Niekada nebuvau didelis PETER'io GABRIEL'io gerbėas. Taip, žinojau, kad jis yra figūra. Taip, visada jaučiau jam pagarba. Taip, besiklausant jo "Red Rain" dažnai kūnu perbėgdavo šiurpas. Tačiau galybės priežasčių, dėl ko turėčiau eiti iš proto dėl jo kūrybos, tikrai nebuvo. Nei buvo tada, kai jis 'egzistavo' grupėje GENESIS, nei yra dabar. Ko gero tiksliausias mano jausmų apibūdinimas šiam britui yra žodis "Pagarba".
Tikrai nebūtų jokios priežasties (asmeninės) šįvakar rašyti būtent apie jį, jei ne atsitiktinis NPR naujienlaiškis, kuriame buvo išskirti penki geriausi šių metų koveriai. Žinoma, nekalbėsiu apie juos visus. Kalbėsiu tik apie tą, kuris priklauso PETER'iui GABRIEL'iui. Ir tai, be jokios abejonės, ne jo vieno "kaltė"...
Koverio, kurio dėka prabilau apie šį, vasarį 61- ąjį gimtadienį švęsiantį, atlikėją, originalas priklauso vienai mylimiausių mano grupių BON IVER. Tai kolektyvas, kurio kūrybos netgi neleidžiu sau kvestionuoti (jie, praktiškai kaip ir COLDPLAY, objektyvaus mano žvilgsnio lieka nepaliesti). Laimei, šiuokart mano nuomonė visiškai sutampa su muzikos kritikais ir tiek pati daina "Flume", tiek ir visas albumas (į kurį yra įtrauktas šis kūrinys) - 'For Emma, Forever Ago" buvo įvertintas nepriekaištingai.
Šįkart britų legenda PETER'is GABRIEL'is nusprendė savaip interpretuoti JUSTIN'o VERNON'o kūrybą ir dainą, kurioje vyrauja akustinė gitara ir vienas kitas sintezuotas garsas. Kūrinį britas pradėjo tik pianinu... Lėtai. Lyriškai. ir, kas svarbiausia, be jokio papildomo niekingo garso... Kiek vėliau į muzikinę kūrinio aranžuotę įsijungė gražiai pateikta pučiamųj partija ir....ir tai yra viskas.
Jei aš būčiau buvęs JUSTIN'as VERNON'as, labiausiai bijočiau savo paties minčių, kad kas nors, perdainavęs šį trapų, jaudinantį ir subtilų šedevrą, gali jį tiesiog subanalindamas (sukišdamas masę instrumentų ir papildomų niekingų skambesių) sugadinti. Laimei, PETER'io GABRIEL'io versija jį turėtų nuraminti...Matyt suprasdamas BON IVER "Flume" kūrinio trapumą ir gilumą (kuris, vėlgi, slypi nuoširdžiame paprastume), muzikos ikona iš Anglijos neperspaudė ir išlaikė tą patį subtilumą, trapumą ir žavesį, pakeisdamas tik muzikinės aranžuotės apipavidalinimą ir išraišką bei pridėdamas kūriniui dar daugiau liūdesio agonijos...
pastarieji keli žodžiai - tai mano subjektyvus kūrinio pajutimas, nugramzdinęs mane į tikrą liūdesio pasaulį...Pasaulį, kuriame liūdesys susipina su trimis, ko gero, esminiais muzikos pasaulio pozityviaisiais bruožais: grožiu, gilumu ir pajutimu.
Taigi taip netyčia mano kasdienybėje iškilo liūdno PETER'io GABRIEL'io portretas, dar labiau "suliūdninęs" ir taip liūdną BON IVER šedevrą "Flumes"...
Gilu. Gražu. Ir, žinoma, trapu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą