Ilgą laiką tikėjau simboliais. Neigiau prietarus (neigiu juos ir dabar), netikėjau likimu (niekas neįrodė, kad jis iš tiesų egzistuoja), o Dievas man tik sąvoka, kuri tėra įprasminta žodyje, bet ne gyvenime (ir netgi ne idėjoje). Bet simboliai (o dar tiksliau - ženklai) kažkokią reikšmę mano gyvenime visgi turėjo. O gal vis dar turi ir dabar...
Kažkiek įtikėdamas ženklais, visada galvojau, kad simboliška pradžia turėtų būti ypatinga, todėl maniau, kad pirmasis įrašas šiemet mano bloge bus apie kažką tokio, ko nei žodžiais, nei mintimis, nei anaiptol rašliava apibūdinti nesugebėsiu. Tiksliau, tikėjau, kad taip turėtų būti.
Tačiau daina kuria noriu pasidalinti yra ta , kuriai atsirado ir vieta, ir laikas, ir idėjinė erdvė visiškai netyčia. Tai daina, kuri niekuo neišsiskiria iš galybės kitų. Ji - tiesiog miela. Miela ir dėl savo muzikos, ir dėl savo žodžių, ir dėl savo išraiškos bei kulminacijos. Tai daina, kurios pradžioje - daug gražios lyriškos akustinės gitaros garsų. Tai daina, kurią labai gera klausytis lyjant. Tai daina, kurią tiesiog norisi niūniuoti.
Tai tiesiog graži daina.
Daina, kurią sudainavo amerikiečių gitaristas, dainininkas ir kompozitorius JOSH RITTER, tinka ir vakarui, ir rytui, ir bet kuriam kitam gyvenimo momentui. Viskas, ko reikia tam, kad išgirsti šią dainą - tai truputčio lėto, lyriško ir romantiško nusiteikimo... Besiklausant šio kūrinio visiškai nekyla klausimas kodėl žurnalas 'Paste' JOSH'ą RITTER'į įtraukė į geriausių dainų kūrėjų šimtuką.
Tad keliu arbatos puodelį į viršų, gurkšteliu už tirpstantį už lango sniegą ir nakties lyriką, ir žinoma darkart klausausi JOSH RITTER "A Change Of time".
Beje, primigtynai siūlau išgirsti ir jo gražią ankstesnę baladę "A Girl In The War"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą