Vienas mano bičiulis kažkada paklausė kam man reikalingas šitas blogas. Aš jam atsakiau labai paprastai: nežinau. Man tiesiog patinka dalintis emocija, kurią suteikia muzika. Ir priešingai... Man patinka dalintis muzika, kurią suteikia emocija. Galbūt dėl to, kad muzika ir emocija eina išvien, o kartais, negana visko, dar ir sugeba tapti žodžiu, leidžiančiu (arba bent jau besistengiančiu leisti) išreikšti tą dvilypį pojūtį.
Yra ir kelios dainų kategorijos (kaip ir tie du vienas kitą gimdantys jausmai): vienos, kurias išgirsti ir nori gilintis bei ieškot prasmių ir kitos, kurias išgirsti ir suvoki, kad jos nereikalauja gelmės paieškų vien dėl to, kad jų tiesiog gera klausytis.
Šiąnakt gyvenu daina, patenkančia į antrą kategorija.
Tai kūrinys, kurio dėka, galima sėdėti, klausytis, užsimerkti ir....liūdėti.
Tai daina, kuri sugeba priversti liūdėti ir tai padarydama dovanoja liūdesiui grožį. Tai - anaiptol ne Sartre'iškas egzistencinis liūdesys ir ne kasdienybės liūdesys. Tai gražus liūdesys, kurio dėka gimsta palaima. Palaima dėl muzikos; palaima iš muzikos ir, žinoma, palaima muzikai. Galbūt dėl stulbinančio grožio ši daina ir sugeba pagimdyti liūdesį...
O jei atvirai, tai tikrai nežinau. Nežinau, nes klausantis MERCURY REV. dainos "Holes", man iškart pasidaro ir liūdna, ir velniškai gera. Gera dėl to, kad daina beprotiškai graži, o liūdna, kad tas grožis yra toks skausmingas, jog net sunku žodžiais apsakyti.
O gal ir neverta sakyti, nes daina kalba pati už save.
Liūdesio išraiška absoliučiame grožyje: MERCURY REV. "Holes"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą