PHOENIX: tobuli Prancūzai iš Versalio

Jau seniai norėjau parašyti apie tobulus Prancūzus. Jeigu kas nors pasakys, kad tokių nėra - nesutiksiu, nes tikrai žinau, kad yra. Versalyje.

PHOENIX: neprancūziški prancūzai

Niekada nebuvau per didelis Prancūziškos muzikos mylėtojas. Taip, jie turėjo ir tebeturi AIR. Žinoma, negalima pamiršti ir DAFT PUNK. Taip pat ilgai neieškoję atrastumėm ir dar bent dešimt prancūzų kolektyvų, kurie šiandieniniame muzikos pasaulyje turi "svarų" balsą. Bet apie juos tikrai nekalbėsiu. Šįkart - trumpas žvilgsnis į, mano akimis, pačius tobuliausius prancūzus - alternatyvaus roko grupę iš versalio - PHOENIX.

Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad PHOENIX patenka į mano labiausiai garbinamų ir dievinamų atlikėjų sąrašą. Ir tai, be jokios abejonės, nėra atsitiktinumas

Grupę DAFT PUNK pradžioje paminėjau ne veltui. DAFT PANK'ų ir PHOENIX ryšiai yra praktiškai tiesioginiai. Dabartiniai DAFT PUNK nariai Thom'as Bangalter'is, Guy'us Manuel's de Hommen Christo ir esamas PHOENIX gitaristas Laurent'as Brancowitz'as praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje grojo grupėje, pavadinimu "DARLIN". Išsiskyrus jų keliams, pirmieji du įkūrė DAFT PUNK, o Laurent'as, susirinkęs aplink save talentingų muzikantų kompaniją sukūrė PHOENIX. Tiesa, grupės pavadinimas buvo sugalvotas tik 1997- aisiais (kaip tik tuomet dabartinis PHOENIX sąstatas kūrė remiksą vienai grupės AIR dainai). Praėjus trims metams nuo oficialaus PHOENIX vardo "įteisinimo" - 2000- aisiais PHOENIX pasauliui dovanojo deivišką albumą "United".


"UNITED"

Šio albumo svarba grupei yra milžiniška. Visų pirma dėl to, kad pasaulis išgirdo jų debiutinį singlą "Too Young", kurį muzikos kritikai iki šiol vadina vienu gražiausių šių Prancūzų gabalu. Negana to, daina "Too Young" pateko į nuostabaus Sophia Coppola filmo "LOST IN TRANSLATION" garso takelį. Nepaisant to, kad kūrinys negali pasigirti aukštomis čartų pozicijomis, jis davė žinoti pasauliui, kad muzikos padangėje atsirado puikus kolektyvas, kurio muzika buvo verta dėmesio. Kiek vėliau sekė daina "If I Ever Feel Better" - labai "jamiroquai'ška" kompozicija, kurios dėka PHOENIX tapo žinomi visur: nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Japonijos. Tiesa, išleistas signlo pavidalu "If I Ever Feel Better" drastiškai neužkariavo muzikos topų (Didžiosios Britanijos perkamiausių singlų tope pakilo tik iki 65, Italijoje - iki 4, o Prancūzijoje - tik iki 12), tačiau didžiosios radijo stotys šį kūrinį įtraukė į pagrindinius grojaraščius ir 2001-aisias grojo jį labai dažnai.

Tiek internetinė muzikos enciklopedia allmusic.com, tiek ir vienas įtakingiausių muzikos žurnalų "the Rolling Stones" jį įvertino 3,5 žvaigždutėmis (iš penkių), o kritikai vienbalsiai džiaugėsi, kad muzikos pasaulyje atsirado dar viena "kitokia" ypatinga grupė.

Po ketverių metų - 2004-aisiais PHOENIX išleidžia dar vieną albumą "Alphabetical", kuris grupei atnešė tikrąjį pripažinimą. Ir nepaisant to, kad albumas buvo įvertintas kiek prasčiau nei pirmasis, tokie singlai kaip "Run Run Run" ir "Everything is Everything" šiems prancūzams leido tapti aukščiausio ryškumo žvaigždėmis alternatyvaus/indie roko muzikos padangėje.

Po dar dviejų metų grupė pasauliui pateikia dvi nuostabias dainas "Long Distance Call" ir "Consolation Prizes" (bent jau man - tai vieni gražiausių PHOENIX kūrinių), kurie pristato trečiąjį studijinį grupės albumą "It's Never Been Like That". Nežiūrint į tai, kad albumo perkamumas vėlgi nebuvo milžiniškas, objektyvių muzikos kritikų vertinimais albumas buvo labai neblogas: žurnalas "Q" jam suteikė tris, ALLMUSIC. COM - tris su puse, o "The Rolling Stones" - keturias žvaigždutes.


WOLFGANG AMADEUS PHOENIX

Jeigu PHOENIX muzikos iki 2009- ųjų kas nors negalėjo vadinti "muzika masėms", tai pernai metais išleistas jų albumas "Wolfgang Amadeus Phoenix" šias baimes paneigė su kaubu. Žinoma, gerąja prasme. Gegužės 25 dieną pasirodęs albumas sukebėjo nuskinti galybę laurų jų iki šiol nemačiusiai kompanijai, o tuo pačiu pasiekimai, kuriais praėjusiais metais galėjo pasigirti PHOENIX iki pernai jiems buvo visiškai nežinomi. "MusicOMH", "The Rolling Stones" ir "Allmusic.com" šiam albumui skyrė po 4 žvaigždes, o metų pabaigoje paskelbti rezultatai pranoko visus PHOENIX narių lūkesčius: "Times" paskelbtame geriausių metų albumų sąraše "Wolfgang Amadeus Phoenix" užėmė 5, "The Rolling Stones" ir "Spins" - 3, "Pitchfork'o" penkiasdešimtuke - 8, o "Drowned in Sounds" ir "The A.V. Club" metų albumų sąrašuose - 1 vietą. Sausio mėnesį grupė albumas "Wolfgang Amadeus Phoenix" atnešė grupei Grammy statulėlę nominacijoje "Best alternative music album"

Klausant viso albumo tampa akivaizdu, kad visas tobulas albumo vientisumas yra pati stipriausia jo pusė. Ne kiekvieną kartą perklausius dainų rinkinį, suvoki, kad tai buvo taip išsamu, taip genialu ir, kartu, taip muzikalu, kad daugiau nereikia praktiškai nieko, nes viskas yra pasakyta. Ypač, kai balsu kalba muzika. "Wolfgang Amadeus Phoenix" - vienareikšmiškai nuostabus albumas, leidžiantis įvertinti elektroninių - sintetinių klavišinių instrumentų grožį ir palankumą muzikos ausims, priverčiantis suvokti, kad PHOENIX karjeros zenitas jau yra pasiektas (beje - tai dar didesnė papildoma motyvacija laukti pasirodysiančių jų naujų darbų), leidžiantis įvertinti tikrąjį unikalios XXI a. "pop" kultūros grožį.

Jeigu kas nors sakytų, kad "sintetika" yra baisu, PHOENIX praėjusių metų šedevras gali būti tikrasis "išimties iš taisyklės" pavyzdys. Elektronikos ir roko, indie ir synthpop mišinys - garantuotas tobulos muzikos kąsnis ne tik muzikos gurmanams, bet ir eiliniams muzikos vartotojams.

Mano akimis - tai vienas geriausių praėjusių metų (o kartu gal net ir viso dešimtmetčio) albumų. Žodžiais neįvertinama tačiau išgyvenama muzika šių prancūzų neleis pamiršti dar ilgai, o "Wolfgang Amadeus Phoenix" jau dabar ko gero gali būti įrašytas į muzikos istorijos knygą kaip tobulas SynthIndie muzikos atspindys.

Beje, be dviejų singlų ("Lizstomania" ir "1901"), pristačiusių albumą, mano nuomone, dar būtina išgirsti dainą "Rome". Nors, kaip ir minėjau, visas albumas yra vientisas, nepakartojamas ir tiesiog NUOSTABUS.

Išgirdus PHOENIX galima išties dėkoti likimui už tai, kad pasaulyje yra toks reiškinys kaip MUZIKA.

Kardifo muzikos atstovai "Kids in Glass Houses"

Velsietiška Kardifo muzikos scena

Pradėti reiktų ko gero nuo to, kad Kardife yra pati seniausia muzikos įrašų parduotuvė pasaulyje SPILLERS RECORDS, atsidariusi 1894 metais ir veikianti iki šiol. Tai apie Velsą ir šios šalies muzikos kultūrą sako labai daug.

Na ką mažiau galima būtų kalbėti ir apie Velso sostinės Kardifo muzikos sceną, kuri pagimdė galybę muzikos atlikėjų, kuriuos jau dabar galima būtų vadinti Britiško roko guru, tikrosiomis roko žvaigždėmis ar tiesiog tais roko muzikos atstovais, kurie rokui davė beprotiškai DAUG.

Kardifo muzikos scenos pirmieji žingsniai juntami dar ankstyvaisiais 1960 - aisiais, kuomet pasaulį išvydo britpopo grupė AMEN CORNER. Artimiausi pora dešimtmečių Kardifo muzikos scenoje buvo paskirti hard rokui ir bliuzui, o post punk grupė YOUNG MARBLE GIANTS viską vėl sustatė į savo vietas, leisdama klestėti britiškam rokui. Praėjusio amžiaus pastarasis dešimtmetis pateikė pasauliui visą galybę didžiulę įtaką roko muzikai darančių Kardifo žvaigždžių: Tai ir MANIC STREET PREACHERS, ir CATATONIA, ir BULLET FOR MY VALENTINE, ir SUPER FURY ANIMALS, ir LOSTPROPHETS, ir netgi STEREOPHONICS (kurie taip pat yra iš Velso).

Jeigu pastarieji paminėti vardai yra visai neblogai žinomi ir Marijos Žemės, tai kolektyvas, apie kurį noriu tarti kelis žodžius - čia - visiškas no name'as.

KIDS IN GLASS HOUSES

Dar viena Velso grupė (beje taip pat iš jau apkalbėtos Kardifo scenos), kuri teigia, jog didžiausią įtaką jos kūrybai darė The POLICE, PRINCE, STEREOPHONICS, BLUR ir PULP yra pasivadinusi ganėtinai keistu pavadinimu "KIDS IN GLASS HOUSES". Tiesa, išgirdęs juos, pradžioje pamaniau, kad jie - tikrų tikriausi amerikietiškojo roko atstovai. Tačiau juo labiau jų klausiau, juo daugiau mano ausyse "gryninosi" britiško roko, britpopo, college roko ir alternatyvios indie muzikos sintezė. Septintus metus grojanti grupė gali pasigirti koncertais kartu su 30 SECONDS TO MARS, LOSTPROPHETS, MANIC STREET PREACHERS ir GOO GOO DOLLS. Ji taip pat yra apšildžiusi FUNERAL FOR A FRIEND, LOSTPROPHETS ir PARAMORE. Beje, Ian'as Watkins'as duodamas interviu radijo stočiai BBC RADIO 1 yra pasakęs, kad "tokios nežinomos grupės kaip KIDS IN THE GLASS HOUSES yra kur kas geresnės nei didžioji dalis žinomų muzikos kolektyvų".

Sutinku, KIDS IN THE GLASS HOUSES labai "neša" į 30 SECONDS TO MARS ir kitas panašaus kalibro grupes, bet jie vistiek turi kažką savito, kas velniškai "kabina ir pramuša". Ar jie labai originalūs? Be abejo ne. Tačiau smagu viename kolektyve girdėti ir britišką rokenrolą, ir indie roką, ir ir vis dar evoliucionuojantį britpop'ą, ir amerikonišką roką.

Daina

Mano nuomone, pasiklausyti MATTERS AT ALL - tiesiog būtina. Tai yra tai, kas gali būti vadinama tokios muzikos sintezės atspindžiu arba "tiesiog paprastu, bet kartu ir visai kabinančiu gabalu".

Naujas "senovinės" muzikos skambesys: Lawrence Arabia

Jeigu kas nors pagalvojo, kad čia bus įdėtas koks nors XXI a. tipas, perdainuojantis senas funky, jazz ar kitokio pobūdžio dainas, siūlyčiau pagalvoti dar kartą, nes taip tikrai nebus.

Šįkart trumpa mintis apie vyruką, kurio dainą "Apple Pie Bed" išgirdau vakar per BBC radio 6.

(The Beatles + The Beach Boys + T Rex+Sebastian Tellier) x 2010 = Lawrence Arabia

Kai tik išgirdau šitą dainą, pagalvojau: "Po velniais, juk tai naujai senas bitliškas rokenrolas". Kuo toliau klausiau, tuo labiau supratau, kad pirmos mintys buvo teisingos. Oldschooliniai back'ai, paprasti elektrinės gitaros akordai, šiek tiek "aptvarkytas" balsas privertė nusikelti į 7 -8-9 dešimtmečius, kuomet TIKROJI muzika, per daug nepaliesta technikos išradimų, skynėsi kelią į populiarumo viršūnę.

Sunku tai būtų pavadinti visiškai grynuoju roku, taip pat sunku būtų tai pavadinti tyru rokenrolu. Tačiau akivaizdu, kad jei sudėtumėm The Beatles, The Beach Boys ir T Rex, prie to paties pridėtumėm naują šiuolaikinio skambesio (kurią netgi sunku būtų apibūdinti) atmainą - gautumėm kažką panašaus į šiais laikais atgimusį senąjį muzikos skambesį (skambantį įtikinamai, nepriekaštingai ir, kas svarbiausia, sentimentaliai). Būtent toks yra LAWRENCE ARABIA (tikrasis atlikėjo iš Naujosios Zelandijos vardas yra James Milne). Iš pažiūros (bent jau man) tiek poza, tiek ir stotu užnešantis į Sebastian Tellier, o muzika, kaip jau ir minėjau, šimtu procentų traukia senos geros roko ir rokenrolo klasikos link. Prie viso to dar pridėjus labai oldschoolinį vaizdo klipą - gaunam tobulą muzikos kokteilį, tinkamą visiems gyvenimo atvejams.

Beje, LARENCE ARABIA savo MySpace profilyje atliekamą muziką apibūdina kaip "New Old fashioned Pop Music". Vertimo, ko gero, nereikia:)

Daina, kuri kažkodėl mane tiesiog varo iš proto - čia

Jonsi (iš Sigur Ros) ir Islandiškas genialumas

Visada žavėjausi Islandija. Visada mylėjau Bjork. Visada dievinau Sigur Ros ir žinojau, jog kad ir ką jie beišleistų - tai bus genialu. Prisipažinsiu, sužinojęs, kad Sigur Ros daro pertrauką, kurios metu muzikos visuomenę turėtų pasiekti grupės lyderio JONSI albumas, buvau pradėjęs nerimauti... Tačiau nerimas buvo nepagrįstas. Dėkui aukščiausiam (jeigu toks yra) už tai, kad Jonsi nesugadino ankstesnio vaizdo. Dėkui aukščiausiam (jeigu toks yra), kad pasauliui davė Islandiją. Ir dėkui aukščiausiam (jeigu toks yra), kad pasauliui dovanojo SIGUR ROS.
Netikiu aukščiausiu (ypač tuo, kuriuo tiki įprasti krikščionys), bet tikiu muzikos visagalybe...Išgirdęs JONSI gabalą "Go Do" eilinį kartą suprantu, kad mano tikėjimas pagrįstas ne tik emocijomis, bet visa pakilia muzikos jėga, kuria abejoti tiesiog negalima.


Labai Sigur Rosiškas. Labai lyriškas. Labai Islandiškas. Labai kabinantis. Labai gražus. Labai svajingas. Labai.... (labai daug gero galima pasakyti dainai to žmogaus, kurio dėka pasaulį išvydo grupė SIGUR ROS)...


Taigi čia - naujausias debiutinio SIGUR ROS vokalisto JONSI albumo (pasirodysiančio balandį) singlas "Go Do".
Beje, tiems, kas negali sulaukti balandžio, gyvenimo palengvinimas - JONSI debiutinio albumo būvimas internete. Tie, kas neperka originalių CD ir nelaukia oficialios release'o dienos, jau gali atrasti JONSI albumą internete (kadangi pats žadu albumą įsigyti iškart, kai tik jis pasirodys muzikos parduotuvių lentynose, nežadu jo klausytis anksčiau laiko).

Nustoję ieškoti (bet save atradę) vieni tobuliausių britų pasaulyje

Ko gero, tie, kas per daug nesigilina į muzikos istoriją, nežino, kad Tom'as Choplin'as iš KEANE galėjo pianinu groti grupėj COLDPLAY, tačiau supratęs , kad grupėje negali būti dviejų lyderių (ne paslaptis, kad Choplin'as norėjo būti pagrindiniu grupės veidu), pasakė Chris'ui, kad kurs savo kolektyvą ir taip atsirado KEANE. Šiandien galima drąsiai teigti, kad jeigu Choplin'as su Martin'u dainuotų toje pačioje grupėje, muzikos pasaulis būtų praradęs vieną iš dviejų nepakartojamų britiško pop-roko darinių.

Apie abi grupes šiuokart kalbu ne veltui. Tiek Coldplay, tiek ir Keane yra tie du kolektyvai, kurių naujos dainos ir nauji albumai bet kokiu gyvenimo atveju yra beprotiškai laukiami ir, neabejotinai, PERKAMI. Tie, kas taip pat laukia jų naujausių albumų, turėtų žinoti, kad KEANE savo naująjį šedevrą į parduotuvių lentynas pristatys jau gegužę, tuo tarpų COLDPLAY darbo teks palaukti kiek ilgiau - iki kalėdų (tikėkimės, kad laukimas pateisins lūkesčiųs, o Brian'as Eno pratęs savo genialius darbus ir po "Viva La Vida or Death and all his Friends" seksiantis darbas bus dar vienas į aukso muzikos fondą pateksiantis rinkinys).

Akivaizdus faktas yra tas, kad abi grupės, nors ir jų albumų pasirodymo datos yra skirtingos, jau pradėjo po truputį "informuoti" visuomenę apie savo naująją muziką.

NAUJI IR ILGAI LAUKTI

Prieš kelias dienas KEANE ir COLDPLAY pristatė savo naujas dainas. Tiesa, jų pristatymo forma buvo skirtinga: Tom'as Choplin'as savo nauąjį singlą pristatė BBC radio 1 ir iškart išsiuntė visiems prisiregistravusiems svetainėje keanemusic.com naujienlaiškį, kuriame galima buvo išgirsti naujos dainos fragmentą (jos negirdėjusiems žmonėms), tuo tarpu COLDPLAY savo naują dainą pristatė koncertuodami Argentinoje. Tiesa, kol kas dar visiškai nekalbama ar ši daina taps naujuoju Chris'o Martin'o ir jo grupės singlu.

Akivaizdu tai, kad ir COLDPLAY, ir KEANE - visiškai atrado save. Ir klausantis šitų kūrinių, jų autorių neįmanoma sumaišyti su niekuo. Nauja KEANE daina - akivaizdi paskutiniojo albumo "Perfect Symmetry" tąsa, kažkuo primenanti vieną pastarojo albumo singlų "Spiraling", o CODPLAY daina "Don Quixote" - visiškas Coldplay'iškas akustinės gitaros dominavimas, primenantis ir Yellow iš "Prachutes", ir Warning Sign iš "A Rush Of Bloof to the Head", ir kitas lyriškas akustines jų dainas.

Ar tai dar vieną sėkmės lašą nešantys kūriniai? Nežinia. tačiau akivaizdu, kad tai dainos, kurios patenkins fanų, laukiančių iš savo dievaičių naujų muzikos garsų, poreikius, o tuo pačiu, visai tikėtina, pritrauks ir smalsių, tikros britiškos muzikos išsiilgusių klausytojų ausis.

Taigi, dvi naujos dainos:

KEANE - STOP FOR A MINUTE ir COLDPLAY - DON QUIXOTE

3 LL (Trys Labai Lėti...)

Kartais, užėjus nakčiai ir užsėdus pegasui, labai norisi pasidalinti mintimis, įtakotomis muzikos. Tada imu suprasti, kad tos mintys, kurios kyla muzikos dėka priklauso tik man, o dalyba jomis būtų per daug intymi...Todėl, tampa aktualu dalintis ne mintimis, o paprasčiausiai muzika, kurios dėka tos gražios mintys, mieli išgyvenimai (ar tiesiog dvasinis katarsis) tampa REALYBE.

Žinoma, ta muzika dažniausiai skamba naktį. Kai užmiega miestas, užgęsta šviesos, užtyla garsai, o kiekviena melodijos akimirka tampa brangesnė už tyloje paskendusio laiko grožį...už sapno momentą...netgi už savaitgalio laukimą;)

NAKTIS

Vienas geras bičiulis prieš keleta metų man parodė BLUE NILE (gėda prisipažinti, tačiau iki to laiko buvau girdėjęs viso labo kelias šių škotų dainas). Jau vien tai, kad jie škotai - daug ką pasako:) O jei rimtai, klausant jų galima suprasti, kad jeigu yra įmanoma muzikoje įprasminti žodį "GILU", tai BLUE NILE tai padaro visu šimtu procentų.

Šiandieninė rekomendacija - BLUE NILE daina "Stay Close". Visiška ramybė. Tobula lyrika. Beprotiškai daug sentimentalių jausmų ir lašas liūdesio...Tai kūrinys, kuris visiškai garantuoja laisvės akimirką. Laisvės, leidžiančios nevaržomai mėgautis brangiausiu dalyku, kurį turi žmonės - t.y. savo tikrom neišgalvotom mintimis.

P.S. už dainą ačiū Krasui

PRISIMINIMAI

Visiškai kitokia (nors panašiai lėta) daina. Netgi sunku ją būtų pavadinti daina. Veikiau - tiesiog kompozicija, kuri kažkodėl labai aiškiai nukelia į pasakų laikus, kai gėris visuomet triumfuodavo prieš blogį, kai tiesa nugalėdavo melą, kai saulė viesdavo kur kas ilgiau už mėnulį, o žmonės kur kas ilgiau šypsodavosi nei liūdėdavo. Galbūt šiam kūriniui nereikia vien tik nakties, tačiau akivaizdu, kad jo reiktų klausyti tada, kai širdyje tikrai gera...gera ne dėl kažko 'praktiško ir apčiuopiamo', o tiesiog dėl gyvenimo. Juk net Camus kūriniuose žmonės kartais išgyvendavo taip vadinamą egzistencinį džiaugsmą...Tad tokio džiaugsmo išgyvenimus dar labiau sustiprintu vokiečio Ulrich'o Schnauss'o daina Nobody's Home

P.S. Už dainą ačiū Sauliui

P.P.S. Šitą gabalą labai tinka klausyt beskaitant pasaką apie meškiuką ir ežiuką (savu laiku ji buvo pakankamai rimtai paplitusi interneto platybėse)

P.P.P.S Ulrichas buvo grojamas prieš pat COLDPLAY pasirodymą Prahoj. O tai jį daro dar labiau reikšmingesnį

NEĮVERTINIMAS

Paparastai geros grupės gerame albume būna daug daugiau gerų dainų nei oficialiai išleidžiama singlų. Daina, kurią rekomenduosiu šįkart - ne išimtis. SNOW PATROL - yra viena mėgiamiausių mano grupių. o jų albumas "Eyes Open" - vienas tobuliausių jų kūryboj...Nenuostabu, kad išleidus tokius singlus kaip "Chasing Cars" ar "You're All I Have" trečiam lyriškam ir "kitokiam" gabalui radijo eteryje tiesiog nelieka vietos...Galbūt šita daina ir nebūtų tapusi mega hitu, tačiau romantikų ir nuoširdžios lyrikos išsiilgusių žmonių širdis ji tikrai turėtų pasiekti. Jau vien pirmieji dainos akordai primena senas geras muzikines dėžutes, kurias mes pradzioje matydavome tik per televizorių, o tik po kurio laiko galėjome įsigyti parduotuvėse (kas prilygo muzikiniam stebuklui).

Taigi, rekomendacija nr. 3 - SNOW PATROL daina "You could be Happy". Kūrinys, už kurį škotų roko grupės lyderiui Gary Lightbody galėčiau kabinti dar vieną aukso medalį. Paprasta. Miela. Nuoširdu....ir paprasčiausiai labai gražu.

P.S. Už šią dainą niekam nedėkoju:) nes ją atradau pats, Briuselyje nusipirkęs SNOW PATROL albumą "Eyes Open"

Neatrasti AMERIKOS gėriai (according to "Q")

Galiu prisipažinti: jeigu perskaitau "Q" rekomendaciją, dažniausiai bent jau pabandau ją išgirsti. Perklausyti. Perprasti ir, žinoma, susidaryti savo nuomonę. Šiandien bevartydamas "Q" radau pasiūlymą išgirsti dvidešimt Amerikos grupių, be kurių Amerikos muzika būtų paprasčiausiai šlamštas...Be abejo, didžioji dalis man jau buvo žinoma, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, neaprašyta. Taigi bent jau pora iš tų dvidešimties norėčiau pasidalinti ir čia (tos grupės anaiptol nėra grojamos Lietuviškose radijo stotyse, jų nežino daugelis tulų Europiečių, tačiau jos TIKRAI yra vertos dėmesio. Netgi dėmesio tų žmonių, kurie šimtu procentų atidavę save britiškai muzikos kultūrai).


MIDLAKE

Tai - kolektyvas susikūręs Teksase dar 1999 -aisiais. Su ja susiję keli keistai kurioziški dalykai:
I. Tai - kolektyvas, kuris susikūrė tam, kad grotų jazz muziką (vėliau suprato, kad indie rokas juos veža labiausiai ir "persimetė" į šį muzikos stilių)
II. Jie visų pirma išgarsėjo Europoje, grodami vietinės reikšmės festivaliuose. Kiek vėliau juos pamilo ir JAV (tačiau žinoma jie išliko labiau "nišine" grupe, tam tikra prasme prieinama ne kiekvienam Amerikiečiui, valgančiam hamburgerį užsigeriant coca-cola).
Patys MIDLAKE nariai teigia, kad jiems didžiausią įtaką daro JETHRO TULL, BJORK, GRANDADDY ir......RADIOHEAD. Bent jau dėl paskutiniųjų abejoti tikrai netenka, kadangi bent jau grupės vokalistas Tim'as Smith'as dainavimo panašumų su Thom'u Yorke'u turi akivaizdžių.


Daina - Rekomendacija: Midlake - Head Home - Radiohead'iška sandara, Keane'iškas liudesys ir britiškas prieskonis. Iš esmės šią dainą sunku būtų vadinti indie roko balade, tačiau gerai britiškai lyrinei dainai ji tikrai gali prilygti.

THE PAINS OF BEING PURE AT HEART

Niekada nebūčiau patikėjęs, kad jie Amerikiečiai (nors kartais jų besiklausant college roko apraiškų jų muzikoje galima atrasti). Įdomūs ir maištingi - ko gero šis apibūdinimas jiems tinka labiausiai Tiesa, dar - JAUNI. Kol jie jauni, tol sugeba ieškoti, o kol ieško - tol juos galima vadinti eksperimentatoriais. Prisipažinsiu, kad tai viena iš tų grupių, kurios, bent jau mano nuomone, galėtų nenustoti eksperimentuoti. Kol ji ieško, tol ji įdomi...Besiklausant New York'o grupės The Pains of Being Pure At Heart galima išgirsti ir ritišku Scouting For Girls, ir ankstyvųjų MUSE, ir tų pačių My Bloody Valentine, ir netgi pirmųjų Lietuviškųjų BIPLAN su labai smagiu ir geru albumu "BANZAI"

Daina - Rekomendacija: Young Adult Friction - paprasta, elementari, pankiškai linksma, kiek primityvoka, bet vistiek labai vežanti ir anaiptol ne amerikietiška daina


THE ANTLERS


O Tai jau vienas didžiausių amerikietiškų atradimų man po šiandienos "Q" paskaitymo. Jei įmanoma atrasti vidurkį sudėjus Arcade Fire , Radiohead, Revolovo ir Coldplay - vidurkis būtų būtent The Antlers. Viskas - ir baladės, ir greitos vežančios dainos savyje turi užknisančiai pasikartojančius tuos pačius akordus, tačiau būtent jų interpretacija ir perteikimas kitaip (pridedant papildomus instrumentus ir taip sukuriant kitokį muzikos skambesį) žavi beprotiškai ir neleidžia likti abejingiems būtent šitam kolektyvui.
Taip jauna Peter'io Silberman'o kolektyvą iš Bruklyno aš įtraukiu į "savo" grupių sąrašą.

Daina - Rekomendacija: TWO - nuostabi daina, kabinantis vaizdo klipas ir dar vienas įrodymas kaip keli akordai, apipinti muzikos įvairove, gali kūrinį paversti neatrastu šedevru. Tikrai labai labai nuoširdžiai rekomenduoju.

!!!

Ačiū "Q" - žurnalui, be kurio pasaulyje būtų nykiau nei nyku...

PAGALIAU!!!! Stereophonics NAUJIENA su milžinišku piuso ženklu

Šįkart pasistengsiu netuščiažodžiauti. Ne dėl to, kad nėra prasmės. o dėl to, kad tema pagrindžia paprastą frazę: UŽ SAVE TURI KALBĖTI MUZIKA.

Sąmoningai nepirkau Kelly Jones'o solinio albumo. Ne dėl to, kad nenorėčiau jo girdėti. Priešingai. Visada jo noriu klausytis tik jis man kaip buvo taip ir liks STEROPHONICS'ų dalis. Dalis kolektyvo, kurio albumo, singlo ar tiesiog naujienos pasirodymas gali prilygti tikrai (jei ne nacionalinei, tai bent jau asmeninei) šventei.

Jau daugiau nei dešimt metų STEREOPHONICS'ų muzika priverčia iki kaulų smegenų pajusti pozityvią tikro britiško roko įtaką smegenims...protui....širdžiai...ir kiekvienas albumas padovanoja po tobulą vieną, du ar tris kūrinius, kurie apipinami ne "šiaip sau" muzikinėmis "pasakomis", bet kūriniais, kurie (jei jie nebūtų šitos Velso grupės kūriniai) būtų "pasmerkti" tapti topų dainomis...Visgi tendencija muzikos pasaulyje yra tokia, kad iš albumo į plačiuosius vandenis patenka viso labo kelios dainos. Taip buvo ir su Mr. Writer, ir su Have a Nice Day, ir su Maybe Tomorrow, ir su kitomis STEREOPHONICS dainomis.

Sąmoningai nepaminėjau dar vienos dainos. Dainos, kurią galima būtų drąsiai įrašyti į muzikos istorijos knygas kaip ko gero vieną sėkmingiausių britiško roko dainų. Tai gabalas DAKOTA, kurio pasirodymas 2005- aisiais, net ir tuos, kurie nežinojo ar nemėgo velso "dievų", privertė juos ir sužinoti apie STEREOPHONICS, ir jų išklausyti.

Dakota paminėjau ne veltui. Naujasis jų singlas Could You Be the One kažkuo į ją labai panašus. Gal paraku...Gal akordais...o gal tiesiog paprastu Velsietišku nuoširdumu, kuriuo visuomet pasižymėjo Kelly Jones'as su chebra, brazdinančia gitaromis ir mušančia būgnais. Tai - kolektyvas, kuris niekada nenuvilia, o laukimas "kažko naujo" visada pranoksta lūkesčius.

Tad jei galima sudėti lūkestį, nuoširdumą, britiško roko lyriką, gerą gitarų skambesį ir nemažą patirtį - neabejotinai suma būtų lygi grupei STEREOPHONICS.

Vienas labiausiai lauktų albumų per pastaruosiusi kelerius matus buvo STEREOPHONICS šedevras KEEP CALM AND CARRY ON. Laukimas pasiteisino su kaupu, o singlas Could You Be the One pranoko visus įmanomus lūkesčius ir paskutinę savaitę niekaip nepasitraukia iš mano grotuvo....tai tiesiog nuoširdžiai paprasta. Lyriškai gražu. Ir labai labai miela.

P.S. Singlo teaser'is, žvelgiant į koncepcinę dainos viešojoje erdvėje tąsą, irgi labai labai vertas dėmesio