Jeigu reiktų išskirti vieną abstraktų muzikos stilių, kurį turėčiau įvardinti kaip savo mėgstamiausią, neabejotinai tai būtų ROKAS. Tikrai ne dėl to, kad neklausau kitokios muzikos (mėgstu labai daug ką, o mano CD fonotekoje roko muzikos atstovai sudarytų matyt tik apie 50 procentų visų turimų kompaktinių plokštelių). Tiesiog rokas, kad ir koks jis bebūtų, pelno daugiausiai mano simpatijų. Jeigu reikėtų išvardinti mėgstamiausias mano grupes, nė nemirktelėjęs prioritetine tvarka jas išdėliočiau maždaug taip: COLDPLAY, KILLERS, SNOW PATROL, STEREOPHONICS, KEANE, PHOENIX, MUSE, SIGUR ROSS ir t.t... Vėlgi - ROKAS. Galiu pasakyti ir tai, jog vertinu viską - tiek senąjį roką (tokį, kaip the Beatles, Rolling Stones ir pan.), tiek post roką (Vien tik Sigur Ros įrodo, kad jo tiesiog neįmanoma nemėgti), tiek college roką (nors ir nesu pats didžiausias jo mylėtojas, tačiau tokios baladės kaip Fall Out Boy "What a catch Donnie" ar "American Suitheart" arba Blinkų "I Miss You" neleidžia sakyti, kad tai yra absoliutus blogis), tiek indie roką (Ką jau čia kalbėti - visa eilė mylimų ir dievinamų atlikėjų nuo Killers iki Airborne Toxic Event ar Arcade Fire), tiek pop roką (nuo Coldplay, Keane ar Snow Patrol iki Reamonn), tiek tikrąjį britišką rokenrolą (vien tik ko verti tokie vardai kaip Franz Ferdinand ar Arctic Monkeys), tiek folk Roką (ir Mumford and Sons, ir Shane McGowanas su Pogues mane tikrai verčia iš kojų), tiek grynąjį amerikietišką roką (nuo Goo Goo Dolls "Iris", Switchfoot "I Dare You to Move" ir Counting Crows gabalų iki šiol kūnas pagaugais nueina), tiek ir kitas roko atšakas. Žodžiu, rokas yra tai, kas mane ne tik įkvepia, bet ir priverčia ieškoti, gilintis, norėti, PIRKTI ir domėtis toliau (žinoma tai daryčiau ir jegu (neduokdie) jo nebūtų...).
Tad šįkart vėl kabinsiu medalius. ir vėl tai darysiu roko muzikai. Ir, kas svarbiausia, medalius kabinsiu tikrai GERAI roko muzikai, kurios, klausantys Lietuvos radijo stočių žmonės praktiškai neturi galimybių išgirsti.
ŠKOTIŠKAS ROKAS ŠIANDIEN
Paprastai škotiškas rokas žmonėms asocijuojasi su tokiais vardais kaip NAZARETH, SIMPLE MINDS, MARK KNOPFLER, TEXAS ar jau anksčiau minėtais SNOW PATROL. Šiandieninėmis škotų žvaigždėmis, ko gero, galima būtų įvardinti PAOLO NUTINI, GLASVEGAS ar genialią ir lygių sau neturinčią grupę iš Glasgow miesto - FRANZ FERDINAND. Tačiau juos palikęs nuošalyje žvilgterėsiu į du sąlyginius no name'us Lietuvoje. Jei antrąjį dar kai kur galima buvo išgirsti (nors ir labai retai), tai pirmojo - absoliučiai niekur. Taigi du kolektyvai (ir keli jų kūriniai), kuriuos tiesiog būtina žinoti: FRIGHTENED RABBIT ir BIFFY CLYRO
FRIGHTENED RABBIT ir SWIM UNTIL YOU CAN'T SEE LAND
Už atrastuosius FRIGHTENED RABBIT, kad ir kaip bebūtų keista, turiu būti dėkingas ne Anglams ir ne Škotams, o Airiams. Dar praėjusių metų sausio mėnesį beklaidžiodamas Dublino gatvėmis, nemažai laliko teko praleisti muzikos parduotuvėse. Iš vienos mėgiamiausių parduotuvių pasaulyje - HMV - kaip visada išėjau su krūva naujų kompaktų, kuriuos pamatęs mano bičiulis, tuomet gyvenęs Dubline pasakė auksinius žodžius: "Airiai turi
nerealią radijo stotį, kurią tu įsimylėtum. Ji groja tikrą, gerą ir teisingą indie stiliaus muziką". Jis buvo teisus. Nuo to laiko PHANTOM FM mane lydėjo visur (ne tik Dubline, bet ir čia - Lietuvoje, karts nuo karto užleisdama vietą BBC radio 1, radio 2 ar Absloute Radio). Vėlyvą rudenį išgirdau PHANTOM FM eteryje pristatomą naują dainą, kuriai ditirambus giedojo absoliučiai visi ten dirbantys DJ'ai. Tai buvo gabalas "Swim Until You Can't See Land". Lyriškas. Mielas. Gitarinis. Ir, kas svarbiausia, netelpantis į įprastos "roko baladės" rėmus, tačiau esantis kartu ir lėtas, ir vežantis. Supratau, kad PHANTOM FM vedėjai buvo absoliučiai teisūs, o panegirikos žodžiai šiam gabalui buvo išsakomi tikrai ne veltui. Daina - nuostabi, o apmaudas, kad kolektyvo nežinojau iki tol, buvo išties didžiulis.Grupė pradėjo groti dar 2003- aisiais ir iki šiandienos yra išleidusi du studijinius albumus, iš kurių paskutiniajam (2008-aisiais pasirodžiusiam "The Midnight Organ Fight") žemai nusilenkė didžioji dalis profesionalių muzikos kritikų. Įdomu paminėti tai, kad grupės lyderis Scott'as Hutchins'as pirmus puse metų buvo vienas it pirštas, tačiau net ir tai jam nesutrukdė koncertuoti. Koncertuodavo jis įvairiuose škotijos baruose, turėdamas viso labo 6 kūriniųs, iš kurių dviem dar net nebuvo sukurti tekstai (tad gabalai buvo atliekami arba niūniuojant, arba tiesiog kuriant žodžius ekspromtu). Šiandien FRIGHTENED RABBIT sudaro penki nariai, tačiau grupės lyderis teigia, jog jis iki šiol nėra tikras ar kolektyvo komplektacija jau visiškai baigta.
Portalas allmusic.com teigia, kad škotų penketas groja indie roką, tuo tarpu wikipedia nurodo, kad jų stilius - ne tik indie rokas, bet ir indie folkas. Ir, kas svarbiausia, abiejuose tinklalapiuose yra tiesos: klausant FRIGHTENED RABBIT galima rasti ir KILLERS, ir ARCADE FIRE, ir THE LONG WINTERS, ir jau minėtų MUMFORD AND SONS, ir netgi STEREOPHONICS prieskonių. Prie viso to pridėjus unikalią škotišką uogą, skoningus styginius ir didelį lašą originalaus savitumo gausim tobulą rinkinį, tinkantį visiems gyvenimo atvejams.
Štai tokie man pasirodė FRIGHTENED RABBIT.
Prisipažinsiu, jog vienas laukiamiausių šio pavasrio albumų - tai kovą pasirodysiantis jų darbas "The Winter of Mixed Drinks", kuriame bus galima rasti ir mano minėtą dainą, kuri iki šiol mane neapsakomai žavi tiek savo melodija, tiek savo paprastumu, tiek savo nuoširdumu - "SWIM UNTIL YOU CAN'T SEE LAND"
Beje, kai pamačiau šitos dainos vaizdo klipą ir ten dainuojantį Scott'ą Hutchins'ą, prieš akis išniro legendinis filmas "Braveheart" ir scena, kurioje Melas Gibsonas išrėkia žodžius "SCOTLAND IS FREE". Nežinau kodėl, bet iki šiol žiūrėdamas vaizdo klipą matau "Braveheart":)
BIFFY CLYRO: NUO SUNKAUS GITARŲ SKAMBESIO IKI KIETO MELODINGO ROKO (kartu su MANY OF HORROR)
Ne per seniausiai Biffy Clyro nariai yra pasakę tai, kad MUSE yra pati geriausia grupė pasaulyje. Vien tik ši frazė jau leidžia susidaryti įspūdį apie kolektyvą, kuris muzikos rinkoje sukasi daugiau nei 15 metų. MUSE - iš tiesų tobuli, o Mathew Bellamy galima būtų vadinti vienu didžiausiu šių laikų roko muzikos genijumi. Tačiau BIFFY CLYRO šiandien taip pat yra verti didžiulės pagarbos. Ilgai ieškoję muzikinio tapatumo, ir grodami sąlyginai sunkią gitarinę muziką, save galutinai atrado 2007 - aisiais, kuomet išleido albumą "Puzzles". Pamatę kas gali būti tikras
sėkmės garantas, kolektyvas netupėjo vietoj ir sukorę nemažą kilometrų kiekį pristatinėdami albumą, užsidarė studijoje...tam, kad išleistų tikrą muzikos šedevrą. Ilgai laukti nereikėjo. 2009 -aisias pasirodė jų "ONLY REVOLUTIONS" - albumas, kuris tarsi buvo "Puzzles" tąsa, tik dar labiau išgrynintas ir nusistovėjęs. Pirmasis singlas "Mountains" puikiai atskleidė, kad elektrinė gitara, "riebus" bosas, prikimęs vokalas ir šiek tiek amerikoniškas rokas su britams būdingu prieskoniu gali skambėti LABAI įtikinamai. Unikaliausia yra tai, kad besiklausant BIFFY CLYRO galima nusikelti ir priešpaskutinį MUSE albumą "Black Holes and Revelations" (atrasti "Starlight" motyvų), ir ieškoti amerikietiško roko protoptipinių GOO GOO DOLLS harmonijų. Kad amerikietiškas rokas Britanijoje gali skambėti kitaip (pridėjus gražių indie uogų) įrodo ir paskutinis jų singlas - nuostabiai graži baladė MANY OF HORROR: tikra stereotipinė baladė su sava ištaiginga kulminacija, kuri, nežinant, kad tai yra škotų grupė, gali priversti mintis nusikelti į JAV roko prieangį. Išklausius visą "Only Revolutions" tampa akivaizdu, jog BIFFY CLYRO yra unikalūs dar ir tuo, kad sugebėjo iš įvairiausių roko atšakų išgryninti tai, kas jose yra geriausia, viską sumaišyti ir sudėti į vieną krūvą taip atrasdami sau vietą po saule. Tai, kad ir kaip bebūtų keista, jiems garantavo ir savitumą, ir originalumą, ir, žinoma, ilgai ieškotą tapatumą. Ne veltui, šį albumą Q, GIGWISE ir GUARDIAN įvertino keturiomis žvaigždutėmis, o NME jam skyrė 7 balus. Galbūt tai ir nėra tas albumas, kuris muzikos istorijos knygose bus įrašytas aukso raidėmis, tačiau tiek britiško, tiek ir amerikietiško roko mylėtojams jis bus dar vienas gardumynams ausims ir sielai.Albumą prodiusavęs Garth'as "GGGarth" Richardson'as garantuotai užsidirbo išankstinių dividendų ateičiai, nes jau dabar drąsiai galima sakyti, jog tai - sėkmingiausias jo prodiusuotas darbas (iki Biffy Clyro jis, iš žinomų atlikėjų Lietuvai yra dirbęs tik su Nickleback, Skunk Annansie ir Ugly kid Joe). Tai darbas, kuris jam atnešė sėkmę ir ateities projektų garantiją, o roko muzikos mylėtojams - dar vieną albumą, tikrai vertą vietos muzikinių laikmenų lentynoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą