Kai gera liūdėti: MERCURY REV "Holes"

Vienas mano bičiulis kažkada paklausė  kam man reikalingas šitas blogas. Aš jam atsakiau labai paprastai: nežinau. Man tiesiog patinka dalintis emocija, kurią suteikia muzika. Ir priešingai... Man patinka dalintis muzika, kurią suteikia emocija. Galbūt dėl to, kad muzika ir emocija eina išvien, o kartais, negana visko, dar ir sugeba tapti žodžiu, leidžiančiu (arba bent jau besistengiančiu leisti) išreikšti tą dvilypį pojūtį.

Yra ir kelios dainų kategorijos (kaip ir tie du vienas kitą gimdantys jausmai): vienos, kurias išgirsti ir nori gilintis bei ieškot prasmių ir kitos, kurias išgirsti ir suvoki, kad jos nereikalauja gelmės paieškų vien dėl to, kad jų tiesiog gera klausytis. 

Šiąnakt gyvenu daina, patenkančia į antrą kategorija. 

Tai kūrinys, kurio dėka, galima sėdėti, klausytis, užsimerkti ir....liūdėti. 

Tai daina, kuri sugeba priversti liūdėti ir tai padarydama dovanoja liūdesiui grožį. Tai - anaiptol ne Sartre'iškas egzistencinis liūdesys ir ne kasdienybės liūdesys. Tai gražus liūdesys, kurio dėka gimsta palaima. Palaima dėl muzikos; palaima iš muzikos ir, žinoma, palaima muzikai. Galbūt dėl stulbinančio grožio ši daina ir sugeba pagimdyti liūdesį...

O jei atvirai, tai tikrai nežinau. Nežinau, nes klausantis MERCURY REV. dainos "Holes", man iškart pasidaro ir liūdna, ir velniškai gera. Gera dėl to, kad daina beprotiškai graži, o liūdna, kad tas grožis yra toks skausmingas, jog net sunku žodžiais apsakyti.

O gal ir neverta sakyti, nes daina kalba pati už save.

Liūdesio išraiška absoliučiame grožyje: MERCURY REV. "Holes"

S.CAREY: kai muzika SUSKAMBA

2010 -ieji muzikos prasme buvo įspūdingi metai: išleista aibė gerų albumų, susikūrė nemažai nuostabių projektų, o kai kurie talentai sugebėjo save atskleisti pradėdami solinę karjerą. 

Vienas iš tokių - atlikėjas SEAN CAREY iš grupės BON IVER, pristatantis save tiesiog S.CAREY ir praėjusį rudenį išleidęs tikrai dėmesio vertą albumą 'All We Grow'. Be jokios abejonės, albume jaučiasi JUSTIN'o VERNON'o nuotaika ir muzikinė įtaka (kitaip, ko gero, negalėjo ir būti, kadangi BON IVER prieš pora metų išleistas albumas 'FOR EMMA, FOREVER AGO' pasiekė tokias aukštumas, kokių, koelktyvo iš Viskonsino nariai net negalėjo tikėtis), tačiau S.CAREY išlieka originalus. Sugebėdamas suderinti, kaip jis pats teigia, savo išgyvenimus, svajones ir potyrius su įvairialype muzika (kurioje girdime ne tik gitaras, bet ir fagotą, ne tik klavišinius, bet ir nepaprastai gražiai įterptus styginius instrumentus), perklausęs visą albumą su arbatos puodeliu, galėjau tik atsidusti ir suvokti, kad tai - kažkas ypatingo, kas gali įtikti ir sustabarėjusiam cinikui, nebesitikinčiam muzikinių naujienų, ir negirdėtų muzikos garsų vis dar ieškančiam muzikos mylėtojui. Netikėtos dainų kulminacijos, kitokie harmonijos sprendimai ir netipinė kai kurių dainų ritmika bei nuoseklus ir įtikinamas albumo vientisumas neleidžia palikti S.CAREY nuošalyje ir tikrai verčia laukti tolimesnių šio atlikėjo naujienų. Ar tai muzika, tapsianti istorija? ko gero ne. Tačiau jei kas nors manęs paklaustų, ar tai muzika, pretenduojanti į konceptualią - dvasinę vertybę, nė nedvėjodamas atsakyčiau - taip.

Daina, kurios dėka vakarą leidžiu dėliodamas žodžius apie S.CAREY - vienas geriausių albumo kūrinių "In the Dirt". Vos praėjusį penktadienį pasauliui buvo pristatytas ir šio kūrinio vaizdo klipas, kurį sukūrė du broliai - NILLS ir ALEX BRYFOR - iš Švedijos. Susižavėję S.CAREY muzika ir ypač minėta daina, jie "pagimdė" idėją, nufilmavo vaizdo klipą, sumontavo jį ir nusiuntė S.CAREY vadybininkui, kuris, peržiūrėjęs klipą su pačiu atlikėju, iškart sutiko jį vadinti 'oficialiu kūrinio vaizdo klipu'.

Klipo idėja, regis, niekuo neišsiskirianti: tai istorija apie dviejų vaikų (berniuko ir mergaitės) draugystę žiemišką naktį. Antra vertus, pats atlikėjas, paklaustas apie kūrinio vaizdo klipą teigė, jog ta mintis, kurią perteikė broliai iš Švedijos, absoliučiai atitinka idėją, kuria besiremdamas grupės BON IVER muzikantas kūrė pačią dainą ir visą albumą (kuriame draugystės tema vyrauja nuolat). 

Beje, visiems BON IVER gerbėjams (tarp kurių tikrai esu ir aš) gali tekti nusivilti, kadangi S.CAREY pristatydamas savo dainos "In the Dirt" vaizdo klipą ir užklaustas apie ateities planus susietus su grupe BON IVER teigė, jog kol kas kolektyve savęs jis nemato ir jo esminis tikslas yra būtent solinė karjera.

Žinoma, BON IVER - buvo grynai JUSTIN'o VERNON'o muzikinių idėjų realizacija, tačiau kai tos idėjos buvo realizuojamos visiems (kartu ir SEAN'ui CAREY) esant drauge, stebint juos tiek scenoje, tiek ir interviu, jautėsi kažkokia neapsakoma pilnatvė....Be CAREY įsivaizduoti grupę BON IVER būtų kiek  sudėtinga. 

Tačiau kol kas dar neverta bėgti įvykių priešakyje ir spėlioti kas bus jeigu bus (kadangi nei vienas iš grupės BON IVER narių dar nekalba apie naują kolektyvo albumą). Dabar tereikia mėgautis gera muzika...

O S.CAREY klausytis siūlau visisškai taip pat, kaip tai dariau ir aš: svarbiausia, kad už lango jau būtū apsilankiusi naktis, namiškiai būtų sugulę, o aplinkos tiesiog nebesigirdėtų. Šalia turėtų garuoti karštos arbatos puodelis, o nakčiai susivienyjus su muzika S.CAREY melodijos girdėsis išties pasakiškai...

Ženklai ir simboliai: JOSH RITTER naktis

Ilgą laiką tikėjau simboliais. Neigiau prietarus (neigiu juos ir dabar), netikėjau likimu (niekas neįrodė, kad jis iš tiesų egzistuoja), o Dievas man tik sąvoka, kuri tėra įprasminta žodyje, bet ne gyvenime (ir netgi ne idėjoje).  Bet simboliai (o dar tiksliau - ženklai) kažkokią reikšmę mano gyvenime visgi turėjo. O gal vis dar turi ir dabar...

Kažkiek įtikėdamas ženklais, visada galvojau, kad simboliška pradžia turėtų būti ypatinga, todėl maniau, kad pirmasis įrašas šiemet mano bloge bus apie kažką tokio, ko nei žodžiais, nei mintimis, nei anaiptol rašliava apibūdinti nesugebėsiu. Tiksliau, tikėjau, kad taip turėtų būti.

Tačiau daina  kuria noriu pasidalinti yra ta , kuriai atsirado ir vieta, ir laikas, ir idėjinė erdvė visiškai netyčia. Tai daina, kuri niekuo neišsiskiria iš galybės kitų. Ji - tiesiog miela. Miela ir dėl savo muzikos, ir dėl savo žodžių, ir dėl savo išraiškos bei kulminacijos. Tai daina, kurios pradžioje - daug gražios lyriškos akustinės gitaros garsų. Tai daina, kurią labai gera klausytis lyjant. Tai daina, kurią tiesiog norisi niūniuoti. 

Tai tiesiog graži daina.

Daina, kurią sudainavo amerikiečių gitaristas, dainininkas ir kompozitorius JOSH RITTER, tinka ir vakarui, ir rytui, ir bet kuriam kitam gyvenimo momentui. Viskas, ko reikia tam, kad išgirsti šią dainą - tai truputčio lėto, lyriško ir romantiško nusiteikimo... Besiklausant šio kūrinio visiškai nekyla klausimas kodėl žurnalas 'Paste' JOSH'ą RITTER'į įtraukė į geriausių dainų kūrėjų šimtuką.

Tad keliu arbatos puodelį į viršų, gurkšteliu už tirpstantį už lango sniegą ir nakties lyriką, ir žinoma darkart klausausi JOSH RITTER "A Change Of time".

Beje, primigtynai siūlau išgirsti ir jo gražią ankstesnę baladę "A Girl In The War"