viena didžiausių mano gyvenime girdėtų raudų. Bent jau šiandien, po DAMIEN RICE "The blower's daughter" (kuri mano raudų sąraše užima absoliučią numero uno ir kurią išgirdus norisi verkti iš karto) šis gabalas rikiuotųsi antroje vietoje

b) Tai dar vienas gabalas, kuris leidžia įsitikinti, kad puse roko muzikos grožio užima būtent lyriškos ir už širdies griebiančios baladės.

PABAIGAI

Eilinį kartą belieka tik apgailestauti, kad Lietuvos publika KANE neturi galimybės išgirsti. Reikia tikėtis, kad Lenino "šviesaus rytojaus" sąvoka galės būti pritaikyta ir muzikai ir kada nors radijo stotys, užuot grojusios "tik" LADY GAGA, RIHANNA, JAY - Z ir kitus nūdienos niekniekius, ieškos (ir atras) to, kas muziką iš tiesų paverčia MUZIKA (šiuo atveju kalbu tikrai ne vien tika apie tai, ką aš myliu...tiesiog yra labai daug Lietuvoje, deja, neatrastų pasaulietiškų atradimų).

....

Škotiškas rokas: kodėl aš myliu FRIGHTENED RABBIT ir BIFFY CLYRO

Jeigu reiktų išskirti vieną abstraktų muzikos stilių, kurį turėčiau įvardinti kaip savo mėgstamiausią, neabejotinai tai būtų ROKAS. Tikrai ne dėl to, kad neklausau kitokios muzikos (mėgstu labai daug ką, o mano CD fonotekoje roko muzikos atstovai sudarytų matyt tik apie 50 procentų visų turimų kompaktinių plokštelių). Tiesiog rokas, kad ir koks jis bebūtų, pelno daugiausiai mano simpatijų. Jeigu reikėtų išvardinti mėgstamiausias mano grupes, nė nemirktelėjęs prioritetine tvarka jas išdėliočiau maždaug taip: COLDPLAY, KILLERS, SNOW PATROL, STEREOPHONICS, KEANE, PHOENIX, MUSE, SIGUR ROSS ir t.t... Vėlgi - ROKAS. Galiu pasakyti ir tai, jog vertinu viską - tiek senąjį roką (tokį, kaip the Beatles, Rolling Stones ir pan.), tiek post roką (Vien tik Sigur Ros įrodo, kad jo tiesiog neįmanoma nemėgti), tiek college roką (nors ir nesu pats didžiausias jo mylėtojas, tačiau tokios baladės kaip Fall Out Boy "What a catch Donnie" ar "American Suitheart" arba Blinkų "I Miss You" neleidžia sakyti, kad tai yra absoliutus blogis), tiek indie roką (Ką jau čia kalbėti - visa eilė mylimų ir dievinamų atlikėjų nuo Killers iki Airborne Toxic Event ar Arcade Fire), tiek pop roką (nuo Coldplay, Keane ar Snow Patrol iki Reamonn), tiek tikrąjį britišką rokenrolą (vien tik ko verti tokie vardai kaip Franz Ferdinand ar Arctic Monkeys), tiek folk Roką (ir Mumford and Sons, ir Shane McGowanas su Pogues mane tikrai verčia iš kojų), tiek grynąjį amerikietišką roką (nuo Goo Goo Dolls "Iris", Switchfoot "I Dare You to Move" ir Counting Crows gabalų iki šiol kūnas pagaugais nueina), tiek ir kitas roko atšakas. Žodžiu, rokas yra tai, kas mane ne tik įkvepia, bet ir priverčia ieškoti, gilintis, norėti, PIRKTI ir domėtis toliau (žinoma tai daryčiau ir jegu (neduokdie) jo nebūtų...).

Tad šįkart vėl kabinsiu medalius. ir vėl tai darysiu roko muzikai. Ir, kas svarbiausia, medalius kabinsiu tikrai GERAI roko muzikai, kurios, klausantys Lietuvos radijo stočių žmonės praktiškai neturi galimybių išgirsti.

ŠKOTIŠKAS ROKAS ŠIANDIEN

Paprastai škotiškas rokas žmonėms asocijuojasi su tokiais vardais kaip NAZARETH, SIMPLE MINDS, MARK KNOPFLER, TEXAS ar jau anksčiau minėtais SNOW PATROL. Šiandieninėmis škotų žvaigždėmis, ko gero, galima būtų įvardinti PAOLO NUTINI, GLASVEGAS ar genialią ir lygių sau neturinčią grupę iš Glasgow miesto - FRANZ FERDINAND. Tačiau juos palikęs nuošalyje žvilgterėsiu į du sąlyginius no name'us Lietuvoje. Jei antrąjį dar kai kur galima buvo išgirsti (nors ir labai retai), tai pirmojo - absoliučiai niekur. Taigi du kolektyvai (ir keli jų kūriniai), kuriuos tiesiog būtina žinoti: FRIGHTENED RABBIT ir BIFFY CLYRO

FRIGHTENED RABBIT ir SWIM UNTIL YOU CAN'T SEE LAND

Už atrastuosius FRIGHTENED RABBIT, kad ir kaip bebūtų keista, turiu būti dėkingas ne Anglams ir ne Škotams, o Airiams. Dar praėjusių metų sausio mėnesį beklaidžiodamas Dublino gatvėmis, nemažai laliko teko praleisti muzikos parduotuvėse. Iš vienos mėgiamiausių parduotuvių pasaulyje - HMV - kaip visada išėjau su krūva naujų kompaktų, kuriuos pamatęs mano bičiulis, tuomet gyvenęs Dubline pasakė auksinius žodžius: "Airiai turi nerealią radijo stotį, kurią tu įsimylėtum. Ji groja tikrą, gerą ir teisingą indie stiliaus muziką". Jis buvo teisus. Nuo to laiko PHANTOM FM mane lydėjo visur (ne tik Dubline, bet ir čia - Lietuvoje, karts nuo karto užleisdama vietą BBC radio 1, radio 2 ar Absloute Radio). Vėlyvą rudenį išgirdau PHANTOM FM eteryje pristatomą naują dainą, kuriai ditirambus giedojo absoliučiai visi ten dirbantys DJ'ai. Tai buvo gabalas "Swim Until You Can't See Land". Lyriškas. Mielas. Gitarinis. Ir, kas svarbiausia, netelpantis į įprastos "roko baladės" rėmus, tačiau esantis kartu ir lėtas, ir vežantis. Supratau, kad PHANTOM FM vedėjai buvo absoliučiai teisūs, o panegirikos žodžiai šiam gabalui buvo išsakomi tikrai ne veltui. Daina - nuostabi, o apmaudas, kad kolektyvo nežinojau iki tol, buvo išties didžiulis.

Grupė pradėjo groti dar 2003- aisiais ir iki šiandienos yra išleidusi du studijinius albumus, iš kurių paskutiniajam (2008-aisiais pasirodžiusiam "The Midnight Organ Fight") žemai nusilenkė didžioji dalis profesionalių muzikos kritikų. Įdomu paminėti tai, kad grupės lyderis Scott'as Hutchins'as pirmus puse metų buvo vienas it pirštas, tačiau net ir tai jam nesutrukdė koncertuoti. Koncertuodavo jis įvairiuose škotijos baruose, turėdamas viso labo 6 kūriniųs, iš kurių dviem dar net nebuvo sukurti tekstai (tad gabalai buvo atliekami arba niūniuojant, arba tiesiog kuriant žodžius ekspromtu). Šiandien FRIGHTENED RABBIT sudaro penki nariai, tačiau grupės lyderis teigia, jog jis iki šiol nėra tikras ar kolektyvo komplektacija jau visiškai baigta.

Portalas allmusic.com teigia, kad škotų penketas groja indie roką, tuo tarpu wikipedia nurodo, kad jų stilius - ne tik indie rokas, bet ir indie folkas. Ir, kas svarbiausia, abiejuose tinklalapiuose yra tiesos: klausant FRIGHTENED RABBIT galima rasti ir KILLERS, ir ARCADE FIRE, ir THE LONG WINTERS, ir jau minėtų MUMFORD AND SONS, ir netgi STEREOPHONICS prieskonių. Prie viso to pridėjus unikalią škotišką uogą, skoningus styginius ir didelį lašą originalaus savitumo gausim tobulą rinkinį, tinkantį visiems gyvenimo atvejams.

Štai tokie man pasirodė FRIGHTENED RABBIT.

Prisipažinsiu, jog vienas laukiamiausių šio pavasrio albumų - tai kovą pasirodysiantis jų darbas "The Winter of Mixed Drinks", kuriame bus galima rasti ir mano minėtą dainą, kuri iki šiol mane neapsakomai žavi tiek savo melodija, tiek savo paprastumu, tiek savo nuoširdumu - "SWIM UNTIL YOU CAN'T SEE LAND"

Beje, kai pamačiau šitos dainos vaizdo klipą ir ten dainuojantį Scott'ą Hutchins'ą, prieš akis išniro legendinis filmas "Braveheart" ir scena, kurioje Melas Gibsonas išrėkia žodžius "SCOTLAND IS FREE". Nežinau kodėl, bet iki šiol žiūrėdamas vaizdo klipą matau "Braveheart":)

BIFFY CLYRO: NUO SUNKAUS GITARŲ SKAMBESIO IKI KIETO MELODINGO ROKO (kartu su MANY OF HORROR)

Ne per seniausiai Biffy Clyro nariai yra pasakę tai, kad MUSE yra pati geriausia grupė pasaulyje. Vien tik ši frazė jau leidžia susidaryti įspūdį apie kolektyvą, kuris muzikos rinkoje sukasi daugiau nei 15 metų. MUSE - iš tiesų tobuli, o Mathew Bellamy galima būtų vadinti vienu didžiausiu šių laikų roko muzikos genijumi. Tačiau BIFFY CLYRO šiandien taip pat yra verti didžiulės pagarbos. Ilgai ieškoję muzikinio tapatumo, ir grodami sąlyginai sunkią gitarinę muziką, save galutinai atrado 2007 - aisiais, kuomet išleido albumą "Puzzles". Pamatę kas gali būti tikras sėkmės garantas, kolektyvas netupėjo vietoj ir sukorę nemažą kilometrų kiekį pristatinėdami albumą, užsidarė studijoje...tam, kad išleistų tikrą muzikos šedevrą. Ilgai laukti nereikėjo. 2009 -aisias pasirodė jų "ONLY REVOLUTIONS" - albumas, kuris tarsi buvo "Puzzles" tąsa, tik dar labiau išgrynintas ir nusistovėjęs. Pirmasis singlas "Mountains" puikiai atskleidė, kad elektrinė gitara, "riebus" bosas, prikimęs vokalas ir šiek tiek amerikoniškas rokas su britams būdingu prieskoniu gali skambėti LABAI įtikinamai. Unikaliausia yra tai, kad besiklausant BIFFY CLYRO galima nusikelti ir priešpaskutinį MUSE albumą "Black Holes and Revelations" (atrasti "Starlight" motyvų), ir ieškoti amerikietiško roko protoptipinių GOO GOO DOLLS harmonijų. Kad amerikietiškas rokas Britanijoje gali skambėti kitaip (pridėjus gražių indie uogų) įrodo ir paskutinis jų singlas - nuostabiai graži baladė MANY OF HORROR: tikra stereotipinė baladė su sava ištaiginga kulminacija, kuri, nežinant, kad tai yra škotų grupė, gali priversti mintis nusikelti į JAV roko prieangį. Išklausius visą "Only Revolutions" tampa akivaizdu, jog BIFFY CLYRO yra unikalūs dar ir tuo, kad sugebėjo iš įvairiausių roko atšakų išgryninti tai, kas jose yra geriausia, viską sumaišyti ir sudėti į vieną krūvą taip atrasdami sau vietą po saule. Tai, kad ir kaip bebūtų keista, jiems garantavo ir savitumą, ir originalumą, ir, žinoma, ilgai ieškotą tapatumą. Ne veltui, šį albumą Q, GIGWISE ir GUARDIAN įvertino keturiomis žvaigždutėmis, o NME jam skyrė 7 balus. Galbūt tai ir nėra tas albumas, kuris muzikos istorijos knygose bus įrašytas aukso raidėmis, tačiau tiek britiško, tiek ir amerikietiško roko mylėtojams jis bus dar vienas gardumynams ausims ir sielai.

Albumą prodiusavęs Garth'as "GGGarth" Richardson'as garantuotai užsidirbo išankstinių dividendų ateičiai, nes jau dabar drąsiai galima sakyti, jog tai - sėkmingiausias jo prodiusuotas darbas (iki Biffy Clyro jis, iš žinomų atlikėjų Lietuvai yra dirbęs tik su Nickleback, Skunk Annansie ir Ugly kid Joe). Tai darbas, kuris jam atnešė sėkmę ir ateities projektų garantiją, o roko muzikos mylėtojams - dar vieną albumą, tikrai vertą vietos muzikinių laikmenų lentynoje.

3 "jeigu", vertų "mirk-gyvenk" išgirsti DELPHIC

Jau seniai buvo taip, kad perklausęs albumą turėčiau tiek daug minčių, jog nežinočiau nuo kurios pradėti...supratau, kad reikia ieškoti toliau, kol ta TIKROJI bus verta pradžios.

a) jeigu galima įsivaizduoti Mančesterio roko evoliuciją, tai pradėdami nuo puikiai pažįstamų NEW ORDER
šiandien užbaigtumėm ją būtent DELPHIC. Klausant DELPHIC galima užčiuopti ne tik minėtų NEW ORDER, bet ir jaunų "indie elektro roko" dievaičių BLOC PARTY, ir neseniai naują albumą išleidusių HOT CHIP, ir dar begalės kolektyvų kvapo. Tačiau veinaip ar kitaip, DELPHIC išlieka originaliais. Novatoriškais (virškindami senus garsus naujam skambesiui). Kabinančiais (vien tik išgirdus "Doubt" norisi klausytis visko, ką jie įrašė). Tikrais. Įtikinančiais.

b) Jeigu galima tikėti britų kritikais, kurie paprastai net ir klysdami nenueina pernelyg toli, tai DELPHIC - auksinė šių metų grupė, kuriai piešiama 'auksinė' ateitis. Gaila, kad jiems neatiteko kritikų prizas Brit Awards ceremonijoje, tačiau tai ko gero esmės per daug nekeičia (juk praėjusiais metais ne visi buvo patenkinti tuo, kad tą patį kritikų prizą laimėjo Speech Debelle... Na, bent jau aš jos tikrai nepalaikiau:) ). Bet kokiu atveju, mylėdamas britišką kultūrą ir jos puoselėtojus, atstovus ir kritikus, žinodamas jų požiūrį į DELPHIC, netgi jų negirdėjęs anksčiau, albumą pirkčiau be jokių abejonių.

c) Jeigu kam nors nėra žnoma kas yra Ewan'as Pearson'as, galiu pasakyti, jog tai yra tipas, kuris remiksavo tiek Depeche Mode, tiek Goldfrap, tiek Chemical Brothers, tiek Moby, tiek Pet Shop Boys dainas ir negana to, pakankamai svariai prisidėjo prie jau kultiniu tapusio M83 albumo "Saturdays = Youth". Būtent jis ir yra DELPHIC albumo "Alcolyte" prodiuseris.

Šie trys "JEIGU" turėtų būti pakankamai rimtas postumis bent jau perklausyti albumą, kurio pasirodymas, tikėkimės, į muzikos vandenis įneš naujo gero vėjo.

Garantijos:
- puiki muzikos dozė tiems, kurie mėgsta ir Bloc Party, ir Franz Ferdinand, Ir Kooks, ir Killers
- puikus albumas, tiems kurie tiki galima potencialia "indie" muzikos tolimesne raida
- puikus laiko praleidimas tiems, kas tiki britiška roko ir dance (visa plačiąja šių žodžių prasme) musikos evoliucija
- puikus turtas muzikos kolekcionieriams besigilinantiems į tokio pobūdžio muziką
- ir šiaip tiesiog geras albumas :)

P.S. BŪTINA perklausyti "DOUBT" ir peržiūrėti jo vaizdo klipą.
P.P.S. Tai buvo vienas laukiamiausių mano pastarųjų kelių mėnesių albumų, kuris Absolute Radio dėka išniro mano poreikių horizonte (o praktine prasme mano CD lentynoje atsirado Marijos dėka [už ką aš jai, žinoma esu laaaaabai dėkingas])
P.P.P.S............ (dar labai daug minčių apie DELPHIC norėčiau pasakyti, bet šiandien Pegasas ant mano dešinio peties nesilaiko, todėl einu gert arbatos).
Gero klausymo.

Kaip Robbie vakarą praskaidrino

Vienu geriausiu ir įromiausiu reiškiniu muzikos padangėje laikau tobulą BBC RADIO 1 idėją "Live LOUNGE". Kas žino supras apie ką kalbu, o kas nežino - visagalis Youtube gali būti jų palydovas be didesnių problemų. Išgirsti kaip SAM SPARRO traukia Kanye West'o "American Boy", WHITE LIES to paties Kanye West'o "Love Lockdown", STEREOPHONICS Foo Fighters'ų "BEST OF YOU" ir t.t. įmanoma anaiptol ne kasdien.

Kadangi nepaisant to, jog paskutinio KILLERS albumo tikrai neįtraukčiau į savo gyvenimo albumų dešimtuką, šitie Las vegaso vyrai ir toliau tvirtai išlieka mano mėgstamiausių grupių penketuke. Visgi grįžtant prie Live Lounge idėjos, šiandien medalį kabinu ne tik KILLERS'ams. Medalį jie turėtų dalintis su Robbie Williams'u, nes taip "country'iškai" perdainuoti elektroninį HUMAN gali anaiptol ne kiekvienas. Šįkart trumpas mintis reiktų užbaigti simboliu ":)", nes jau seniai taip niekas nebuvo pakėlęs nuotaikos....

:)

Nuotaikos garantas - čia

2005 -ųjų sentimentaliai lyriškas nuoširdumas (prisiminimai su NIZLOPI "JCB SONG")

Vargu ar įmanoma rasti nuoširdesnę, sentimentalesnę, gražesnę, lyriškesnę ir šviesesnę dainą apie vaikystės prisiminimus nei "JCB". Nuostabus vaizdo klipas ir lyriškas gitaros skambesys, puikiai derantis su nuoširdžiausiais pasaulyje žodžiais privers šviesiai nusišypsoti net ir patį niūriausią žmogų pasaulyje.

O dainos esmė labai paprasta: mažas berniukas su savo

Tėčiu keliauja per pasaulį JCB traktoriuku ir jaučiasi beprotiškai laimingas. Laimingas dėl Tėčio, kurį turi šalia ir dėl kelionės, kurioje tenka patirti tai, ko dar nėra patyręs.

Ko gero tai viena iš tų dainų, kurių nupasakoti neįmanoma. Reikia ją išgirsti, pamatyti ir pajusti. Faktas, kad šiandien, kai pasaulyje tiek daug melo, cinizmo ir dirbtinumo, nuoširdumo ir vaikiško naivumo kupinas "JCB" yra yra tikras išsigelbėjimas.

P.S. Ironiška (bet kartu ir visiškai nenuostabu), kad šito kūrinio negrojo nė viena Lietuviška radijo stotis, nors UK top 40 prieš ketverius metus ši daina buvo kalėdinis hitas nr. 1

Britiškos kritikos paneigimas juodai gulbei (arba kodėl ATHLETE "BLACK SWAN" yra gerai)

Prisipažinsiu, tai buvo vienas laukiamiausių mano albumų praėjusiais metais. O kai kažko labai lauki - kritika tampa labai subjektyvi. Tai buvo viena iš prisžasčių dėl ko vartydamas "Q", "Mojo" ir kitus muzikos leidinius vos pamatęs straipsnius su nuomonėmis apie ATHLETE albumą "BLACK SWAN", net ir labai didelio susidomėjimo vedamas, praversdavau puslapį sau prisiekęs, jog nei viena recenzija nebus perskaityta tol, kol albumas CD pavidalu neatsiras mano fonotekoje ir neatsidurs mano grotuve. Praėjus dešimčiai dienų nuo oficialios išleidimo datos išpakavau "juodą gulbę", įsidėjau kompaktą į grotuvą ir "atsidaviau" muzikai, kurios labai laukiau.

ĮSPŪDIS

Perklausęs visą albumą supratau, kad sąmoningai ar ne, tačiau Deptfordo vaikinai puikiai uždavė albumo toną pirmu kūriniu pateikdami būtent "Superhuman touch". Užtenka išgirsti pirmuosius kūrinio akordus ir su niekuo kitu nesumaišomą Joel'o Pott'o vokalą ir tampa aišku, kad tai tie patys seni geri ATHLETE, kurie žavi, užveda ir, kas svarbiausia, įtikina. Perklausius visą albumą tampa akivazdu, kad nieko naujo šie britai nepateikė, tačiau savitą unikąlumą ir tapatumą jie tikrai išlaikė. Nei vienas kūrinys neleidžia suabejoti, kad grupė žino ko nori ir nepasiduoda tai galimai XXI amžiaus įtakai, kuriai nusprendė pasiduoti nemaža dalis roko muzikos grandų (pavyzdžių toli ieškoti nereikia - užtenka žvilgterėti į Killers'ų paskutinį albumą DAY AND AGE). Muzika, kurioje persipina elektroniniai smuikai ir akustinių bei elektrinių gitarų skambesys, muzika, kurioje parodomas tikrasis britiško pop-roko grožis, muzika, kurioje galima atrasti visų įmanomų šiuolaikinių britiško roko epogėjų įtakos (ir Elbow, ir Coldplay, ir Blur) tiesiog neleidžia šito albumo laikyti prastu.

AUSYS

Žinoma, galima sutikti su muzikos kritikais, kad ATHLETE nustojo ieškoti, tačiau galbūt jiems to tiesiog nebereikėjo. Jei pirmasis "Vehicles and Animals" buvo labiau ieškojimais paremtas albumas, tai "TOURIST" su neapsakomais kūriniais, tokiais, kaip "Wires", "Half Light" ar "Street Map" leido jiems atrasti save ir, kas svarbiausia, rasti vietą po saule. Po ta pačia saule buvo išleistas ir 2007- ųjų "BEYOND THE NEIGHBORHOOD", lygiai su tuo pačiu polėkiu atsirado ir paskutinysis "BLACK SWAN". Tiems, kas mylėjo ATHLETE, mylės juos ir toliau, na o tiems, kas tikėjosi atrasti kažką naujo - teks nusivilti.

Ir visgi, mano nuomone, tradicija, šiuo atveju, nugali novatoriškumą, o projektuojami lūkesčiai IŠGIRSTI TIKRUOSIUS ATHLETE patenkinami su kaupu. Neieškodami naujo oro Londono berniukai dovanojo savo muziką tiems, kas jos laukė ir, be jokios abejonės, dovana buvo puiki.

BŪTINA

"Rubik's Cube" (nuostabi baladė, primenanti "Street Map" iš TOURIST ar netgi legendinį COLDPLAY kūrinį "The Scientist". Daina, kuri atitinka visus įmanomus pop roko baladės standartus, tačiau sugebanti perteikti emociją pačia gražiausia šio žodžio forma); "Light the Way" (tipinė daina, kuri leidžia suprasti kodėl ATHLETE galima laikyti britiško tikro roko kultūros dalimi); "Don't Hold Your Breath" (savo struktūra ir kulminaciniu tašku labai primenanti "Half Light" ir visiškai perteikianti Joel'o Pott'o ir komandos kūrybą).

REZIUME

Albumas, kurio nereikėtų praleisti pro akis tiems, kas mėgsta COLDPLAY, EMBRACE, MUSE, KILLERS ir pan. Žinoma, "Black Swan" nepretenduoja tapti muzikos istorijos reiškiniu, tačiau tai - neabejotinai yra geros, gražios ir teisingos muzikos rinkinys.Bet sutinku, "TOURIST" buvo geriau...