+/- "Unsung": Daina, kuri per greitai baigiasi

Nors galvojau, kad iki metų pabaigos jau tikrai neberašysiu, tačiau po nakties, be trumpučio įrašo tikrai negaliu apsieiti dėl vienos mažos priežasties, kurios kaltininkė yra pasakiško grožio daina iš JAV.

Kartais būna labai pikta ir apmaudu, kai atrandu kažką praėjus kuriam laikui po dainos pasirodymo. Ne išimtis ir šiandiena.

Puse nakties praleidau klausydamas kūrinį, kuris mane pavergė. Pavergė melodija, žodžiais ir, eilinį kartą, skambančiu nuoširdumu. Tai daina, kurią sukūrė amerikiečių grupė +/- arba tiesiog Plus/Minus. Beveik prieš dešimtmetį susikūręs kolektyvas pernai metais išleido trumpą stebuklą, kurios vaizdo klipo konceptualumas, žodžių nuoširdumas ir muzikos mielumas bent jau paskutinę metų dieną, mano favoritų sąraše neturi realių varžovų.

Liaudies išmintis byloja, kad vėliau pamatyti, pajusti ar išgirsti yra kur kas geriau nei niekada. Šįkart belieka sutikti, kad liaudis, sukūrusi šį posakį buvo eilinį kartą teisi...Naktį sužinojau. Naktį išgirdau. Naktį įsimylėjau. Ir nuo nakties negaliu nustoti klausytis...

Daina, kuri velniškai greitai baigiasi ir daina, kuri taip mielai skamba (ypač tada, kai už lango pasakiškai sninga)...

Taigi, ilgai netempdamas gumos, dalinuosi paskutiniu kūriniu šiais metais, kuris mano metų pabaiga pavertė lyrišku ir nesibaigiančiu stebuklu - grupė +/- ir kūrinys "Unsung".

Dabar jau tikrai: Gerų naujų;)

2010: tai kas muzikoje buvo geriausia

Kalendoriui imant skaičiuoti paskutines metų dienas, visai natūraliai iškyla noras paskaičiuoti ir žmonėms: vieni skaičiuoja nuveiktus darbus, kiti - aplankytas šalis, perskaitytas knygas ar pamatytus filmus. Įprasta, kad taip žmonės ima ir tam tikra prasme sudėlioja prioritetus - t.y išskiria geriausius ir  (natūraliai) pamiršta blogiausius... Ne išimtis ir aš. Tik taip jau susiklostė, kad niekada nedelioju hierarchine tvarka geriausių matytų filmų, nebandau įvardinti įspūdingiausių įvykių, matytų žmonių ar kažko panašaus. Lygiai taip pat mano metai niekada neapsiriboja vien tik kategorijomis "blogi metai"/"geri metai". Kiekvienas 365 dienų laikotarpis kažką gero padovanoja ir kažką gero atima. Tačiau yra viena prioritetinė eilė, kuri, mano metų apibendrinime įgauna stebuklingą prasmę - tai mano muzikinis patyrimas. Išgirstos dainos, perklausyti albumai, emocinis užtaisas, lydėjęs mane per metų laikotarpį dažniausiai metų pabaigoje "sugula" į asmeninį "topą", kuris mano gyvenime užima labai didelę vietą. Ne tiek dėl formalumo, kiek dėl idėjinės minties...Juk muzika - tai idėja, o po to - tikrų tikriausia emocija. Tačiau ko gero nėra prasmės šią akimirką kalbėti apie muzikos "įprasminimą" ar emocinį "ivardinimą". Šiuo atveju tikslas yra žvilgterėti į MANO 2010- ųjų muziką ir perbėgus per šiuos metus, įvardinti tai, kas buvo geriausia būtent man (galų gale, juk blogas tam ir yra, kad jame pasidalinčiau savo mintimis apie savo mylimą muziką).

Metų DAINA

Prieš pradedant daryti rimtesnius apibendrinimus, reiktų eilinį kartą sutikti su muzikos kritikais ir muzikologais ir pritarti jų nuomonei, kad 2010- ieji buvo ypatingi metai: tiek dėl ilgai lauktų albumų pasirodymų (dienos šviesą išvydo ARCADE FIRE, THE NATIONAL, FOALS ir kitų tikrai gerų kolektyvų darbai), tiek dėl pasaulyje "apsireiškusių" naujų vardų, kurie vis dar lieka ne iki galo išgirsti, tačiau daug žadantys (tai ir ZOLA JESUS, ir CARIBOU, ir ARIEL PINK'S HOUNTED GRAFITTI, ir galybė kitų). 2010- ieji muzikos rinkoje vėl atgaivino indie folk'ą, vėl sugrąžino 80- ųjų elektro pop skambesį ir, žinoma, vėl pažėrė galybę naujovių, be kurių muzika būtų neįsivaizduojama.

Taigi, natūralu, jog vardindamas tai, kas visus šiuos metus nedingo iš mano muzikos grotuvo, tai, ką išmokau mintinai ir tai, ką galiu niūniuoti dar dešimt metų, noriu to ar ne, tenka peržvelgti visus metus ir prisiminti tai, dėl ko "alpau" nuo pat sausio pradžios. Emociškai grįsti praėjusio patyrimo matyt neteks, bet žvelgiant į praeitį penketukas (prioritetine tvarka) susidėlioja visai logiškas, realus ir, sakyčiau tikslus.

5. FRIGHTENED RABBIT "Swim Until You Can't See Land": daina, kurios dėka atradau šiuos pasakiškai žavius škotus, kurių lyriškas rokas visiškai atitinka mano dažną vidinę būseną. Kadangi tai daina, apie kurią jau esu rašęs, nenorėdamas visko kartoti, tiesiog pridursių, jog šio kūrinio dėka mano fonotekoje atsirado škotų naujausias diskas "A Winter Of Mixed Drinks", sėkmingai iki šiol besisukantis mano automobilyje.

4. GAYNGS "The Last Prom On Earth": taip pat aprašyta daina, kurios atlkėjai - 23 žmonės, kuriantys (ar perdainuojantys ir savaip interpretuojantys) nuostabią muziką. Išleidę pasakišką albumą "Relayed", GAYNGS tapo viena iš tų grupių, dėl kurių galima būtų nueiti ir visus kryžiaus kelius.



Kadras iš TUNNG dainos "Hustle" vaizdo klipo

3. TUNNG "Hustle": dar viena daina, kurios negalėjau nustoti klausytis puse metų ir kuri man padėjo atrasti folkotronicą. Taip, žinoma, atradau ir pačius TUNNG, kuriuos kada nors labai tikiuosi pamatyti koncertuojančius didžiausiose pasaulio scenose.

2. HAMMOCK "Breathturn": tai daina, kurią pamačiau ant savo bičiulio facebook'o sienos tuo metu, kai atvažiavau į pasakiško goržio miestelį Mozelio slėnyje. Daina įsirėžė taip stipriai, kad ilgai neteko laukti tol, kol didžioji HAMMOCK išleistų albumų atsirado mano fonotekoje. Net sunku juos apibūdinti, nes vieni juos vadina shoegazer'iais, kiti - art roko, treti - post roko atstovais. Man jie - tiesog nuostabią mistišką muziką grojantys žmonės, kurių kūryba sugeba nunešti taip toli, kaip realybė niekada nenuneš.

 

THE NATIONAL "Bloodbuzz Ohio" video



1. THE NATIONAL "Bloodbuzz Ohio". Šiemet THE NATIONAL buvo ta grupė, kuri mane varė iš proto. Albumas "High Violet" (kurį dar tikrai paminėsiu) buvo viena tobuliausių muzikinių dovanų per 2010- uosius, o jų muzika mane lydėjo visur - nuo automobilio iki darbo vietos, nuo kelionių iki lopšinės prieš užmiegant. Žinoma, per "derlingus" 2010- uosius "užderėjo" daug gerų dainų, tačiau dėl savo No.1 nesuabejojau nė akimirkos

Metų ALBUMAS

Vėlgi kalbėti apie konkretybes yra labai sudėtinga, nes mano fonotekoje atsidūrė ne tik šių metų albumai, bet ir tie darbai, kurie buvo išleisti kur kas anksčiau, tačiau dar nebuvo įsigyti arba tiesiog dar nebuvo atrasti. Visgi, kadangi noriu apibendrinti tai, kas man buvo svarbiausia 2010- aisiais, renkuosi aukščiausią top 3 ir, nelįsdamas į ištaigingas detales, trumpai pristatau albumus, kuriais labiausiai žavėjausi šiemet.

3. ARCADE FIRE "The Suburbs" ir GAYNGS "Relayet": šiuos du albumus 'sustatau' į vieną vietą vien dėl to, kad tikrai nežinau kuris man buvo geresnis (nors stilistiškai - jie labai toli vienas nuo kito). GAYNGS, su savo ironija, vocoderio garsu ir galybe jaunų talentų, gražiai išsprendė muzikos apipavidalinimo klausimą (sumaišę visą galybe stilių į vieną skoningą sintezę), o kanadiečiai ARCADE FIRE su savo ilgai lauktu albumu, sukūrė sentimentalaus roko šedevrą (ne veltui įtraukiamą į didžiųjų leidinių praktiškai visas aukščiausių topų vietas).

2. FOALS "Total Life Forever": tai albumas, pagrindęs faktą, kad griežtas indie rokas nemiršta ir nemirs. Tereikia turėti kūrybinę gyslelę ir šiek tiek žavesio. Kad ir kaip bebūčiau palaikęs FOALS'us, negaliu pykti ant THE XX dėl Mercury statulėlės (jie tikrai buvo to verti), tačiau širdy būčiau pykęs dar mažiau, jei ją būtų pasiėmęs YANNIS su kompanija. Mano akimis, "Total Life Forever" buvio tobulas albumas - griežtumo ir lyrikos, gitarų ir "rokinio reivo" mišinys, kurį jau dabar galima įvardinti kaip darbą, be kurio muzikos mylėtojo fonoteka apsieiti tikrai negali.

1. THE NATIONAL "High Violet": Mano akimis tai - absoliučiai tobulas albumas, kuriam neturėčiau nei vieno mažyčio priekaišto. Nuostabus MAT'o vokalas, gilūs tekstai ir vientisas, pasakiškas nedalomas šedevras - visa tai galima atrasti perklausius "High Violet". Simboliška, tačiau HIGH VIOLET turo metu, net ir savo koncertus dažniausiai grupė užbaigia būtent paskutiniąja albumo daina "Vanderlyle Crybaby Geeks". Žodžiu, tai, ką šiemet padarė THE NATIONAL, neabejotinai jau dabar tapo istorija, į kurią ateinančios gilinsis, kurią klausysis ir gerėsis.

Metų ASMENYBĖ

  

Tai žmogus, kurio tiesiog negaliu nepaminėti, kadangi jo visa kūryba (arba visi projektai, prie kurių jis dirbo [išskyrus, žinoma KANYE WEST]) mane lydėjo visus metus. Kalbu apie JUSTIN'ą VERNON'ą, kurį kažkodėl rimtai atradau tik 2010- aisiais... Jo daina "For Emma" šiemet mane lydėjo visur, o kur tik nuvažiuodavau, ten iškart puldavau ieškoti visų dar neturimų jo albumų. Taip mano fonotekoje atsirado vienos didžiausių mano muzikinių vertybių: VOLCANO CHOIR "Unmap", BON IVER pilnas albumas "For Emma, Forever Ago" ir EP "Blood Bank" ir, žinoma jau ne kartą apkalbėtas GAYNGS "Relayed". JUSTIN'as VERNON'as su savo kūryba šiemet (kartu su THE NATIONAL) buvo mano muzikiniai promėtėjai, muzikiniai patarėjai, muzikiniai palydovai ir tikros mūzos. Tad nė kiek nedvejoju atiduodamas savo didžiausius įvertinimus būtent grupės BON IVER sielai, pasauliui dovanojusios pasakišką muziką. Iš tiesų viskas, prie ko prisiliečia JUSTIN'as VERNON'as tampa muzikos auksu. Galbūt ne masėms (nes masės to tiesiog nesupras), tačiau muziką mylintis žmogus jo kūrybą pajus, pamils ir, svarbiausia, išgirs.

Metų ĮVYKIS

Neabejotinai gyvas THE NATIONAL koncertas. Tai, ką pamačiau, išgirdau ir tai, kur pabuvau - įstrigo ilgam.

Negaliu nepaminėti ir FOALS pasirodymo, nes tai grupė, be kurios mano 2010- ieji nebūtų tokie muzikaliai geri, kokie buvio. Žodžiu, šie du muzikiniai įvykiai, ko gero galėtų atpirkti visas buvusias metų muzikines blogybes ir negandas, todėl vertindamas praeinančius metus, jiems turėčiau rašyti maksimalų balą.

REZIUME

Be to, kas jau išvardinta, yra dar tuzinas (o galbūt ir dar daugiau) muzikinių reiškinių, kurių nepaminėjau ir, dėl įrašo ilgumo tiesiog neminėsiu, tačiau tokių atlikėjų ar grupių, kaip EFTERKLANG, OWEN PALLET, BROKEN RECORDS, THE LATE CALL, ACTIVE CHILD, MT.DESOLATION, RADICAL FACE, HUNGRY KIDS FROM HUNGARY, THE WEEPIES, SUMMER CAMP ir galybės kitų atsiradimas mano gyvenime - yra būtent šių metų nuopelnas, todėl žemai nukeldamas tariamą juodą skrybėlę (kurios gyvenime nesu nešiojęs) tariu nuoširdų AČIŪ laikui, kuris į mano gyvenimą atnešė labai daug geros, kokybiškos, gražios ir ausiai mielos bei širdžiai saldžios muzikos.

Lygiai to paties aš tikiuosi ir iš ateinančių metų, juolab, kad per juos savo albumus turėtų išleisti ir mano ypatingai mylimi COLDPLAY, ir stebuklą žadantys BEADY EYE su broliu Gallagheriu priešaky ir dar galybė tiek žinomų, tiek dar negirdėtų ar netgi dar neužgimusių atlikėjų...

Tegul muzika lydi visus, kas ją myli, o naujųjų metų naktį, bent jau viena taurė šampano ar stiklas viskio bus pakeltas būtent už muziką - reiškinį, kuris leidžia šypsotis, svajoti, gyventi, kvėpuoti ir, kas svarbiausia, tikėti. Tikėti, kad stebuklingi garsai gali išgelbėti akimirką, dieną, savaitę, mėnesį, o gal ir visus metus...

Taigi, su artėjančiais naujaisiais!

Švediškas ikikalėdinės kasdienybės šypsnis: THE LATE CALL

Lieka kelios dienos iki Kalėdų, o jų, bent jau man, nesijaučia visiškai. Gal dėl to, kad vis rečiau apie jas susimąstau, o gal dėl to, kad eilinį kartą pasiduodamas kasdienybės rutinai gyvenu dieną, kaip visada - nuo "a iki b". O toliau - nė pro kur...

Muzika. Tai, ko gero, vienintėlis dalykas, leidžiantis pajusti artėjančias nepajuntamasias kalėdas. Kaip ir kasmet padaugėja prieššventinių singlų, kuriuos išleidžia žinomi kolektyvai, pretenduojantis į "Christmas number one" presitžinę nominaciją...O aš, išskyrus COLDPLAY'ų "Christmas Lights", naujų kalėdinių dainų, kurios būtų mielos širdžiai, taip ir nepasigavau. Gal dėl to, kad manąją "Christmas number one" statulėlę šiemet bekonkurencinėje kovoje pasiėmė Chrisas Martinas su kompanija, apdainavęs išėjusią meilę ir besitikintis, kad kalėdų žiburiai tą meilę sugrąžins; o gal ir dėl to, kad taip artėjančių švenčių ir nepajutau.
Tačiau netgi nepaisant to, kad nejaučiu švenčių ir gyvenų savo dieną taip pat, kaip ją gyvenau vakar, užvakar ar prieš savaitę, MUZIKA mano kasdienybę sugeba pakoreguoti ir, kaip kulinarai pasakytų, uždėti raziną ant torto.

Šįkart nuostabią raziną ant rutininio torto uždėjo švedų grupė THE LATE CALL, kurią atradau, knibinėdamas šaunų blogą swedesplease.net , kuriame (kaip suprantu) viena švedė pristatinėja savo šalies atlikėjus, paskendusius indie muzikos apsupty.

Anokia čia paslaptis, kad 2010- uosius galima būtų pakrikštyti indie folk metais, o tokių reiškinių kaip MUMFORD & SONS ar I AM KLOOT naujausių albumų pasirodymai uždėjo razina ant torto ne tik mano, bet ir visos muzikos rinkos 2010- uosiuose. Kurinys, kuris mane privertė šypsotis ir pajusti kasdienybės pozityvą, dvelkia ir minėtais MUMFORD & SONS, ir norvegiškaisiais KINGS OF CONVENIENCE, ir kita, ant bangos esančia indie folk muzika. Tačiau tai visiškai netrukdo jam ir toliau būti mielam ir lengvai klausomam.

Tad mano pilkos prieššventinės kasdienybės išgelbėtojo medalį šiuokart kabinu ant kaklo jaunai grupei iš švedijos, kuri per pastaruosius dvejus metus išleido du gražius albumus - 'Leaving Notes' ir 'You Already Have a Home". Šiandien mano medalis jai atitenka už gražią ir nuoširdžią dainą "Fribourg".

Su artėjančiomis šventėmis! Sveikinu visus tuos, kurie kartkartėmis užsuka čia - į tinklaraštį, kuriame auga muzikiniai riešutai, o žodis Muzika pasikartoja ne mažiau nei tris kartus iš eilės...

Stilių mišinys gražiame ACTIVE CHILD kūrinyje

Šįkart - jokių "ištaigingų" minčių ar emocinių įžvalgų nebus. Bus tiesiog daina, kurios, bent jau iš mano pusės, nepaminėti čia - nebūtų teisinga vien dėl to, kad ji taip stipriai užkabino, jog negaliu nustoti klausytis. Iš esmės, daina - nieko super ypatingo ar subtilaus. Tai paprastas kurinys, kuriame susimaišo 80- ųjų "sintetika", indie pop, electro pop, shoegaze ir netgi elektronika. Tiems, kas myli M83 ar HAMMOCK, šita daina taip pat turėtų visai patikti.

Tai daina, kurią sukūrė ir atliko PAT GROSSI, muzikantas iš Los Andželo, prisidengęs sceniniu pseudonimu ACTIVE CHILD. Apie šį kūrinį puikius atsiliepimus galima persiskaityti mano mėgstamiausiuose internetiniuose muzikiniuose portaluose (tokiuose kaip Stereogum ar Pitchfork), o NME įtraukė dainą į geriausių 75 šių metų singlų sąrašą.

Taigi, siūlau išgirsti ACTIVE CHILD "She Was a Vision"

Naktinis stebuklas iš gėrio šalies: THE WEEPIES ir "World Spins Madly On"

Kiekvieną kartą išgirdęs kažką stebuklingo suprantu, kad muzika turi begale reikšmių: vieniem ji - laisvalaikis, kitiems - paguoda, tretiems - fonas... o man ji - viskas viename. Ir, ko gero, tas "viskas viename" sutelpa į stebuklingą žodį 'EMOCIJA'. Jausmas, kai išgirdus dainą norisi kūkčioti iš pasakiško jos pajutimo yra neišpasakytas, nepamatuojamas ir neaprašomas. Tai - vienas ypatingiausių jausmų, kuriuos  apskritai įmanoma patirti... Išgyventi... Pajausti.

Kadangi jau vėlu, o akys nakčiai buvo pasiruošusios ištart stebuklingąjį "labanakt", ausys akims pasiūlė susitarti: Viena daina ir tada "labanakt". Akys sutiko, o ausys pasinaudojo apsnigtos tylos stebuklu ir atrado dainą, kurią teko pajusti taip, kaip kątik aprašiau. Tai dar vienas stebuklingai paprastas ir beprotiškai mielas kūrinys. Žinoma, apie meilę. Žinoma, lyriškas. Žinoma, naktinis... Bet ko gero to šiai akimirkai ir reikėjo.

Tai - tiesiog nuostabu.

Apie dainą daugiau nesakysiu nieko, nes ir vėl muzika turi kalbėti už save, o ausys eilini kartą laimėjo lažybas prieš akis. Tačiau būsiu diplomatiškas ir paskutinįsyk išgirdęs muzikinį stebuklą, pasiduosiu akims...

Amerikiečiai THE WEEPIES su kūriniu "World Spins Madly On" sukūrė šios nakties stebuklą. Stebuklą, kurio dėka šiandienos pabaiga tapo neapsakomai miela...

Labanakt...

Kaip aš prisijaukinau pirmadienį: LESLIE MENDELSON

Kaip atrodo mano darbo dienos pradžia? Labai paprastai: beprotiškai daug kančios reikalaujantis atsikėlimo momentas, dušas, rytinė arbata su (dažniausiai) SIMPSON'ų serijos pirmaisiais akordais, šaltas automobilis, kamštis (ir jame beskambantys neseniai įsigyto kompaktinio disko akordai), įvažiavimas į kiemą, atpėdinimas į darbo kabinetą, rytinis "labas rytas" kolegai, kompiuterio įsijungimas, arbatinuko užkaitimas, palto pasikabinimas ir sėdimas prie darbo stalo... atrodo viskas labai įprasta, šabloniška, nuvalkiota ir visiškai neoriginalu. Absoliučiai neoriginalu ir tai, kad kiekvieną vakarą žinau ko klausysiuosi tiek važiuodamas automobiliu, tiek sėdėdamas darbo vietoje (prisipažįstu - negaliu dirbti be muzikos). o klausau visko: tiek iš vakaro išgirstų kūrinių, tiek britiškų radijo stočių, tiek grojaraščių (arba indie muzikos portaluose, arba youtube). Žodžiu, iš vakaro pasiruošiu visą muzikinį užtaisą ateinančiai dienai, o darbe, kad ir kaip bebūtų gaila, muziką tik girdžiu, nes klausytis jos galimybių tiesiog neturiu. 

Taigi, kurlink suku? Šiandien buvo eilinė diena. Šalta, "pakabinta ant to paties rutininio vinies". Ir, kas blogiausia, pirmadieniška: kamščiai  buvo beprotiški, automobilis, dėl neaiškių priežasčių pakeliui užgęso kelis kartus, o skausmas kairėje kojoje, užuot mažėjęs (nes tiesiog nemačiau priežasčių jam didėti), smogtelėjo taip stipriai, kad iki vidurdienio vos paėjau. Žodžiu, tik spėk atsikelti ir džiaugtis šaltu žiemišku pirmadieniu... Perėjęs visus įprastus rutininius procesus ir susiradęs youtube vakar pamėgtą MR. LITTLE JEANS grojaraštį sėdau dirbti...nuotaika buvo sumauta, o gilintis į kasdienybės fantasmagorijas neturėjau nei noro, nei laiko, nei "pakylėto" pirmadieniško ūpo. Tokiais atvejais genialumas ir "aukštųjų materijų" ieškojimas niekada nebūna išeitis iš padėties, todėl net nelaukdamas stebuklo ir vis dar jausdamas sustingusias nuo šalčio kojas (kurių kairė ir taip judėjo sunkiai) bandžiau tapti dirbančiu žmogumi. Tiesiog dirbau, gilinausi ir girdėjau grojančią muziką. Girdėjau ją tol, kol fone nepradėjo groti daina, privertusi mane ne tik girdėti, bet ir klausytis. Ir tai - visiškai iš minios neišsiskiriantis kūrinys: gražus paprastas moteriškas vokalas, dvi EXTREME'iškos akustinės gitaros, lengvi nevarginantys klepo akordai ir tobulai paprasta ir miela harmonija. Kažkuo tai priminė NORAH JONES, kažkuo akustinį BABYFACE'ą, nemažai - KATE MELUA. Žodžiu lengvas pop-jazz kūrinukas, neturintis jokių pretenzijų į aukštąsias materijas, į įnoringus muzikos kritikų žodžius ir postringavimus bei į ištaigingų skonių muzikos mylėtojus. Tai buvo tokia daina, kokios ir reikėjo pakankamai sumautam pirmadienio rytui, kuomet, rodos, viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi. 

Taigi, taip lyg netyčia pajutau, jog pirmadienis tampa ne toks jau ir blogas, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio; ne toks šaltas, kokį pajutau tik įsėdęs į automobilį ir ne toks skausmingas, kokį "pristatė" mano kairė koja vos žengus pirmą šios savaitės žingsnį.

Taip už šiandieną turiu padėkoti atlikėjai LESLIE MENDELSON iš New York'o, kurios "I Know You Better THan That" galėtų tapti pirmadienio išgelbėjimo daina: už tą paprastą lengvumą; už nevaldomą nuoširdumą ir už paprastumą, kurio  taip trūko įprastai šiandienai...

Atlikėja, apie kurią iki šiol nebuvau nieko girdėjęs, pasirodo muziką myli nuo pat ankstyvos vaikystės, o didysis muzikos idealas jai buvo Tėtis, kuris grojo trimitu ir buvo muzikos mokytojas. Prieš penkerius metus LESLIE savo jėgomis išleido albumą ir netruko būti pastebėta žymaus prodiuserio JOEL'io DORN'o kurio dėka pasirašė sutartį su ledybine kompanija 'Rykodisk'. O toliau - viskas kaip sviestu patepta: albumai, dainos ir tas pats žavus nuoširdumas, kurio, pastaruoju metu vis labiau pasigendu muzikos pasaulyje.

Kadangi netikiu nei Dievu, nei lemtimi, vėl galiu pasidžiaugti, kad "lengvo atsitiktinumo" idėja šiandien  darsyk tapo reali: jei nebūčiau vakar atradęs MR. LITTLE JEANS, šiandien stebuklu mano dienos  nebūtų pavertųsi LESLIE MENDELSON - švelnaus balso mergina iš New Yorko, su kūriniu "I Know You Better Than That" leidusi nusišypsoti ir prisijaukinti siaubingai nejaukų ir nekalėdišką pirmadienį...

Šiluma ir grožis: virš realybės pakilusi HAJEN daina "Scapegoat"

Ką gautumėm jei reikėtų išspręsti maždaug tokio pobūdžio uždavinį: COCOROSIE sesučių tembrai + ANTONY AND THE JOHNSONS liūdesys + BJORKIŠKA variacija + ALINOS ORLOVOS pianas + lašas STINGIŠKO trimito garso ??? Jeigu kas nors nežino atsakymo - aš jį galiu pasakyti. Tai - jaunos švedų atlikėjos HAJEN kūrinys "Scapegoat". 

Vizualiai panaši į lietuvaitę ALINĄ ORLOVĄ (beje, taip pat grojanti pianinu), balso tembru (bena jau man) labai primenanti SIERA ROSE CASADY (iš COCOROSIE) su minėta daina mane šiandien užbūrė, "išsinešė", ir vis "vertė" klausytis iš naujo.

Paparstas, gražus ir mielas kūrinys (kurio gyvą įrašą šiandien klausau gal šimtąjį kartą) mane nunešė kažkur anapus realybės. Todėl džiaugiuosi, kad jį atradau (tiksliau facebook'e pamačiau ant bičiulio sienos) tada, kai už lango nyku ir greitai temsta; kai artėja prieškalėdinis vajus, o žmonės vis dažniau suserga prieškalėdine depresija ir kai norisi kažko ypatingai šilto, mielo ir gražaus.

Besiklausydamas "Scapegoat" net trumpam užsimiršau, kad esu realybėje, ir nusikėliau ten, kur smagiai spragsi židinys, kur aplink nėra nė vienos papildomos civilizacijos dalelės, kur įsisukęs į pledą skaitau gerą knygą, geriu karštą vyną, stebiu rusenančią ugnį ir už lango krintantį sniegą...Tiesiog randu save ten, kur gera, šilta ir pasakiškai miela...

PETER GABRIEL'io lūpomis skambantis BON IVER: "FLUME"

Niekada nebuvau didelis PETER'io GABRIEL'io gerbėas. Taip, žinojau, kad jis yra figūra. Taip, visada jaučiau jam pagarba. Taip, besiklausant jo "Red Rain" dažnai kūnu perbėgdavo šiurpas. Tačiau galybės priežasčių, dėl ko turėčiau eiti iš proto dėl jo kūrybos, tikrai nebuvo. Nei buvo tada, kai jis 'egzistavo' grupėje GENESIS, nei yra dabar. Ko gero tiksliausias mano jausmų apibūdinimas šiam britui yra žodis "Pagarba".

Tikrai nebūtų jokios priežasties (asmeninės) šįvakar rašyti būtent apie jį, jei ne atsitiktinis NPR naujienlaiškis, kuriame buvo išskirti penki geriausi šių metų koveriai. Žinoma, nekalbėsiu apie juos visus. Kalbėsiu tik apie tą, kuris priklauso PETER'iui GABRIEL'iui. Ir tai, be jokios abejonės, ne jo vieno "kaltė"...

Koverio, kurio dėka prabilau apie šį, vasarį 61- ąjį gimtadienį švęsiantį, atlikėją, originalas priklauso vienai mylimiausių mano grupių BON IVER. Tai kolektyvas, kurio kūrybos netgi neleidžiu sau kvestionuoti (jie, praktiškai kaip ir COLDPLAY, objektyvaus mano žvilgsnio lieka nepaliesti). Laimei, šiuokart mano nuomonė visiškai sutampa su muzikos kritikais ir tiek pati daina "Flume", tiek ir visas albumas (į kurį yra įtrauktas šis kūrinys) - 'For Emma, Forever Ago" buvo įvertintas nepriekaištingai. 

Šįkart britų legenda PETER'is GABRIEL'is nusprendė savaip interpretuoti JUSTIN'o VERNON'o kūrybą ir dainą, kurioje vyrauja akustinė gitara ir vienas kitas sintezuotas garsas. Kūrinį britas pradėjo tik  pianinu... Lėtai. Lyriškai. ir, kas svarbiausia, be jokio papildomo niekingo garso... Kiek vėliau į muzikinę kūrinio aranžuotę įsijungė gražiai pateikta pučiamųj partija ir....ir tai yra viskas.  

Jei aš būčiau buvęs JUSTIN'as VERNON'as, labiausiai bijočiau savo paties minčių, kad kas nors, perdainavęs šį trapų, jaudinantį ir subtilų šedevrą, gali jį tiesiog subanalindamas (sukišdamas masę instrumentų ir papildomų niekingų skambesių) sugadinti. Laimei, PETER'io GABRIEL'io versija jį turėtų nuraminti...Matyt suprasdamas BON IVER "Flume" kūrinio trapumą ir gilumą (kuris, vėlgi, slypi nuoširdžiame paprastume), muzikos ikona iš Anglijos neperspaudė ir išlaikė tą patį subtilumą, trapumą ir žavesį, pakeisdamas tik muzikinės aranžuotės apipavidalinimą ir išraišką bei pridėdamas kūriniui dar daugiau liūdesio agonijos... 

pastarieji keli žodžiai - tai mano subjektyvus kūrinio pajutimas, nugramzdinęs mane į tikrą liūdesio pasaulį...Pasaulį, kuriame liūdesys susipina su trimis, ko gero, esminiais muzikos pasaulio pozityviaisiais bruožais: grožiu, gilumu ir pajutimu.

Taigi taip netyčia mano kasdienybėje iškilo liūdno PETER'io GABRIEL'io portretas, dar labiau "suliūdninęs" ir taip liūdną BON IVER šedevrą "Flumes"...

Gilu. Gražu. Ir, žinoma, trapu...

COLDPLAY ir mano vakaro kalėdos: du metus lauktas "Christmas Lights"

Tie, kas mane bent truputi pažįsta, puikiai žino, kad man vienas iš švenčiausių dalykų yra....COLDPLAY. Šiandien man ŠVENTA. Šiandien MANO VAKARAS. Šiandiena - tiesiog MANO.

Visiškai nesvarbu, kad diena buvo suknista. Visiškai nesvarbu, kad panašu, jog peršalau. Visiškai nesvarbu, kad jau - pakankamai vėlus vakaras. Vienintėlis dalykas, kuris šią akimirką man egzistuoja - tai prieš akimirką pasirodžiusi naujausia COLDPLAY daina. Nauja. Coldplay'iška. Tikra. Kalėdinė. Miela. Nuoširdi.

Ir šiandien man nusišvilpt ką apie ją sakys muzikos kritikai. Man nusišvilpt ką apie ją pagalvos kaimynas iš trečio aukšto. Man netgi visiškai nerūpi ar gros ja radijos, ar ne. Žinau tik tiek, kad nuo šiandien COLDPLAY'ų "Christmas Lights" nedings iš mano ausinių, mano grotuvo, mano kompo ir visų kitų technikos priemonių, kurios sugeba groti muzikinius kūrinius. 

Net negaliu apie šį kūrinį kalbėti objektyviai...Negaliu jo ir analizuoti ar kalbėti apie jo skambesį....Tiesiog negaliu....O negaliu todėl, kad ką tik pasirodžiusi "Christmas Lights" sušildė velniškai šaltą vakaro speigą, o atšiauri žiema, atėjusi į Marijos žemę, tapo kur kas šiltesnė...kur kas mielesnė... ir kur kas COLDPLAY'iškesnė....

Ačiū gyvenimui (likimui dėkoti negaliu, nes juo netikiu), kad man padovanojo COLDPLAY.