Britiškos kritikos paneigimas juodai gulbei (arba kodėl ATHLETE "BLACK SWAN" yra gerai)

Prisipažinsiu, tai buvo vienas laukiamiausių mano albumų praėjusiais metais. O kai kažko labai lauki - kritika tampa labai subjektyvi. Tai buvo viena iš prisžasčių dėl ko vartydamas "Q", "Mojo" ir kitus muzikos leidinius vos pamatęs straipsnius su nuomonėmis apie ATHLETE albumą "BLACK SWAN", net ir labai didelio susidomėjimo vedamas, praversdavau puslapį sau prisiekęs, jog nei viena recenzija nebus perskaityta tol, kol albumas CD pavidalu neatsiras mano fonotekoje ir neatsidurs mano grotuve. Praėjus dešimčiai dienų nuo oficialios išleidimo datos išpakavau "juodą gulbę", įsidėjau kompaktą į grotuvą ir "atsidaviau" muzikai, kurios labai laukiau.

ĮSPŪDIS

Perklausęs visą albumą supratau, kad sąmoningai ar ne, tačiau Deptfordo vaikinai puikiai uždavė albumo toną pirmu kūriniu pateikdami būtent "Superhuman touch". Užtenka išgirsti pirmuosius kūrinio akordus ir su niekuo kitu nesumaišomą Joel'o Pott'o vokalą ir tampa aišku, kad tai tie patys seni geri ATHLETE, kurie žavi, užveda ir, kas svarbiausia, įtikina. Perklausius visą albumą tampa akivazdu, kad nieko naujo šie britai nepateikė, tačiau savitą unikąlumą ir tapatumą jie tikrai išlaikė. Nei vienas kūrinys neleidžia suabejoti, kad grupė žino ko nori ir nepasiduoda tai galimai XXI amžiaus įtakai, kuriai nusprendė pasiduoti nemaža dalis roko muzikos grandų (pavyzdžių toli ieškoti nereikia - užtenka žvilgterėti į Killers'ų paskutinį albumą DAY AND AGE). Muzika, kurioje persipina elektroniniai smuikai ir akustinių bei elektrinių gitarų skambesys, muzika, kurioje parodomas tikrasis britiško pop-roko grožis, muzika, kurioje galima atrasti visų įmanomų šiuolaikinių britiško roko epogėjų įtakos (ir Elbow, ir Coldplay, ir Blur) tiesiog neleidžia šito albumo laikyti prastu.

AUSYS

Žinoma, galima sutikti su muzikos kritikais, kad ATHLETE nustojo ieškoti, tačiau galbūt jiems to tiesiog nebereikėjo. Jei pirmasis "Vehicles and Animals" buvo labiau ieškojimais paremtas albumas, tai "TOURIST" su neapsakomais kūriniais, tokiais, kaip "Wires", "Half Light" ar "Street Map" leido jiems atrasti save ir, kas svarbiausia, rasti vietą po saule. Po ta pačia saule buvo išleistas ir 2007- ųjų "BEYOND THE NEIGHBORHOOD", lygiai su tuo pačiu polėkiu atsirado ir paskutinysis "BLACK SWAN". Tiems, kas mylėjo ATHLETE, mylės juos ir toliau, na o tiems, kas tikėjosi atrasti kažką naujo - teks nusivilti.

Ir visgi, mano nuomone, tradicija, šiuo atveju, nugali novatoriškumą, o projektuojami lūkesčiai IŠGIRSTI TIKRUOSIUS ATHLETE patenkinami su kaupu. Neieškodami naujo oro Londono berniukai dovanojo savo muziką tiems, kas jos laukė ir, be jokios abejonės, dovana buvo puiki.

BŪTINA

"Rubik's Cube" (nuostabi baladė, primenanti "Street Map" iš TOURIST ar netgi legendinį COLDPLAY kūrinį "The Scientist". Daina, kuri atitinka visus įmanomus pop roko baladės standartus, tačiau sugebanti perteikti emociją pačia gražiausia šio žodžio forma); "Light the Way" (tipinė daina, kuri leidžia suprasti kodėl ATHLETE galima laikyti britiško tikro roko kultūros dalimi); "Don't Hold Your Breath" (savo struktūra ir kulminaciniu tašku labai primenanti "Half Light" ir visiškai perteikianti Joel'o Pott'o ir komandos kūrybą).

REZIUME

Albumas, kurio nereikėtų praleisti pro akis tiems, kas mėgsta COLDPLAY, EMBRACE, MUSE, KILLERS ir pan. Žinoma, "Black Swan" nepretenduoja tapti muzikos istorijos reiškiniu, tačiau tai - neabejotinai yra geros, gražios ir teisingos muzikos rinkinys.Bet sutinku, "TOURIST" buvo geriau...