Kai gera liūdėti: MERCURY REV "Holes"

Vienas mano bičiulis kažkada paklausė  kam man reikalingas šitas blogas. Aš jam atsakiau labai paprastai: nežinau. Man tiesiog patinka dalintis emocija, kurią suteikia muzika. Ir priešingai... Man patinka dalintis muzika, kurią suteikia emocija. Galbūt dėl to, kad muzika ir emocija eina išvien, o kartais, negana visko, dar ir sugeba tapti žodžiu, leidžiančiu (arba bent jau besistengiančiu leisti) išreikšti tą dvilypį pojūtį.

Yra ir kelios dainų kategorijos (kaip ir tie du vienas kitą gimdantys jausmai): vienos, kurias išgirsti ir nori gilintis bei ieškot prasmių ir kitos, kurias išgirsti ir suvoki, kad jos nereikalauja gelmės paieškų vien dėl to, kad jų tiesiog gera klausytis. 

Šiąnakt gyvenu daina, patenkančia į antrą kategorija. 

Tai kūrinys, kurio dėka, galima sėdėti, klausytis, užsimerkti ir....liūdėti. 

Tai daina, kuri sugeba priversti liūdėti ir tai padarydama dovanoja liūdesiui grožį. Tai - anaiptol ne Sartre'iškas egzistencinis liūdesys ir ne kasdienybės liūdesys. Tai gražus liūdesys, kurio dėka gimsta palaima. Palaima dėl muzikos; palaima iš muzikos ir, žinoma, palaima muzikai. Galbūt dėl stulbinančio grožio ši daina ir sugeba pagimdyti liūdesį...

O jei atvirai, tai tikrai nežinau. Nežinau, nes klausantis MERCURY REV. dainos "Holes", man iškart pasidaro ir liūdna, ir velniškai gera. Gera dėl to, kad daina beprotiškai graži, o liūdna, kad tas grožis yra toks skausmingas, jog net sunku žodžiais apsakyti.

O gal ir neverta sakyti, nes daina kalba pati už save.

Liūdesio išraiška absoliučiame grožyje: MERCURY REV. "Holes"

S.CAREY: kai muzika SUSKAMBA

2010 -ieji muzikos prasme buvo įspūdingi metai: išleista aibė gerų albumų, susikūrė nemažai nuostabių projektų, o kai kurie talentai sugebėjo save atskleisti pradėdami solinę karjerą. 

Vienas iš tokių - atlikėjas SEAN CAREY iš grupės BON IVER, pristatantis save tiesiog S.CAREY ir praėjusį rudenį išleidęs tikrai dėmesio vertą albumą 'All We Grow'. Be jokios abejonės, albume jaučiasi JUSTIN'o VERNON'o nuotaika ir muzikinė įtaka (kitaip, ko gero, negalėjo ir būti, kadangi BON IVER prieš pora metų išleistas albumas 'FOR EMMA, FOREVER AGO' pasiekė tokias aukštumas, kokių, koelktyvo iš Viskonsino nariai net negalėjo tikėtis), tačiau S.CAREY išlieka originalus. Sugebėdamas suderinti, kaip jis pats teigia, savo išgyvenimus, svajones ir potyrius su įvairialype muzika (kurioje girdime ne tik gitaras, bet ir fagotą, ne tik klavišinius, bet ir nepaprastai gražiai įterptus styginius instrumentus), perklausęs visą albumą su arbatos puodeliu, galėjau tik atsidusti ir suvokti, kad tai - kažkas ypatingo, kas gali įtikti ir sustabarėjusiam cinikui, nebesitikinčiam muzikinių naujienų, ir negirdėtų muzikos garsų vis dar ieškančiam muzikos mylėtojui. Netikėtos dainų kulminacijos, kitokie harmonijos sprendimai ir netipinė kai kurių dainų ritmika bei nuoseklus ir įtikinamas albumo vientisumas neleidžia palikti S.CAREY nuošalyje ir tikrai verčia laukti tolimesnių šio atlikėjo naujienų. Ar tai muzika, tapsianti istorija? ko gero ne. Tačiau jei kas nors manęs paklaustų, ar tai muzika, pretenduojanti į konceptualią - dvasinę vertybę, nė nedvėjodamas atsakyčiau - taip.

Daina, kurios dėka vakarą leidžiu dėliodamas žodžius apie S.CAREY - vienas geriausių albumo kūrinių "In the Dirt". Vos praėjusį penktadienį pasauliui buvo pristatytas ir šio kūrinio vaizdo klipas, kurį sukūrė du broliai - NILLS ir ALEX BRYFOR - iš Švedijos. Susižavėję S.CAREY muzika ir ypač minėta daina, jie "pagimdė" idėją, nufilmavo vaizdo klipą, sumontavo jį ir nusiuntė S.CAREY vadybininkui, kuris, peržiūrėjęs klipą su pačiu atlikėju, iškart sutiko jį vadinti 'oficialiu kūrinio vaizdo klipu'.

Klipo idėja, regis, niekuo neišsiskirianti: tai istorija apie dviejų vaikų (berniuko ir mergaitės) draugystę žiemišką naktį. Antra vertus, pats atlikėjas, paklaustas apie kūrinio vaizdo klipą teigė, jog ta mintis, kurią perteikė broliai iš Švedijos, absoliučiai atitinka idėją, kuria besiremdamas grupės BON IVER muzikantas kūrė pačią dainą ir visą albumą (kuriame draugystės tema vyrauja nuolat). 

Beje, visiems BON IVER gerbėjams (tarp kurių tikrai esu ir aš) gali tekti nusivilti, kadangi S.CAREY pristatydamas savo dainos "In the Dirt" vaizdo klipą ir užklaustas apie ateities planus susietus su grupe BON IVER teigė, jog kol kas kolektyve savęs jis nemato ir jo esminis tikslas yra būtent solinė karjera.

Žinoma, BON IVER - buvo grynai JUSTIN'o VERNON'o muzikinių idėjų realizacija, tačiau kai tos idėjos buvo realizuojamos visiems (kartu ir SEAN'ui CAREY) esant drauge, stebint juos tiek scenoje, tiek ir interviu, jautėsi kažkokia neapsakoma pilnatvė....Be CAREY įsivaizduoti grupę BON IVER būtų kiek  sudėtinga. 

Tačiau kol kas dar neverta bėgti įvykių priešakyje ir spėlioti kas bus jeigu bus (kadangi nei vienas iš grupės BON IVER narių dar nekalba apie naują kolektyvo albumą). Dabar tereikia mėgautis gera muzika...

O S.CAREY klausytis siūlau visisškai taip pat, kaip tai dariau ir aš: svarbiausia, kad už lango jau būtū apsilankiusi naktis, namiškiai būtų sugulę, o aplinkos tiesiog nebesigirdėtų. Šalia turėtų garuoti karštos arbatos puodelis, o nakčiai susivienyjus su muzika S.CAREY melodijos girdėsis išties pasakiškai...

Ženklai ir simboliai: JOSH RITTER naktis

Ilgą laiką tikėjau simboliais. Neigiau prietarus (neigiu juos ir dabar), netikėjau likimu (niekas neįrodė, kad jis iš tiesų egzistuoja), o Dievas man tik sąvoka, kuri tėra įprasminta žodyje, bet ne gyvenime (ir netgi ne idėjoje).  Bet simboliai (o dar tiksliau - ženklai) kažkokią reikšmę mano gyvenime visgi turėjo. O gal vis dar turi ir dabar...

Kažkiek įtikėdamas ženklais, visada galvojau, kad simboliška pradžia turėtų būti ypatinga, todėl maniau, kad pirmasis įrašas šiemet mano bloge bus apie kažką tokio, ko nei žodžiais, nei mintimis, nei anaiptol rašliava apibūdinti nesugebėsiu. Tiksliau, tikėjau, kad taip turėtų būti.

Tačiau daina  kuria noriu pasidalinti yra ta , kuriai atsirado ir vieta, ir laikas, ir idėjinė erdvė visiškai netyčia. Tai daina, kuri niekuo neišsiskiria iš galybės kitų. Ji - tiesiog miela. Miela ir dėl savo muzikos, ir dėl savo žodžių, ir dėl savo išraiškos bei kulminacijos. Tai daina, kurios pradžioje - daug gražios lyriškos akustinės gitaros garsų. Tai daina, kurią labai gera klausytis lyjant. Tai daina, kurią tiesiog norisi niūniuoti. 

Tai tiesiog graži daina.

Daina, kurią sudainavo amerikiečių gitaristas, dainininkas ir kompozitorius JOSH RITTER, tinka ir vakarui, ir rytui, ir bet kuriam kitam gyvenimo momentui. Viskas, ko reikia tam, kad išgirsti šią dainą - tai truputčio lėto, lyriško ir romantiško nusiteikimo... Besiklausant šio kūrinio visiškai nekyla klausimas kodėl žurnalas 'Paste' JOSH'ą RITTER'į įtraukė į geriausių dainų kūrėjų šimtuką.

Tad keliu arbatos puodelį į viršų, gurkšteliu už tirpstantį už lango sniegą ir nakties lyriką, ir žinoma darkart klausausi JOSH RITTER "A Change Of time".

Beje, primigtynai siūlau išgirsti ir jo gražią ankstesnę baladę "A Girl In The War"

+/- "Unsung": Daina, kuri per greitai baigiasi

Nors galvojau, kad iki metų pabaigos jau tikrai neberašysiu, tačiau po nakties, be trumpučio įrašo tikrai negaliu apsieiti dėl vienos mažos priežasties, kurios kaltininkė yra pasakiško grožio daina iš JAV.

Kartais būna labai pikta ir apmaudu, kai atrandu kažką praėjus kuriam laikui po dainos pasirodymo. Ne išimtis ir šiandiena.

Puse nakties praleidau klausydamas kūrinį, kuris mane pavergė. Pavergė melodija, žodžiais ir, eilinį kartą, skambančiu nuoširdumu. Tai daina, kurią sukūrė amerikiečių grupė +/- arba tiesiog Plus/Minus. Beveik prieš dešimtmetį susikūręs kolektyvas pernai metais išleido trumpą stebuklą, kurios vaizdo klipo konceptualumas, žodžių nuoširdumas ir muzikos mielumas bent jau paskutinę metų dieną, mano favoritų sąraše neturi realių varžovų.

Liaudies išmintis byloja, kad vėliau pamatyti, pajusti ar išgirsti yra kur kas geriau nei niekada. Šįkart belieka sutikti, kad liaudis, sukūrusi šį posakį buvo eilinį kartą teisi...Naktį sužinojau. Naktį išgirdau. Naktį įsimylėjau. Ir nuo nakties negaliu nustoti klausytis...

Daina, kuri velniškai greitai baigiasi ir daina, kuri taip mielai skamba (ypač tada, kai už lango pasakiškai sninga)...

Taigi, ilgai netempdamas gumos, dalinuosi paskutiniu kūriniu šiais metais, kuris mano metų pabaiga pavertė lyrišku ir nesibaigiančiu stebuklu - grupė +/- ir kūrinys "Unsung".

Dabar jau tikrai: Gerų naujų;)

2010: tai kas muzikoje buvo geriausia

Kalendoriui imant skaičiuoti paskutines metų dienas, visai natūraliai iškyla noras paskaičiuoti ir žmonėms: vieni skaičiuoja nuveiktus darbus, kiti - aplankytas šalis, perskaitytas knygas ar pamatytus filmus. Įprasta, kad taip žmonės ima ir tam tikra prasme sudėlioja prioritetus - t.y išskiria geriausius ir  (natūraliai) pamiršta blogiausius... Ne išimtis ir aš. Tik taip jau susiklostė, kad niekada nedelioju hierarchine tvarka geriausių matytų filmų, nebandau įvardinti įspūdingiausių įvykių, matytų žmonių ar kažko panašaus. Lygiai taip pat mano metai niekada neapsiriboja vien tik kategorijomis "blogi metai"/"geri metai". Kiekvienas 365 dienų laikotarpis kažką gero padovanoja ir kažką gero atima. Tačiau yra viena prioritetinė eilė, kuri, mano metų apibendrinime įgauna stebuklingą prasmę - tai mano muzikinis patyrimas. Išgirstos dainos, perklausyti albumai, emocinis užtaisas, lydėjęs mane per metų laikotarpį dažniausiai metų pabaigoje "sugula" į asmeninį "topą", kuris mano gyvenime užima labai didelę vietą. Ne tiek dėl formalumo, kiek dėl idėjinės minties...Juk muzika - tai idėja, o po to - tikrų tikriausia emocija. Tačiau ko gero nėra prasmės šią akimirką kalbėti apie muzikos "įprasminimą" ar emocinį "ivardinimą". Šiuo atveju tikslas yra žvilgterėti į MANO 2010- ųjų muziką ir perbėgus per šiuos metus, įvardinti tai, kas buvo geriausia būtent man (galų gale, juk blogas tam ir yra, kad jame pasidalinčiau savo mintimis apie savo mylimą muziką).

Metų DAINA

Prieš pradedant daryti rimtesnius apibendrinimus, reiktų eilinį kartą sutikti su muzikos kritikais ir muzikologais ir pritarti jų nuomonei, kad 2010- ieji buvo ypatingi metai: tiek dėl ilgai lauktų albumų pasirodymų (dienos šviesą išvydo ARCADE FIRE, THE NATIONAL, FOALS ir kitų tikrai gerų kolektyvų darbai), tiek dėl pasaulyje "apsireiškusių" naujų vardų, kurie vis dar lieka ne iki galo išgirsti, tačiau daug žadantys (tai ir ZOLA JESUS, ir CARIBOU, ir ARIEL PINK'S HOUNTED GRAFITTI, ir galybė kitų). 2010- ieji muzikos rinkoje vėl atgaivino indie folk'ą, vėl sugrąžino 80- ųjų elektro pop skambesį ir, žinoma, vėl pažėrė galybę naujovių, be kurių muzika būtų neįsivaizduojama.

Taigi, natūralu, jog vardindamas tai, kas visus šiuos metus nedingo iš mano muzikos grotuvo, tai, ką išmokau mintinai ir tai, ką galiu niūniuoti dar dešimt metų, noriu to ar ne, tenka peržvelgti visus metus ir prisiminti tai, dėl ko "alpau" nuo pat sausio pradžios. Emociškai grįsti praėjusio patyrimo matyt neteks, bet žvelgiant į praeitį penketukas (prioritetine tvarka) susidėlioja visai logiškas, realus ir, sakyčiau tikslus.

5. FRIGHTENED RABBIT "Swim Until You Can't See Land": daina, kurios dėka atradau šiuos pasakiškai žavius škotus, kurių lyriškas rokas visiškai atitinka mano dažną vidinę būseną. Kadangi tai daina, apie kurią jau esu rašęs, nenorėdamas visko kartoti, tiesiog pridursių, jog šio kūrinio dėka mano fonotekoje atsirado škotų naujausias diskas "A Winter Of Mixed Drinks", sėkmingai iki šiol besisukantis mano automobilyje.

4. GAYNGS "The Last Prom On Earth": taip pat aprašyta daina, kurios atlkėjai - 23 žmonės, kuriantys (ar perdainuojantys ir savaip interpretuojantys) nuostabią muziką. Išleidę pasakišką albumą "Relayed", GAYNGS tapo viena iš tų grupių, dėl kurių galima būtų nueiti ir visus kryžiaus kelius.



Kadras iš TUNNG dainos "Hustle" vaizdo klipo

3. TUNNG "Hustle": dar viena daina, kurios negalėjau nustoti klausytis puse metų ir kuri man padėjo atrasti folkotronicą. Taip, žinoma, atradau ir pačius TUNNG, kuriuos kada nors labai tikiuosi pamatyti koncertuojančius didžiausiose pasaulio scenose.

2. HAMMOCK "Breathturn": tai daina, kurią pamačiau ant savo bičiulio facebook'o sienos tuo metu, kai atvažiavau į pasakiško goržio miestelį Mozelio slėnyje. Daina įsirėžė taip stipriai, kad ilgai neteko laukti tol, kol didžioji HAMMOCK išleistų albumų atsirado mano fonotekoje. Net sunku juos apibūdinti, nes vieni juos vadina shoegazer'iais, kiti - art roko, treti - post roko atstovais. Man jie - tiesog nuostabią mistišką muziką grojantys žmonės, kurių kūryba sugeba nunešti taip toli, kaip realybė niekada nenuneš.

 

THE NATIONAL "Bloodbuzz Ohio" video



1. THE NATIONAL "Bloodbuzz Ohio". Šiemet THE NATIONAL buvo ta grupė, kuri mane varė iš proto. Albumas "High Violet" (kurį dar tikrai paminėsiu) buvo viena tobuliausių muzikinių dovanų per 2010- uosius, o jų muzika mane lydėjo visur - nuo automobilio iki darbo vietos, nuo kelionių iki lopšinės prieš užmiegant. Žinoma, per "derlingus" 2010- uosius "užderėjo" daug gerų dainų, tačiau dėl savo No.1 nesuabejojau nė akimirkos

Metų ALBUMAS

Vėlgi kalbėti apie konkretybes yra labai sudėtinga, nes mano fonotekoje atsidūrė ne tik šių metų albumai, bet ir tie darbai, kurie buvo išleisti kur kas anksčiau, tačiau dar nebuvo įsigyti arba tiesiog dar nebuvo atrasti. Visgi, kadangi noriu apibendrinti tai, kas man buvo svarbiausia 2010- aisiais, renkuosi aukščiausią top 3 ir, nelįsdamas į ištaigingas detales, trumpai pristatau albumus, kuriais labiausiai žavėjausi šiemet.

3. ARCADE FIRE "The Suburbs" ir GAYNGS "Relayet": šiuos du albumus 'sustatau' į vieną vietą vien dėl to, kad tikrai nežinau kuris man buvo geresnis (nors stilistiškai - jie labai toli vienas nuo kito). GAYNGS, su savo ironija, vocoderio garsu ir galybe jaunų talentų, gražiai išsprendė muzikos apipavidalinimo klausimą (sumaišę visą galybe stilių į vieną skoningą sintezę), o kanadiečiai ARCADE FIRE su savo ilgai lauktu albumu, sukūrė sentimentalaus roko šedevrą (ne veltui įtraukiamą į didžiųjų leidinių praktiškai visas aukščiausių topų vietas).

2. FOALS "Total Life Forever": tai albumas, pagrindęs faktą, kad griežtas indie rokas nemiršta ir nemirs. Tereikia turėti kūrybinę gyslelę ir šiek tiek žavesio. Kad ir kaip bebūčiau palaikęs FOALS'us, negaliu pykti ant THE XX dėl Mercury statulėlės (jie tikrai buvo to verti), tačiau širdy būčiau pykęs dar mažiau, jei ją būtų pasiėmęs YANNIS su kompanija. Mano akimis, "Total Life Forever" buvio tobulas albumas - griežtumo ir lyrikos, gitarų ir "rokinio reivo" mišinys, kurį jau dabar galima įvardinti kaip darbą, be kurio muzikos mylėtojo fonoteka apsieiti tikrai negali.

1. THE NATIONAL "High Violet": Mano akimis tai - absoliučiai tobulas albumas, kuriam neturėčiau nei vieno mažyčio priekaišto. Nuostabus MAT'o vokalas, gilūs tekstai ir vientisas, pasakiškas nedalomas šedevras - visa tai galima atrasti perklausius "High Violet". Simboliška, tačiau HIGH VIOLET turo metu, net ir savo koncertus dažniausiai grupė užbaigia būtent paskutiniąja albumo daina "Vanderlyle Crybaby Geeks". Žodžiu, tai, ką šiemet padarė THE NATIONAL, neabejotinai jau dabar tapo istorija, į kurią ateinančios gilinsis, kurią klausysis ir gerėsis.

Metų ASMENYBĖ

  

Tai žmogus, kurio tiesiog negaliu nepaminėti, kadangi jo visa kūryba (arba visi projektai, prie kurių jis dirbo [išskyrus, žinoma KANYE WEST]) mane lydėjo visus metus. Kalbu apie JUSTIN'ą VERNON'ą, kurį kažkodėl rimtai atradau tik 2010- aisiais... Jo daina "For Emma" šiemet mane lydėjo visur, o kur tik nuvažiuodavau, ten iškart puldavau ieškoti visų dar neturimų jo albumų. Taip mano fonotekoje atsirado vienos didžiausių mano muzikinių vertybių: VOLCANO CHOIR "Unmap", BON IVER pilnas albumas "For Emma, Forever Ago" ir EP "Blood Bank" ir, žinoma jau ne kartą apkalbėtas GAYNGS "Relayed". JUSTIN'as VERNON'as su savo kūryba šiemet (kartu su THE NATIONAL) buvo mano muzikiniai promėtėjai, muzikiniai patarėjai, muzikiniai palydovai ir tikros mūzos. Tad nė kiek nedvejoju atiduodamas savo didžiausius įvertinimus būtent grupės BON IVER sielai, pasauliui dovanojusios pasakišką muziką. Iš tiesų viskas, prie ko prisiliečia JUSTIN'as VERNON'as tampa muzikos auksu. Galbūt ne masėms (nes masės to tiesiog nesupras), tačiau muziką mylintis žmogus jo kūrybą pajus, pamils ir, svarbiausia, išgirs.

Metų ĮVYKIS

Neabejotinai gyvas THE NATIONAL koncertas. Tai, ką pamačiau, išgirdau ir tai, kur pabuvau - įstrigo ilgam.

Negaliu nepaminėti ir FOALS pasirodymo, nes tai grupė, be kurios mano 2010- ieji nebūtų tokie muzikaliai geri, kokie buvio. Žodžiu, šie du muzikiniai įvykiai, ko gero galėtų atpirkti visas buvusias metų muzikines blogybes ir negandas, todėl vertindamas praeinančius metus, jiems turėčiau rašyti maksimalų balą.

REZIUME

Be to, kas jau išvardinta, yra dar tuzinas (o galbūt ir dar daugiau) muzikinių reiškinių, kurių nepaminėjau ir, dėl įrašo ilgumo tiesiog neminėsiu, tačiau tokių atlikėjų ar grupių, kaip EFTERKLANG, OWEN PALLET, BROKEN RECORDS, THE LATE CALL, ACTIVE CHILD, MT.DESOLATION, RADICAL FACE, HUNGRY KIDS FROM HUNGARY, THE WEEPIES, SUMMER CAMP ir galybės kitų atsiradimas mano gyvenime - yra būtent šių metų nuopelnas, todėl žemai nukeldamas tariamą juodą skrybėlę (kurios gyvenime nesu nešiojęs) tariu nuoširdų AČIŪ laikui, kuris į mano gyvenimą atnešė labai daug geros, kokybiškos, gražios ir ausiai mielos bei širdžiai saldžios muzikos.

Lygiai to paties aš tikiuosi ir iš ateinančių metų, juolab, kad per juos savo albumus turėtų išleisti ir mano ypatingai mylimi COLDPLAY, ir stebuklą žadantys BEADY EYE su broliu Gallagheriu priešaky ir dar galybė tiek žinomų, tiek dar negirdėtų ar netgi dar neužgimusių atlikėjų...

Tegul muzika lydi visus, kas ją myli, o naujųjų metų naktį, bent jau viena taurė šampano ar stiklas viskio bus pakeltas būtent už muziką - reiškinį, kuris leidžia šypsotis, svajoti, gyventi, kvėpuoti ir, kas svarbiausia, tikėti. Tikėti, kad stebuklingi garsai gali išgelbėti akimirką, dieną, savaitę, mėnesį, o gal ir visus metus...

Taigi, su artėjančiais naujaisiais!

Švediškas ikikalėdinės kasdienybės šypsnis: THE LATE CALL

Lieka kelios dienos iki Kalėdų, o jų, bent jau man, nesijaučia visiškai. Gal dėl to, kad vis rečiau apie jas susimąstau, o gal dėl to, kad eilinį kartą pasiduodamas kasdienybės rutinai gyvenu dieną, kaip visada - nuo "a iki b". O toliau - nė pro kur...

Muzika. Tai, ko gero, vienintėlis dalykas, leidžiantis pajusti artėjančias nepajuntamasias kalėdas. Kaip ir kasmet padaugėja prieššventinių singlų, kuriuos išleidžia žinomi kolektyvai, pretenduojantis į "Christmas number one" presitžinę nominaciją...O aš, išskyrus COLDPLAY'ų "Christmas Lights", naujų kalėdinių dainų, kurios būtų mielos širdžiai, taip ir nepasigavau. Gal dėl to, kad manąją "Christmas number one" statulėlę šiemet bekonkurencinėje kovoje pasiėmė Chrisas Martinas su kompanija, apdainavęs išėjusią meilę ir besitikintis, kad kalėdų žiburiai tą meilę sugrąžins; o gal ir dėl to, kad taip artėjančių švenčių ir nepajutau.
Tačiau netgi nepaisant to, kad nejaučiu švenčių ir gyvenų savo dieną taip pat, kaip ją gyvenau vakar, užvakar ar prieš savaitę, MUZIKA mano kasdienybę sugeba pakoreguoti ir, kaip kulinarai pasakytų, uždėti raziną ant torto.

Šįkart nuostabią raziną ant rutininio torto uždėjo švedų grupė THE LATE CALL, kurią atradau, knibinėdamas šaunų blogą swedesplease.net , kuriame (kaip suprantu) viena švedė pristatinėja savo šalies atlikėjus, paskendusius indie muzikos apsupty.

Anokia čia paslaptis, kad 2010- uosius galima būtų pakrikštyti indie folk metais, o tokių reiškinių kaip MUMFORD & SONS ar I AM KLOOT naujausių albumų pasirodymai uždėjo razina ant torto ne tik mano, bet ir visos muzikos rinkos 2010- uosiuose. Kurinys, kuris mane privertė šypsotis ir pajusti kasdienybės pozityvą, dvelkia ir minėtais MUMFORD & SONS, ir norvegiškaisiais KINGS OF CONVENIENCE, ir kita, ant bangos esančia indie folk muzika. Tačiau tai visiškai netrukdo jam ir toliau būti mielam ir lengvai klausomam.

Tad mano pilkos prieššventinės kasdienybės išgelbėtojo medalį šiuokart kabinu ant kaklo jaunai grupei iš švedijos, kuri per pastaruosius dvejus metus išleido du gražius albumus - 'Leaving Notes' ir 'You Already Have a Home". Šiandien mano medalis jai atitenka už gražią ir nuoširdžią dainą "Fribourg".

Su artėjančiomis šventėmis! Sveikinu visus tuos, kurie kartkartėmis užsuka čia - į tinklaraštį, kuriame auga muzikiniai riešutai, o žodis Muzika pasikartoja ne mažiau nei tris kartus iš eilės...

Stilių mišinys gražiame ACTIVE CHILD kūrinyje

Šįkart - jokių "ištaigingų" minčių ar emocinių įžvalgų nebus. Bus tiesiog daina, kurios, bent jau iš mano pusės, nepaminėti čia - nebūtų teisinga vien dėl to, kad ji taip stipriai užkabino, jog negaliu nustoti klausytis. Iš esmės, daina - nieko super ypatingo ar subtilaus. Tai paprastas kurinys, kuriame susimaišo 80- ųjų "sintetika", indie pop, electro pop, shoegaze ir netgi elektronika. Tiems, kas myli M83 ar HAMMOCK, šita daina taip pat turėtų visai patikti.

Tai daina, kurią sukūrė ir atliko PAT GROSSI, muzikantas iš Los Andželo, prisidengęs sceniniu pseudonimu ACTIVE CHILD. Apie šį kūrinį puikius atsiliepimus galima persiskaityti mano mėgstamiausiuose internetiniuose muzikiniuose portaluose (tokiuose kaip Stereogum ar Pitchfork), o NME įtraukė dainą į geriausių 75 šių metų singlų sąrašą.

Taigi, siūlau išgirsti ACTIVE CHILD "She Was a Vision"