+/- "Unsung": Daina, kuri per greitai baigiasi

Nors galvojau, kad iki metų pabaigos jau tikrai neberašysiu, tačiau po nakties, be trumpučio įrašo tikrai negaliu apsieiti dėl vienos mažos priežasties, kurios kaltininkė yra pasakiško grožio daina iš JAV.

Kartais būna labai pikta ir apmaudu, kai atrandu kažką praėjus kuriam laikui po dainos pasirodymo. Ne išimtis ir šiandiena.

Puse nakties praleidau klausydamas kūrinį, kuris mane pavergė. Pavergė melodija, žodžiais ir, eilinį kartą, skambančiu nuoširdumu. Tai daina, kurią sukūrė amerikiečių grupė +/- arba tiesiog Plus/Minus. Beveik prieš dešimtmetį susikūręs kolektyvas pernai metais išleido trumpą stebuklą, kurios vaizdo klipo konceptualumas, žodžių nuoširdumas ir muzikos mielumas bent jau paskutinę metų dieną, mano favoritų sąraše neturi realių varžovų.

Liaudies išmintis byloja, kad vėliau pamatyti, pajusti ar išgirsti yra kur kas geriau nei niekada. Šįkart belieka sutikti, kad liaudis, sukūrusi šį posakį buvo eilinį kartą teisi...Naktį sužinojau. Naktį išgirdau. Naktį įsimylėjau. Ir nuo nakties negaliu nustoti klausytis...

Daina, kuri velniškai greitai baigiasi ir daina, kuri taip mielai skamba (ypač tada, kai už lango pasakiškai sninga)...

Taigi, ilgai netempdamas gumos, dalinuosi paskutiniu kūriniu šiais metais, kuris mano metų pabaiga pavertė lyrišku ir nesibaigiančiu stebuklu - grupė +/- ir kūrinys "Unsung".

Dabar jau tikrai: Gerų naujų;)

2010: tai kas muzikoje buvo geriausia

Kalendoriui imant skaičiuoti paskutines metų dienas, visai natūraliai iškyla noras paskaičiuoti ir žmonėms: vieni skaičiuoja nuveiktus darbus, kiti - aplankytas šalis, perskaitytas knygas ar pamatytus filmus. Įprasta, kad taip žmonės ima ir tam tikra prasme sudėlioja prioritetus - t.y išskiria geriausius ir  (natūraliai) pamiršta blogiausius... Ne išimtis ir aš. Tik taip jau susiklostė, kad niekada nedelioju hierarchine tvarka geriausių matytų filmų, nebandau įvardinti įspūdingiausių įvykių, matytų žmonių ar kažko panašaus. Lygiai taip pat mano metai niekada neapsiriboja vien tik kategorijomis "blogi metai"/"geri metai". Kiekvienas 365 dienų laikotarpis kažką gero padovanoja ir kažką gero atima. Tačiau yra viena prioritetinė eilė, kuri, mano metų apibendrinime įgauna stebuklingą prasmę - tai mano muzikinis patyrimas. Išgirstos dainos, perklausyti albumai, emocinis užtaisas, lydėjęs mane per metų laikotarpį dažniausiai metų pabaigoje "sugula" į asmeninį "topą", kuris mano gyvenime užima labai didelę vietą. Ne tiek dėl formalumo, kiek dėl idėjinės minties...Juk muzika - tai idėja, o po to - tikrų tikriausia emocija. Tačiau ko gero nėra prasmės šią akimirką kalbėti apie muzikos "įprasminimą" ar emocinį "ivardinimą". Šiuo atveju tikslas yra žvilgterėti į MANO 2010- ųjų muziką ir perbėgus per šiuos metus, įvardinti tai, kas buvo geriausia būtent man (galų gale, juk blogas tam ir yra, kad jame pasidalinčiau savo mintimis apie savo mylimą muziką).

Metų DAINA

Prieš pradedant daryti rimtesnius apibendrinimus, reiktų eilinį kartą sutikti su muzikos kritikais ir muzikologais ir pritarti jų nuomonei, kad 2010- ieji buvo ypatingi metai: tiek dėl ilgai lauktų albumų pasirodymų (dienos šviesą išvydo ARCADE FIRE, THE NATIONAL, FOALS ir kitų tikrai gerų kolektyvų darbai), tiek dėl pasaulyje "apsireiškusių" naujų vardų, kurie vis dar lieka ne iki galo išgirsti, tačiau daug žadantys (tai ir ZOLA JESUS, ir CARIBOU, ir ARIEL PINK'S HOUNTED GRAFITTI, ir galybė kitų). 2010- ieji muzikos rinkoje vėl atgaivino indie folk'ą, vėl sugrąžino 80- ųjų elektro pop skambesį ir, žinoma, vėl pažėrė galybę naujovių, be kurių muzika būtų neįsivaizduojama.

Taigi, natūralu, jog vardindamas tai, kas visus šiuos metus nedingo iš mano muzikos grotuvo, tai, ką išmokau mintinai ir tai, ką galiu niūniuoti dar dešimt metų, noriu to ar ne, tenka peržvelgti visus metus ir prisiminti tai, dėl ko "alpau" nuo pat sausio pradžios. Emociškai grįsti praėjusio patyrimo matyt neteks, bet žvelgiant į praeitį penketukas (prioritetine tvarka) susidėlioja visai logiškas, realus ir, sakyčiau tikslus.

5. FRIGHTENED RABBIT "Swim Until You Can't See Land": daina, kurios dėka atradau šiuos pasakiškai žavius škotus, kurių lyriškas rokas visiškai atitinka mano dažną vidinę būseną. Kadangi tai daina, apie kurią jau esu rašęs, nenorėdamas visko kartoti, tiesiog pridursių, jog šio kūrinio dėka mano fonotekoje atsirado škotų naujausias diskas "A Winter Of Mixed Drinks", sėkmingai iki šiol besisukantis mano automobilyje.

4. GAYNGS "The Last Prom On Earth": taip pat aprašyta daina, kurios atlkėjai - 23 žmonės, kuriantys (ar perdainuojantys ir savaip interpretuojantys) nuostabią muziką. Išleidę pasakišką albumą "Relayed", GAYNGS tapo viena iš tų grupių, dėl kurių galima būtų nueiti ir visus kryžiaus kelius.



Kadras iš TUNNG dainos "Hustle" vaizdo klipo

3. TUNNG "Hustle": dar viena daina, kurios negalėjau nustoti klausytis puse metų ir kuri man padėjo atrasti folkotronicą. Taip, žinoma, atradau ir pačius TUNNG, kuriuos kada nors labai tikiuosi pamatyti koncertuojančius didžiausiose pasaulio scenose.

2. HAMMOCK "Breathturn": tai daina, kurią pamačiau ant savo bičiulio facebook'o sienos tuo metu, kai atvažiavau į pasakiško goržio miestelį Mozelio slėnyje. Daina įsirėžė taip stipriai, kad ilgai neteko laukti tol, kol didžioji HAMMOCK išleistų albumų atsirado mano fonotekoje. Net sunku juos apibūdinti, nes vieni juos vadina shoegazer'iais, kiti - art roko, treti - post roko atstovais. Man jie - tiesog nuostabią mistišką muziką grojantys žmonės, kurių kūryba sugeba nunešti taip toli, kaip realybė niekada nenuneš.

 

THE NATIONAL "Bloodbuzz Ohio" video



1. THE NATIONAL "Bloodbuzz Ohio". Šiemet THE NATIONAL buvo ta grupė, kuri mane varė iš proto. Albumas "High Violet" (kurį dar tikrai paminėsiu) buvo viena tobuliausių muzikinių dovanų per 2010- uosius, o jų muzika mane lydėjo visur - nuo automobilio iki darbo vietos, nuo kelionių iki lopšinės prieš užmiegant. Žinoma, per "derlingus" 2010- uosius "užderėjo" daug gerų dainų, tačiau dėl savo No.1 nesuabejojau nė akimirkos

Metų ALBUMAS

Vėlgi kalbėti apie konkretybes yra labai sudėtinga, nes mano fonotekoje atsidūrė ne tik šių metų albumai, bet ir tie darbai, kurie buvo išleisti kur kas anksčiau, tačiau dar nebuvo įsigyti arba tiesiog dar nebuvo atrasti. Visgi, kadangi noriu apibendrinti tai, kas man buvo svarbiausia 2010- aisiais, renkuosi aukščiausią top 3 ir, nelįsdamas į ištaigingas detales, trumpai pristatau albumus, kuriais labiausiai žavėjausi šiemet.

3. ARCADE FIRE "The Suburbs" ir GAYNGS "Relayet": šiuos du albumus 'sustatau' į vieną vietą vien dėl to, kad tikrai nežinau kuris man buvo geresnis (nors stilistiškai - jie labai toli vienas nuo kito). GAYNGS, su savo ironija, vocoderio garsu ir galybe jaunų talentų, gražiai išsprendė muzikos apipavidalinimo klausimą (sumaišę visą galybe stilių į vieną skoningą sintezę), o kanadiečiai ARCADE FIRE su savo ilgai lauktu albumu, sukūrė sentimentalaus roko šedevrą (ne veltui įtraukiamą į didžiųjų leidinių praktiškai visas aukščiausių topų vietas).

2. FOALS "Total Life Forever": tai albumas, pagrindęs faktą, kad griežtas indie rokas nemiršta ir nemirs. Tereikia turėti kūrybinę gyslelę ir šiek tiek žavesio. Kad ir kaip bebūčiau palaikęs FOALS'us, negaliu pykti ant THE XX dėl Mercury statulėlės (jie tikrai buvo to verti), tačiau širdy būčiau pykęs dar mažiau, jei ją būtų pasiėmęs YANNIS su kompanija. Mano akimis, "Total Life Forever" buvio tobulas albumas - griežtumo ir lyrikos, gitarų ir "rokinio reivo" mišinys, kurį jau dabar galima įvardinti kaip darbą, be kurio muzikos mylėtojo fonoteka apsieiti tikrai negali.

1. THE NATIONAL "High Violet": Mano akimis tai - absoliučiai tobulas albumas, kuriam neturėčiau nei vieno mažyčio priekaišto. Nuostabus MAT'o vokalas, gilūs tekstai ir vientisas, pasakiškas nedalomas šedevras - visa tai galima atrasti perklausius "High Violet". Simboliška, tačiau HIGH VIOLET turo metu, net ir savo koncertus dažniausiai grupė užbaigia būtent paskutiniąja albumo daina "Vanderlyle Crybaby Geeks". Žodžiu, tai, ką šiemet padarė THE NATIONAL, neabejotinai jau dabar tapo istorija, į kurią ateinančios gilinsis, kurią klausysis ir gerėsis.

Metų ASMENYBĖ

  

Tai žmogus, kurio tiesiog negaliu nepaminėti, kadangi jo visa kūryba (arba visi projektai, prie kurių jis dirbo [išskyrus, žinoma KANYE WEST]) mane lydėjo visus metus. Kalbu apie JUSTIN'ą VERNON'ą, kurį kažkodėl rimtai atradau tik 2010- aisiais... Jo daina "For Emma" šiemet mane lydėjo visur, o kur tik nuvažiuodavau, ten iškart puldavau ieškoti visų dar neturimų jo albumų. Taip mano fonotekoje atsirado vienos didžiausių mano muzikinių vertybių: VOLCANO CHOIR "Unmap", BON IVER pilnas albumas "For Emma, Forever Ago" ir EP "Blood Bank" ir, žinoma jau ne kartą apkalbėtas GAYNGS "Relayed". JUSTIN'as VERNON'as su savo kūryba šiemet (kartu su THE NATIONAL) buvo mano muzikiniai promėtėjai, muzikiniai patarėjai, muzikiniai palydovai ir tikros mūzos. Tad nė kiek nedvejoju atiduodamas savo didžiausius įvertinimus būtent grupės BON IVER sielai, pasauliui dovanojusios pasakišką muziką. Iš tiesų viskas, prie ko prisiliečia JUSTIN'as VERNON'as tampa muzikos auksu. Galbūt ne masėms (nes masės to tiesiog nesupras), tačiau muziką mylintis žmogus jo kūrybą pajus, pamils ir, svarbiausia, išgirs.

Metų ĮVYKIS

Neabejotinai gyvas THE NATIONAL koncertas. Tai, ką pamačiau, išgirdau ir tai, kur pabuvau - įstrigo ilgam.

Negaliu nepaminėti ir FOALS pasirodymo, nes tai grupė, be kurios mano 2010- ieji nebūtų tokie muzikaliai geri, kokie buvio. Žodžiu, šie du muzikiniai įvykiai, ko gero galėtų atpirkti visas buvusias metų muzikines blogybes ir negandas, todėl vertindamas praeinančius metus, jiems turėčiau rašyti maksimalų balą.

REZIUME

Be to, kas jau išvardinta, yra dar tuzinas (o galbūt ir dar daugiau) muzikinių reiškinių, kurių nepaminėjau ir, dėl įrašo ilgumo tiesiog neminėsiu, tačiau tokių atlikėjų ar grupių, kaip EFTERKLANG, OWEN PALLET, BROKEN RECORDS, THE LATE CALL, ACTIVE CHILD, MT.DESOLATION, RADICAL FACE, HUNGRY KIDS FROM HUNGARY, THE WEEPIES, SUMMER CAMP ir galybės kitų atsiradimas mano gyvenime - yra būtent šių metų nuopelnas, todėl žemai nukeldamas tariamą juodą skrybėlę (kurios gyvenime nesu nešiojęs) tariu nuoširdų AČIŪ laikui, kuris į mano gyvenimą atnešė labai daug geros, kokybiškos, gražios ir ausiai mielos bei širdžiai saldžios muzikos.

Lygiai to paties aš tikiuosi ir iš ateinančių metų, juolab, kad per juos savo albumus turėtų išleisti ir mano ypatingai mylimi COLDPLAY, ir stebuklą žadantys BEADY EYE su broliu Gallagheriu priešaky ir dar galybė tiek žinomų, tiek dar negirdėtų ar netgi dar neužgimusių atlikėjų...

Tegul muzika lydi visus, kas ją myli, o naujųjų metų naktį, bent jau viena taurė šampano ar stiklas viskio bus pakeltas būtent už muziką - reiškinį, kuris leidžia šypsotis, svajoti, gyventi, kvėpuoti ir, kas svarbiausia, tikėti. Tikėti, kad stebuklingi garsai gali išgelbėti akimirką, dieną, savaitę, mėnesį, o gal ir visus metus...

Taigi, su artėjančiais naujaisiais!

Švediškas ikikalėdinės kasdienybės šypsnis: THE LATE CALL

Lieka kelios dienos iki Kalėdų, o jų, bent jau man, nesijaučia visiškai. Gal dėl to, kad vis rečiau apie jas susimąstau, o gal dėl to, kad eilinį kartą pasiduodamas kasdienybės rutinai gyvenu dieną, kaip visada - nuo "a iki b". O toliau - nė pro kur...

Muzika. Tai, ko gero, vienintėlis dalykas, leidžiantis pajusti artėjančias nepajuntamasias kalėdas. Kaip ir kasmet padaugėja prieššventinių singlų, kuriuos išleidžia žinomi kolektyvai, pretenduojantis į "Christmas number one" presitžinę nominaciją...O aš, išskyrus COLDPLAY'ų "Christmas Lights", naujų kalėdinių dainų, kurios būtų mielos širdžiai, taip ir nepasigavau. Gal dėl to, kad manąją "Christmas number one" statulėlę šiemet bekonkurencinėje kovoje pasiėmė Chrisas Martinas su kompanija, apdainavęs išėjusią meilę ir besitikintis, kad kalėdų žiburiai tą meilę sugrąžins; o gal ir dėl to, kad taip artėjančių švenčių ir nepajutau.
Tačiau netgi nepaisant to, kad nejaučiu švenčių ir gyvenų savo dieną taip pat, kaip ją gyvenau vakar, užvakar ar prieš savaitę, MUZIKA mano kasdienybę sugeba pakoreguoti ir, kaip kulinarai pasakytų, uždėti raziną ant torto.

Šįkart nuostabią raziną ant rutininio torto uždėjo švedų grupė THE LATE CALL, kurią atradau, knibinėdamas šaunų blogą swedesplease.net , kuriame (kaip suprantu) viena švedė pristatinėja savo šalies atlikėjus, paskendusius indie muzikos apsupty.

Anokia čia paslaptis, kad 2010- uosius galima būtų pakrikštyti indie folk metais, o tokių reiškinių kaip MUMFORD & SONS ar I AM KLOOT naujausių albumų pasirodymai uždėjo razina ant torto ne tik mano, bet ir visos muzikos rinkos 2010- uosiuose. Kurinys, kuris mane privertė šypsotis ir pajusti kasdienybės pozityvą, dvelkia ir minėtais MUMFORD & SONS, ir norvegiškaisiais KINGS OF CONVENIENCE, ir kita, ant bangos esančia indie folk muzika. Tačiau tai visiškai netrukdo jam ir toliau būti mielam ir lengvai klausomam.

Tad mano pilkos prieššventinės kasdienybės išgelbėtojo medalį šiuokart kabinu ant kaklo jaunai grupei iš švedijos, kuri per pastaruosius dvejus metus išleido du gražius albumus - 'Leaving Notes' ir 'You Already Have a Home". Šiandien mano medalis jai atitenka už gražią ir nuoširdžią dainą "Fribourg".

Su artėjančiomis šventėmis! Sveikinu visus tuos, kurie kartkartėmis užsuka čia - į tinklaraštį, kuriame auga muzikiniai riešutai, o žodis Muzika pasikartoja ne mažiau nei tris kartus iš eilės...

Stilių mišinys gražiame ACTIVE CHILD kūrinyje

Šįkart - jokių "ištaigingų" minčių ar emocinių įžvalgų nebus. Bus tiesiog daina, kurios, bent jau iš mano pusės, nepaminėti čia - nebūtų teisinga vien dėl to, kad ji taip stipriai užkabino, jog negaliu nustoti klausytis. Iš esmės, daina - nieko super ypatingo ar subtilaus. Tai paprastas kurinys, kuriame susimaišo 80- ųjų "sintetika", indie pop, electro pop, shoegaze ir netgi elektronika. Tiems, kas myli M83 ar HAMMOCK, šita daina taip pat turėtų visai patikti.

Tai daina, kurią sukūrė ir atliko PAT GROSSI, muzikantas iš Los Andželo, prisidengęs sceniniu pseudonimu ACTIVE CHILD. Apie šį kūrinį puikius atsiliepimus galima persiskaityti mano mėgstamiausiuose internetiniuose muzikiniuose portaluose (tokiuose kaip Stereogum ar Pitchfork), o NME įtraukė dainą į geriausių 75 šių metų singlų sąrašą.

Taigi, siūlau išgirsti ACTIVE CHILD "She Was a Vision"

Naktinis stebuklas iš gėrio šalies: THE WEEPIES ir "World Spins Madly On"

Kiekvieną kartą išgirdęs kažką stebuklingo suprantu, kad muzika turi begale reikšmių: vieniem ji - laisvalaikis, kitiems - paguoda, tretiems - fonas... o man ji - viskas viename. Ir, ko gero, tas "viskas viename" sutelpa į stebuklingą žodį 'EMOCIJA'. Jausmas, kai išgirdus dainą norisi kūkčioti iš pasakiško jos pajutimo yra neišpasakytas, nepamatuojamas ir neaprašomas. Tai - vienas ypatingiausių jausmų, kuriuos  apskritai įmanoma patirti... Išgyventi... Pajausti.

Kadangi jau vėlu, o akys nakčiai buvo pasiruošusios ištart stebuklingąjį "labanakt", ausys akims pasiūlė susitarti: Viena daina ir tada "labanakt". Akys sutiko, o ausys pasinaudojo apsnigtos tylos stebuklu ir atrado dainą, kurią teko pajusti taip, kaip kątik aprašiau. Tai dar vienas stebuklingai paprastas ir beprotiškai mielas kūrinys. Žinoma, apie meilę. Žinoma, lyriškas. Žinoma, naktinis... Bet ko gero to šiai akimirkai ir reikėjo.

Tai - tiesiog nuostabu.

Apie dainą daugiau nesakysiu nieko, nes ir vėl muzika turi kalbėti už save, o ausys eilini kartą laimėjo lažybas prieš akis. Tačiau būsiu diplomatiškas ir paskutinįsyk išgirdęs muzikinį stebuklą, pasiduosiu akims...

Amerikiečiai THE WEEPIES su kūriniu "World Spins Madly On" sukūrė šios nakties stebuklą. Stebuklą, kurio dėka šiandienos pabaiga tapo neapsakomai miela...

Labanakt...

Kaip aš prisijaukinau pirmadienį: LESLIE MENDELSON

Kaip atrodo mano darbo dienos pradžia? Labai paprastai: beprotiškai daug kančios reikalaujantis atsikėlimo momentas, dušas, rytinė arbata su (dažniausiai) SIMPSON'ų serijos pirmaisiais akordais, šaltas automobilis, kamštis (ir jame beskambantys neseniai įsigyto kompaktinio disko akordai), įvažiavimas į kiemą, atpėdinimas į darbo kabinetą, rytinis "labas rytas" kolegai, kompiuterio įsijungimas, arbatinuko užkaitimas, palto pasikabinimas ir sėdimas prie darbo stalo... atrodo viskas labai įprasta, šabloniška, nuvalkiota ir visiškai neoriginalu. Absoliučiai neoriginalu ir tai, kad kiekvieną vakarą žinau ko klausysiuosi tiek važiuodamas automobiliu, tiek sėdėdamas darbo vietoje (prisipažįstu - negaliu dirbti be muzikos). o klausau visko: tiek iš vakaro išgirstų kūrinių, tiek britiškų radijo stočių, tiek grojaraščių (arba indie muzikos portaluose, arba youtube). Žodžiu, iš vakaro pasiruošiu visą muzikinį užtaisą ateinančiai dienai, o darbe, kad ir kaip bebūtų gaila, muziką tik girdžiu, nes klausytis jos galimybių tiesiog neturiu. 

Taigi, kurlink suku? Šiandien buvo eilinė diena. Šalta, "pakabinta ant to paties rutininio vinies". Ir, kas blogiausia, pirmadieniška: kamščiai  buvo beprotiški, automobilis, dėl neaiškių priežasčių pakeliui užgęso kelis kartus, o skausmas kairėje kojoje, užuot mažėjęs (nes tiesiog nemačiau priežasčių jam didėti), smogtelėjo taip stipriai, kad iki vidurdienio vos paėjau. Žodžiu, tik spėk atsikelti ir džiaugtis šaltu žiemišku pirmadieniu... Perėjęs visus įprastus rutininius procesus ir susiradęs youtube vakar pamėgtą MR. LITTLE JEANS grojaraštį sėdau dirbti...nuotaika buvo sumauta, o gilintis į kasdienybės fantasmagorijas neturėjau nei noro, nei laiko, nei "pakylėto" pirmadieniško ūpo. Tokiais atvejais genialumas ir "aukštųjų materijų" ieškojimas niekada nebūna išeitis iš padėties, todėl net nelaukdamas stebuklo ir vis dar jausdamas sustingusias nuo šalčio kojas (kurių kairė ir taip judėjo sunkiai) bandžiau tapti dirbančiu žmogumi. Tiesiog dirbau, gilinausi ir girdėjau grojančią muziką. Girdėjau ją tol, kol fone nepradėjo groti daina, privertusi mane ne tik girdėti, bet ir klausytis. Ir tai - visiškai iš minios neišsiskiriantis kūrinys: gražus paprastas moteriškas vokalas, dvi EXTREME'iškos akustinės gitaros, lengvi nevarginantys klepo akordai ir tobulai paprasta ir miela harmonija. Kažkuo tai priminė NORAH JONES, kažkuo akustinį BABYFACE'ą, nemažai - KATE MELUA. Žodžiu lengvas pop-jazz kūrinukas, neturintis jokių pretenzijų į aukštąsias materijas, į įnoringus muzikos kritikų žodžius ir postringavimus bei į ištaigingų skonių muzikos mylėtojus. Tai buvo tokia daina, kokios ir reikėjo pakankamai sumautam pirmadienio rytui, kuomet, rodos, viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi. 

Taigi, taip lyg netyčia pajutau, jog pirmadienis tampa ne toks jau ir blogas, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio; ne toks šaltas, kokį pajutau tik įsėdęs į automobilį ir ne toks skausmingas, kokį "pristatė" mano kairė koja vos žengus pirmą šios savaitės žingsnį.

Taip už šiandieną turiu padėkoti atlikėjai LESLIE MENDELSON iš New York'o, kurios "I Know You Better THan That" galėtų tapti pirmadienio išgelbėjimo daina: už tą paprastą lengvumą; už nevaldomą nuoširdumą ir už paprastumą, kurio  taip trūko įprastai šiandienai...

Atlikėja, apie kurią iki šiol nebuvau nieko girdėjęs, pasirodo muziką myli nuo pat ankstyvos vaikystės, o didysis muzikos idealas jai buvo Tėtis, kuris grojo trimitu ir buvo muzikos mokytojas. Prieš penkerius metus LESLIE savo jėgomis išleido albumą ir netruko būti pastebėta žymaus prodiuserio JOEL'io DORN'o kurio dėka pasirašė sutartį su ledybine kompanija 'Rykodisk'. O toliau - viskas kaip sviestu patepta: albumai, dainos ir tas pats žavus nuoširdumas, kurio, pastaruoju metu vis labiau pasigendu muzikos pasaulyje.

Kadangi netikiu nei Dievu, nei lemtimi, vėl galiu pasidžiaugti, kad "lengvo atsitiktinumo" idėja šiandien  darsyk tapo reali: jei nebūčiau vakar atradęs MR. LITTLE JEANS, šiandien stebuklu mano dienos  nebūtų pavertųsi LESLIE MENDELSON - švelnaus balso mergina iš New Yorko, su kūriniu "I Know You Better Than That" leidusi nusišypsoti ir prisijaukinti siaubingai nejaukų ir nekalėdišką pirmadienį...

Šiluma ir grožis: virš realybės pakilusi HAJEN daina "Scapegoat"

Ką gautumėm jei reikėtų išspręsti maždaug tokio pobūdžio uždavinį: COCOROSIE sesučių tembrai + ANTONY AND THE JOHNSONS liūdesys + BJORKIŠKA variacija + ALINOS ORLOVOS pianas + lašas STINGIŠKO trimito garso ??? Jeigu kas nors nežino atsakymo - aš jį galiu pasakyti. Tai - jaunos švedų atlikėjos HAJEN kūrinys "Scapegoat". 

Vizualiai panaši į lietuvaitę ALINĄ ORLOVĄ (beje, taip pat grojanti pianinu), balso tembru (bena jau man) labai primenanti SIERA ROSE CASADY (iš COCOROSIE) su minėta daina mane šiandien užbūrė, "išsinešė", ir vis "vertė" klausytis iš naujo.

Paparstas, gražus ir mielas kūrinys (kurio gyvą įrašą šiandien klausau gal šimtąjį kartą) mane nunešė kažkur anapus realybės. Todėl džiaugiuosi, kad jį atradau (tiksliau facebook'e pamačiau ant bičiulio sienos) tada, kai už lango nyku ir greitai temsta; kai artėja prieškalėdinis vajus, o žmonės vis dažniau suserga prieškalėdine depresija ir kai norisi kažko ypatingai šilto, mielo ir gražaus.

Besiklausydamas "Scapegoat" net trumpam užsimiršau, kad esu realybėje, ir nusikėliau ten, kur smagiai spragsi židinys, kur aplink nėra nė vienos papildomos civilizacijos dalelės, kur įsisukęs į pledą skaitau gerą knygą, geriu karštą vyną, stebiu rusenančią ugnį ir už lango krintantį sniegą...Tiesiog randu save ten, kur gera, šilta ir pasakiškai miela...

PETER GABRIEL'io lūpomis skambantis BON IVER: "FLUME"

Niekada nebuvau didelis PETER'io GABRIEL'io gerbėas. Taip, žinojau, kad jis yra figūra. Taip, visada jaučiau jam pagarba. Taip, besiklausant jo "Red Rain" dažnai kūnu perbėgdavo šiurpas. Tačiau galybės priežasčių, dėl ko turėčiau eiti iš proto dėl jo kūrybos, tikrai nebuvo. Nei buvo tada, kai jis 'egzistavo' grupėje GENESIS, nei yra dabar. Ko gero tiksliausias mano jausmų apibūdinimas šiam britui yra žodis "Pagarba".

Tikrai nebūtų jokios priežasties (asmeninės) šįvakar rašyti būtent apie jį, jei ne atsitiktinis NPR naujienlaiškis, kuriame buvo išskirti penki geriausi šių metų koveriai. Žinoma, nekalbėsiu apie juos visus. Kalbėsiu tik apie tą, kuris priklauso PETER'iui GABRIEL'iui. Ir tai, be jokios abejonės, ne jo vieno "kaltė"...

Koverio, kurio dėka prabilau apie šį, vasarį 61- ąjį gimtadienį švęsiantį, atlikėją, originalas priklauso vienai mylimiausių mano grupių BON IVER. Tai kolektyvas, kurio kūrybos netgi neleidžiu sau kvestionuoti (jie, praktiškai kaip ir COLDPLAY, objektyvaus mano žvilgsnio lieka nepaliesti). Laimei, šiuokart mano nuomonė visiškai sutampa su muzikos kritikais ir tiek pati daina "Flume", tiek ir visas albumas (į kurį yra įtrauktas šis kūrinys) - 'For Emma, Forever Ago" buvo įvertintas nepriekaištingai. 

Šįkart britų legenda PETER'is GABRIEL'is nusprendė savaip interpretuoti JUSTIN'o VERNON'o kūrybą ir dainą, kurioje vyrauja akustinė gitara ir vienas kitas sintezuotas garsas. Kūrinį britas pradėjo tik  pianinu... Lėtai. Lyriškai. ir, kas svarbiausia, be jokio papildomo niekingo garso... Kiek vėliau į muzikinę kūrinio aranžuotę įsijungė gražiai pateikta pučiamųj partija ir....ir tai yra viskas.  

Jei aš būčiau buvęs JUSTIN'as VERNON'as, labiausiai bijočiau savo paties minčių, kad kas nors, perdainavęs šį trapų, jaudinantį ir subtilų šedevrą, gali jį tiesiog subanalindamas (sukišdamas masę instrumentų ir papildomų niekingų skambesių) sugadinti. Laimei, PETER'io GABRIEL'io versija jį turėtų nuraminti...Matyt suprasdamas BON IVER "Flume" kūrinio trapumą ir gilumą (kuris, vėlgi, slypi nuoširdžiame paprastume), muzikos ikona iš Anglijos neperspaudė ir išlaikė tą patį subtilumą, trapumą ir žavesį, pakeisdamas tik muzikinės aranžuotės apipavidalinimą ir išraišką bei pridėdamas kūriniui dar daugiau liūdesio agonijos... 

pastarieji keli žodžiai - tai mano subjektyvus kūrinio pajutimas, nugramzdinęs mane į tikrą liūdesio pasaulį...Pasaulį, kuriame liūdesys susipina su trimis, ko gero, esminiais muzikos pasaulio pozityviaisiais bruožais: grožiu, gilumu ir pajutimu.

Taigi taip netyčia mano kasdienybėje iškilo liūdno PETER'io GABRIEL'io portretas, dar labiau "suliūdninęs" ir taip liūdną BON IVER šedevrą "Flumes"...

Gilu. Gražu. Ir, žinoma, trapu...

COLDPLAY ir mano vakaro kalėdos: du metus lauktas "Christmas Lights"

Tie, kas mane bent truputi pažįsta, puikiai žino, kad man vienas iš švenčiausių dalykų yra....COLDPLAY. Šiandien man ŠVENTA. Šiandien MANO VAKARAS. Šiandiena - tiesiog MANO.

Visiškai nesvarbu, kad diena buvo suknista. Visiškai nesvarbu, kad panašu, jog peršalau. Visiškai nesvarbu, kad jau - pakankamai vėlus vakaras. Vienintėlis dalykas, kuris šią akimirką man egzistuoja - tai prieš akimirką pasirodžiusi naujausia COLDPLAY daina. Nauja. Coldplay'iška. Tikra. Kalėdinė. Miela. Nuoširdi.

Ir šiandien man nusišvilpt ką apie ją sakys muzikos kritikai. Man nusišvilpt ką apie ją pagalvos kaimynas iš trečio aukšto. Man netgi visiškai nerūpi ar gros ja radijos, ar ne. Žinau tik tiek, kad nuo šiandien COLDPLAY'ų "Christmas Lights" nedings iš mano ausinių, mano grotuvo, mano kompo ir visų kitų technikos priemonių, kurios sugeba groti muzikinius kūrinius. 

Net negaliu apie šį kūrinį kalbėti objektyviai...Negaliu jo ir analizuoti ar kalbėti apie jo skambesį....Tiesiog negaliu....O negaliu todėl, kad ką tik pasirodžiusi "Christmas Lights" sušildė velniškai šaltą vakaro speigą, o atšiauri žiema, atėjusi į Marijos žemę, tapo kur kas šiltesnė...kur kas mielesnė... ir kur kas COLDPLAY'iškesnė....

Ačiū gyvenimui (likimui dėkoti negaliu, nes juo netikiu), kad man padovanojo COLDPLAY.

Keturios dienos Paryžiuje: svajonė su THE NATIONAL ir FOALS

Paryžius...Šis miestas niekada nebuvo man nei meilės, nei svajonių vieta. Prisipažinsiu, netgi faktas, jog mano didieji literatūros ir filosofijos rašytojai yra Prancūzai, neprivertė manęs labiau įsimylėti nei pačios šalies, nei jos sostinės. Taip, ten tikrai yra ką pamatyti, kartais – pajausti. Tačiau (bent jau man) – tai anaiptol nebuvo vieta, kurią galėčiau įsimylėti.

Kodėl pradėjau nuo trumpos įžangos apie prancūziją? Ogi priežastis labai paprasta: tai šalis, kurioje per praėjusią savaitę pamačiau vienus įsimintiniausių koncertų savo gyvenime. Taigi, kaip jau tapo aišku, šis įrašas mano bloge bus pirmas, kuriame dėstysiu mintis ne apie išgirstą kūrinį ar albumą, o pabandysiu pasidalinti mintimis, kurios mano praėjusią savaitę pavertė stebuklu ir įgyvendino mano didžiules muzikines svajones. Viso to kaltininkais tapo Paryžiuje apsilankę THE NATIONAL ir FOALS.

THE NATIONAL: subtilumas ir roko pasaka

Matyt nėra nuostabu, kad perklausęs šių metų THE NATIONAL albumą “High Violet” (kuris Q apdovanojimuose gavo statulėle geriausio albumo kategorijoje) vienas laukiamiausių įvykių man tapo būtent šių amerikiečių gyvas pasirodymas. Kai pamačiau, kad jų koncertas sutapo su mano viešnage Paryžiuje, vienu didžiausiu iššūkiu tapo jį aplankyti. Užsisakiau bilietus (kurių vienas kainavo beveik 40 Eurų), prisiekiau savo antrąjai pusei, kad pabuvęs jų koncerte galėsiu apeiti visas Paryžiaus drabužių parduotuves kartu ir gavęs "palaiminimą" ėmiau laukti stebuklo...

Stebuklas atėjo lapkričio 23 dieną, kuomet pradėjau savo atostogas Paryžiuje. Atskridome, įsikūrėme ir nieko nelaukdami nukulniavome iki L'OLYMPIA - vietos, kurioje po kelių valandų turėjo įvykti mano labai ilgai lauktas reginys. Prastovėję gerą valandą prie įėjimo, išsikeitėme elektroninius bilietus į tikrus (visada sakiau, kad keisti tie Prancūzai) ir įėjome į tądien svarbiausią vietą pasaulyje. Kadangi mūsų bilietai buvo balkone, supratome, jog pernelyg skubėti į salę neverta (turėjome sėdimas vietas), o iki koncerto buvo likęs "geras gabalas". Nusipirkome alaus (kuris tąkart L'OLYMPIA arenos prieigose kainavo 7 Eurus ir vyno už 8) ir atsisėdome stebėti besirenkančios publikos. Gausybė žmonių, minutė po minutės, pildė iki mums ateinant tuštutę L'OLYMPIA areną, o visų akyse buvo parašytas ko gero pats svarbiausias tądien žodis "THE NATIONAL". Publikos amžiaus apibrėžti neįmanoma, kadangi ten buvo galima rasti visko - nuo vos aštuoniolikos sulaukusio dvyliktoko iki į septintą dešimtį įžengusiuo dieduliuko, kuris ne tik, žino senuosius amerikiečių kūrinius, bet ir puikiai "į natą" traukia naujausius "Terrible Love" ar "Blooduzz Ohio". Minia buvo tokia įvairi, kad net sunku apsakyti... Tačiau tai, ko gero, labiausiai ir žavėjo - koncerte, į kurį visi bilietai jau seniai buvo išpirkti, susirinko žmonės, kurie TIKRAI myli jame grojantį kolektyvą.

Prasidėjo...Biliete nurodytu laiku koncertą pradėjo apšildančioji grupė. Tai buvo kolektyvas PHOSPHORESCENT - kompanija, lydinti THE NATIONAL praktiškai viso 'High Violet' turo metu, kurios pagrindinio vokalisto balsas  (matyt dėl to, kad, kaip jis pats minėjo, buvo žiauriai užkimęs) priminė KURT'ą WAGNER'į (iš LAMBCHOP) ar netgi CALEB'ą FOLLOWILL'ą (iš KINGS OF LEON). Beje, tiems , kas mėgsta minėtas grupes, labai rekomenduočiau išgirsti ir PHOSPOHORESCENT, nes tai - kolektyvas, pranokęs visus lūkesčius sietus su 'apšildančios grupės statusą' turinčiais žmonėmis...

Taigi, pasibaigus apšildančiųjų pasirodymui ir sceną aptvarkius techniniam personalui, pasirodė MAT'as su visais likusiais iš THE NATIONAL (beje, grupė ant scenos pasirodė nepavėlavusi nė akimirkos). Skambant legendiniam "On the Beach", THE NATIONAL be jokių ditirambų įėjo į sceną, sustojo į vietas ir pradėjo koncertą (bent jau man) viena gražiausių dainų iš 'High Violet' - "Runaway". Trumpas pasisveikinimas, lengvas "Bon Jour" ir toliau vienas po kito sekantys nuostabūs amerikiečių kūriniai, dėl kurių pasaulis šiemet buvo priverstas eiti iš proto: po "Runaway" sekė "Anyone's Ghost", kiek vėliau senesnis "Mistaken For Strangers", o po to atėjo metas mano dievinamai "Bloodbuzz Ohio", kuri buvo kažkokiu būdu skirta šalia mūsų stovintiems vyresnio amžiaus piliečiams, panašu, sekantiems paskui šia ameirkos grupę viso turo metu, mokantiems visas grupės dainas ir žinantiems praktiškai kiekvieną kolektyvo muzikinį pragrojimą. Žodžiu, svajonė pildėsi, o muzikinis išganymas įgavo tikrąjį savo pavidalą: muziką keitė muzika, grupės lyderio MATT'o BERNINGER'io subtilus bendravimas tiek su publika, tiek ironiškas replikų švaistymasis su grupės gitaristu AARON'u DRESSNER'iu minią varė iš proto, o patiems muzikantams, rodos, suteikė neišdildomo pasitikėjimo savimi: MAT'as scenoje kartais netgi nugrūdavo, o emocijų pliūpsnis užklupęs jį dainuojant kad ir "Fake Empire" atrodė toks neįtikėtinas, kad matant šį santūrų ir išlaikytą pilietį taip "besidarkantį" scenoje, sunku buvo patikėti, kad tai buvo iš tikrųjų jis . Bet tai iš tiesų buvo tie patys paprasti, nuoširdūs, gilūs ir 'teisingi' THE NATIONAL - grupė, dėl kurių alpsta galybė muzikos mylėtojų.

Koncertas judėjo finišo tiesiosios link, o rodos galvą pametusi publika nenorėjo net pagalvoti apie koncerto pabaigą. Be jokios abejonės, pasibaigus koncertui, kolektyvas iš Ohio buvo iškviestas bisui, kurio metu Paryžiečiai išgirdo dar keturias dainas: "Lucky You", "Mr. November", "Terrible Love" ir....."Vanderlyle Crybaby Geeks". Paskutinysis kurinys buvo viso ko kulminacija: Grupės nariai atsijungė visus instrumentus nuo visos imanomos aparatūros, priėjo prie pat scenos krašto ir paprašė publikos tylos... AARON'as pradėjo "Vanderlyle Crybaby Geeks" gitaros akordais, o jam pritarė 'back'ų" vietoje stovintys pučiamieji..Beje, paskutinius kūrinio akordus tarė ne vienas MAT'as. Jam padėjo visa Paryžiaus L'OLYMPIA arenoje susirinkusi publika. Buvo visiška tyla, THE NATIONAL ir minia, bijanti dainuoti garsiau nei žavus MAT'o baritonas...Tai buvo pasakiškai nuostabu, nepakartojamai subtilu, beprotiškai muzikaliai intymu ir tiesiog neįtikėtinamai miela. Tai buvo taip gilu, kad matyt ne aš vienas pajutau, kaip emocijos pliūpsnio dėka skruostu netyčia ėmė riedėti ašara, o su koncertu susieti lūkesčiai, buvo patenkinti daugiau nei šimtu procentų. Po paskutinio  "Vanderlyle Crybaby Geeks" akordo salėje stojo tyla. Ir tai buvo paskutinis koncerto akcentas. Buvo aišku, kad THE NATIONAL padarė viską: sumaišė savo dievišką muziką su ramybės ir subtilumo idėja, pridėjo didžiulį gilumo prieskonį ir bemaž keturiems tūkstančių prancūzų (na ir  mums - dviems Lietuviams, šalia mūsų sėdėjusiems iš Toronto atvykusiems dviem žmonėm ir porelei amerikiečių, kuriai buvo skirta "Bloodbuzz Ohio") padovanojo nuostabų reginį, renginį ir garsą. Tai buvo žodžiais neapsakomas ir jokiais garsais neišreiškiamas jausmas, kurį galima isinešti tik iš THE NATIONAL koncerto... Tai buvo tiesiog nuostabu.

FOALS: užtaisas visam gyvenimui (arba šiuolaikinio roko jėga)

Jeigu galima sakyti, kad THE NATIONAL koncertas ir visa diena praėjo sąlyginai ramiai, tai su FOALS - viskas priešingai. Dieną stipriai lijo, tad pasivaikščiojimas po Montmartre'ą (šalia kurio, beje, ir yra įsikūrusi ELYSEE MONTMARTRE - arena, kurioje vakare turėjo groti britai) prailgo. Gal ne tiek prailgo, kiek subjuro. Negana visko, su žmona išlipome toje metro stotelėje, kurioje vaikščioti tūlam turistui, o dar mažų mažiausiai ir baltajam - tikrai "nepatartina". Praėję pavojus ir atradę areną, kurioje už kelių valandų turėjo pradėti dainuoti grupė, kurios albumas 'Total Life Forever' kritikų buvo nominuotas MERCURY statulėlei gauti, pakilome pasivaikščioti po menišką Paryžių. Ten buvo gražu... tačiau apie tai kalbėti šiuo atveju ko gero neverta.

Čia vertėtų prisiminti situaciją, kaip aš tapau FOALS koncerto dalyviu.

Ko gero galiu drąsiai teigti, kad per pastaruosius metus ši Oxfordo grupė pakankamai tvirtai įsitaisė mano favoritų sąraše, todėl apnikusi neviltis, sužinojus, kad tuo metu, kai aš būsiu Paryžiuje, vyks FOALS pasirodymas, į kurį visi bilietai buvo išpirkti, žodžiais buvo neapsakoma. Jaučiausi taip, tarsi būčiau praradęs viską, ką turėjau...O gal ir dar daugiau. Tačiau kartu suvokiau ir tai, kad aš kažkokiu "mirk-gyvenk" būdu PRIVALAU atsidurti koncerte grupės, dėl kurios einu iš proto ir kuri, jau dabar akivaizdu, niekada nekoncertuos Marijos Žemėje. Prasidėjo aktyvios kontaktų paieškos ir didžiulis įdirbis, kuris, kaip pasirodė, gali duoti vaisių...ir davė. Nepasakosiu visos istorijos, tačiau po ilgų susirašinėjimų ir įtikinėjimų iš grupės tour manager'io, gavau laišką su stebuklingais žodžiais: "I have you down on the Paris guestlist as yourself +1 so you and your wife can come to the show". Svajonės pildėsi, o bilietas, už kurį tuokart būčiau paklojęs visus pinigus kuriuos tik turėjau (jei tik būtų buvę įmanoma jį gauti), "atkeliavo" į mano pasaulį nemokamai ir, kas svarbiausia, garantuotai. Šiam žmogui iki šiol esu neapsakomai dėkingas, nes jis išpildė vieną didžiausių mano šių metų muzikinių svajonių. Taigi planas "A" buvo įvykdytas: aš skrisiu į Paryžių ir ten klausysiuosi FOALS!!!

Plano B eiga vyko savaime. 

Nepaisant to, kad po mūsų pasivaikščiojimo ir papietavimo Montmartre man susuko vidurius, keli puodeliai arbatos visgi 'palengvino' situaciją, o mes įžengėme į areną, kurioje turėjau išgirsti tai, ko laukiau ilgą laiką. 

Publika rinkosi, tačiau neskubėdama, o šįkart, priešingai nei koncerte prieš pora dienų, vyresnio amžiaus žmonių buvo labai labai nedaug. Nuo 15 iki 35 - maždaug tokio amžiaus grupė vyravo britų koncerte. Čia buvo ir milijonas "žalių", dėl YANNIO PHILLIPPAKIO pamišusių paauglių, ir tuntas visas kolektyvo dainas mokančių Prancūzijos piliečių. Žodžiu, mišrainė, tik kitokio kalibro nei THE NATIONAL. Priešingai nei amerikiečių apšildančioji grupė, prieš pasirodant FOALS'ams pusvalandį gitaromis brazdino kolektyvas, apie kurį negalėčiau pasakyti nieko gero. Blogo, ko gero taip pat. Jie tiesiog buvo nykus ir, bent jau mano manymu, visisškai neverti dėmesio (berods jie vadinosi INVISIBLE, tačiau nesu dėl to visisškai tikras). Tačiau mane guodė mintis, kad čia juk atėjau ne dėl apšildančiųjų, o dėl kur kas geresnės grupės. Ir, turiu pasakyti, šis faktas tikrai paguodė...

Po pertraukos, per kurią turėjau garbės išlenkti bokalą prancūziško alaus su kažkokios mažai girdėtos britų indie roko grupės vokalistu, salė visisškai prisipildė žmonių, tapo neįmanoma kvėpuoti, nes vietos tiesiog nebebuvo. Užgęso šviesos, o arenoje pasigirdo kūrinio "Blue Blood" akordai... Į sceną įžengė visi FOALS nariai, o paskutinis, kaip ir galima buvo tikėtis, prie mikrofono pasirodė didysis YANNIS. Jeigu THE NATIONAL atveju šviesos efektai neturėjo jokios įtakos, tai čia gi, "šviesistai" pasistengdavo iš peties: puikiai derėjo muzika ir beiskeičiančios spalvos su bežaidžiančiais šešėliais, dūmai ir vis skirtingomis spalvomis ryškėjantis užrašas FOALS (atsiprašau už nuotraukų kokybę, tačiau kitaip nufotografuoti, ko gero, nebuvo jokių galimybių). 

Po "Blue Blood" sekė kiek senesnis "Olympic Airways", o po jo - titulinė paskutinio albumo daina "Total Life Forever". Per kiek ilgesnį nei valandos koncerta YANNIS ir kompanija sugrojo praktiškai visus savo hitus - buvo galima išgirsti ir "Balloons", ir "Miami", ir "Electri Bloom", ir, žinoma, "Spanish Sahara", ir t.t. Sakau "praktiškai" dėl to, kad ko gero pajutę, jog biso išvengti nepavyks, britai legendinį "Hummer" pasiliko biso pabaigai...Beje, per "Hummer" Yannis, kaip senais gerais punk-roko laikais šoko į publiką ir kurį laiką iš jos neištrūko. Skęsdamas rankų jūroje, visiškai kontroliuodamas pamišusią minią (kartais netgi užsižaisdamas pragrojimais, primenančius rock- rave'ą) YANNIs ant scenos išliko ganėtinai santūrus: su publika bendravo nedaug, tačiau atidavė visą save muzikai ir, žinoma, iš proto dėl jos einančiai sausakimšai ELYSEE MONTMARTRE arenai. Nepriekaištingas atlikimas, neapsakoma energija ir fantastiškas šviesų žaismas nepaliko abejingo nei vieno į koncertą atėjusio žmogaus. Tai, ką išdarinėjo FOALS maždaug pora tūkstančių žmonių talpinančioje erdvėje, retai teišdarinėja kiti atlikėjai. Klausant jų ir bepasineriant į FOALS'iškąją indie roko ekstazę vis kirbėjo mintis, kad tai grupė, kuriai reikia ne mažų erdvių, o mažų mažiausiai - stadionų, nes tokios jų muzikos klausytis turėtų ne du, o mažiausiai dvidešimt du tūkstančiai žmonių...

Pasibaigus koncertui turėjom staigiai išlėkti. Laimei metro buvo iškart už gatvės, o įsėdus į jį teliko suvirškinti tai, ką mačiau ir girdėjau...Virškinau ilgai. Netgi per ilgai... Ko gero tos emocijos, kurias teko patirti lapkričio 25, lydi mane iki šiol... Arba tiesiog dar iki galo taip ir "nesuvirškinau".

Supratau tik tiek, kad miestas, kuriame praleidau kelias savo atostogų dienas (ir kurį kai kas vadina meilės miestu), man tapo šiemetine muzikos meka, kurioje įgyvendinau savo muzikines svajones, išgyvenau tikrą "muzikinį katarsį" ir palaimingai pradėjau žiemą... Pasirodo, per kelias dienas galima būti labai laimingu. 

...o Kai tarp koncertų dienų dar 'apturėjau' progą ne vieną valandą praleisti VIRGIN RECORDS STORE, tai supratau, kad Paryžius - ne toks jau ir blogas miestas. Koks skirtumas kur klausytis geros muzikos. Juk muzika neturi sienų, o tai ir leidžia žmonėm pajusti jos didžiąją esminę jėgą...

Muzika, kuri nekelia asociacijų: OWEN PALLET ir jo kanadietiškas smuikas

Nežinau kaip kitiems, bet man, besiklausant muzikos iškyla begalė asociacijų. Ir kai tos asociacijos tikrąja to žodžio prasme atranda muzikinį atitikmenį, jaučiuosi pamalonintas. Pamalonintas, kad atspėjau. Kad teisingai suvedžiau. Kad sužinojau kažką daugiau ir muzikinių žinių dėka sugebėjau suvesti tai, kas atrodė nesuvedama. Be jokios abejonės, tai jausmas, kuris leidžia kartkartėmis pasijusti visagaliu. Pasakysiu dar paparsčiau: atsakyti į klausimą "kur man tai girdėta" dažniausiai būna muzikinio 'teorinio' poreikio patenkinimas, kuris, 'įrašius teisingą nežinomąjį' priverčia širdį džiaugtis.

Šįkart nenoriu rašyti nežinomojo, nes jo tiesiog nėra, o OWEN PALLET - atlikėjas iš Kanados - bent jau man neprimena nieko. Jis tiesiog originalus. Jis tiesiog kitoks. Jis tiesiog velniškai gerai ir, sakyčiau, šiuolaikiškai skambantis. Smuikininkas, klavišininkas, kompozitorius ir kūrėjas - keturi viename. Visa tai apibūdina atlikėją OWEN PALLET, kuris jau spėjo laimėti ir prestižinį Mercury Awards atitikmenį Kanadoje - POLARIS MUSIC PRIZE (apdovanojimą, kuris yra skiriamas muzikos kritikų už geriausią metų albumą). 

Nesu tikras ar jau šiandien galime jį vadinti genijumi, tačiau tai, kaip PALLET'as savo muzikoje išnaudoja smuiką, kaip skoningai derina klavišinius su subtiliu indie pop muzikos ritmu, kaip 'tvarkingai' ir 'neužknisančiai' atlieka dainas, priverčia suklusti ir ištarti paprastus, tačiau muziką mylintiems žmonėms kone svarbiausius žodžius: "MAN TAI PATINKA. TAI ĮDOMU IR NEABEJOTINAI VERTA KLAUSYMO". Tai  žodžiai, kurie tarsi iš anksto garantuoja beatodairišką susidomėjimą atlikėju ir suponuoja mintį, kad jo bus klausomasi.

Taigi, atradęs šį kanadietį DOMINO RECORDS svetainėje, galiu drąsiai teigti, jog įrašau šį muzikantą į tą sąrašą, kurio viršuje yra užrašas "BŪTINA PASIKLAUSYTI IR SEKTI JO/JOS KŪRYBĄ".

Tad šįkart tikrai trumpai. Nedaugžodžiausiu, o tiesiog pasakysiu, jog OWEN PALLET muzika man tikrai labai labai patiko. Ji kitokia. Ji sunkiai apibūdinama. Ji graži. Ir, kas svarbiausia, ji tikrai verta dėmesio.

P.S. "A Man With No Ackles", ko gero, yra ta daina, kurią išgirsti (visomis šio žodžio reikšmėmis) reikėtų pirmiausia. Nuo jos ir turėtų prasidėti pažintis su paprastu piliečiu iš Kanados, kuriančiu nuostabią muziką.

Nuoširdumas, emocija ir paprastumas: viskas ko reikia muzikai (WILCO "You and I)

Kelionės atradimas: ačiū už WILCO

Muzika, emocija ir nuoširdumas - tai trys dalykai, kurie mane priverčia įsimylėti dainą. Prisipažįstu, žodžiai dažnai telieka pridėtinė vertė, į kurią galiu visiškai nekreipti dėmesio. Kitaip tariant, žodžiai dainoje man vaidiną ne tokį didelį vaidmenį kokį galbūt turėtų vaidinti.

Gėda, bet prisipažįstu, jog apie WILCO sužinojau tik prieš keleta metų. Kelionės į Airiją metu, bevartant "bardačioke" esantį bičiulio kompaktinių diskų dėklą (turiu blogą įprotį, visą laiką ne savo mašinoje ieškau kompaktų) atradau diską su užrašu WILCO. Pasirodo, tai buvo viena mėgstamiausių mano bičiulio grupių, su kurios muzika turėjau galimybę "susipažinti". Neneigsiu, "užkabino" iškart, o tikslas, kurį išsikėliau sau - susipirkti jų diskografiją kaip įmanoma greičiau. Žingsnis po žingsnio, mano fonotekoje atsirado ir "A Ghost is Born" ir žymusis "Yankee Hotel Foxtrot", ir visi kiti WILCO darbai. Juo labiau klausiausi WILCO, juo daugiau negalėdavau susitaikyti su mintimis, kad jie - amerikiečiai. Tikrai ne dėl to, kad netikėčiau amerikos muzikos galia. Tiesiog didžioji mano "dievukų" dalis yra tikri Europiečiai, o vadovaudamasis subjektyviu požiūriu, "muzikos esmės ir gilumo užčiuopimo" galimybes labiau visuomet priskirdavau Britams (Beje, tas pats mano bičiulis, kurio dėka mano pasaulyje atsirado WILCO, šito fakto visiškai nesureikšmina ir sako, kad jie - "puikus amerikietiško soundo pavyzdys". Manau, kad jis - visiškai teisus). 

Taigi, amerikiečiai iš Čikagos, savo diskografijoje turintys jau 8 studijinius albumus, pelnę ne vieną apdovanojimą, kritikų simpatijas ir nuostabias recenzijas pastariesiems keturiems albumams, praėjusiais metais išleido dar vieną stulbinantį muzikos šedevrą "Wilco (The Album)". Nenoriu kalbėti apie visą albumą iš esmės, nes jam reiktų atskiro įrašo, o žodžio, apibūdinančio jį kaip "pasaka" gali būti per mažai. Noriu pakalbėti apie dainą, kurios dėka ir vėl pagražėjo pasaulis.

YOU AND I: už lango tiesiog negali lyti

Tai - ne šiaip daina. Šį kūrinį JEFF'ui TWEEDY atlikti padeda nuostabi Kanados atlikėja FEIST (kuri prieš du metus JUNO apdovanojimuose laimėjo net penkias prestižines statulėles), apie kurią taip pat būtų galima kalbėti ir kalbėti, nes ji - tiesiog neįtikėtina.

Vėlgi grįžtu prie trijų kriterijų, kurie mane veikia besiklausant kažko naujo. Išgirdau "You And I" ir supratau, kad parašyti ar sudainuoti kažką nuoširdesnio ir paprastesnio yra ko gero neįmanoma...Ir šis nuoširdumas taip užburia, kad klausydamas užsimerkiu ir negaliu patikėti, kad girdint šį kūrinį už lango gali būti ruduo...Emocine prasme daina, žinoma, neturi tokio užtaiso, kokį turi didžioji dalis kūrinių, tapusių 'kultiniais', tačiau ji anaiptol ir nepretenduoja tapti istorija ar būti įrašyta į hitų sąrašus. Susumavus šiuos du kriterijus nesunku atspėti, kad muzika (trečiasis ir, ko gero, pats svarbiausias veiksnys) yra tiesiog užburianti: ji ir paprasta, ir nuoširdi, ir paprasčiausiai miela ausiai. Nieko ypatingo, nieko virtuoziško. Tiesiog gražūs FEIST ir WILCO vokalisto JEFF'o TWEEDY balsai, nuostabi akustinės gitaros ir klavišinių sintezė ir tikras sklindantis nuoširdumas... Šįkart teko netgi atkreipti dėmesį į žodžius, kurie tiesiog tobulai tinka muzikai. Jie, kaip ir visa daina, taip pat visiškai paprasti, absoliučiai neįnoringi, bet labai labai nuoširdūs. Jokių paslėptų minčių, jokių 'aukšto kalibro' metaforų. Jokių meilės prisipažinimų ar auksinių minties šuolių. Tai daina, apie du žmones, kuriuos kažkas jungia...

...You and I, we might be strangers. However close we get sometimes it's like we never met...<...>But you and I, I think we can take it. All the good with the bad make something that no one else has but You and I...

P.S. Ir vėl akivaizdu, kad genialiai dainai sukurti nereikia rafinuotų garsų, pompastiškų instrumentų ir galingai spiegiančio vokalo. Tereikia truputėlio širdies ir paprastos melodijos, kurią įvilkus į gražų muzikinį rūbą gaunam nuoširdų muzikinį garsą

P.P.S Netgi mano kolega, kuris M83 dainą "Lower Your Eyelids To Die With A Sun" vadina "delfinų verksmu", o SIGUR ROS muziką - "kankyne ausims", sukluso girdėdamas "You and I" ir ramiai atsisukęs pasakė: "visai graži daina".

Ko gero tai ir būtų pats geriausias apibūdinimas dainai "You and I". Na, pridėkime dar epitetus "miela" ir "nuoširdi" ir gausime tobulą tobulos WILCO dainos aprašymą, kurio nenuneigs net didžiausias pasaulio cinikas.

KINGS OF LEON: mano daina iš "Come Around Sundown"

Šiandien vėlgi trumpai. Tiksliau, pakankamai trumpai, nes nei nuotaikos, nei polėkio rašyti nėra. O ir muzika, skambanti sumautose ausinėse šiandien verčia ne rašyti, o tiesiog klausytis. 

Vėl gitaros. Vėl tvarkingai išreikštas bosas. Vėl nieko pernelyg subtilaus ar muzikaliai genialaus...Bet kartais kategorija "gražu" yra kur kas svarbesnė nei kelios prieš tai minėtos.

Vienas labiausiai laukiamų šių metų albumų priklauso amerikiečiams KINGS OF LEON. "Come Around Sundown" - buvo tas darbas, į kurį dėjau visus įmanomus lūkesčius po stebuklingo "Only By the Night", kuriame kone kiekvienas kūrinys buvo aukso vertės (ir komerciškai, ir muzikaliai daugiau negu tvarkingas). Ar "Come Around Sundown" pateisino mano lūkesčius? Ko gero ne...Sakau "ko gero" vien dėl to, kad kaskart klausydamasis vis kažką naujo atrandu. Taip, giminių grupė myli U2. Tai - daugiau nei akivaizdu. Taip, kartkartėmis jaučiamas KINGS OF LEON bandymas jungti amerikietišką ir britišką roką. Taip, kaip dieną aišku, kad melodijos ir muzikinė išraiška - daugiau negu banali (o akordai apsiriboja praktiškai muzikos pirmapadžiu). Taip, Followill'ų grupė pajuto ką reikia daryti, kad banko sąskaitoje "augtų nuliukų ir papildomų skaitmenų" suma.... Bet, PO VELNIŲ, kai kurie kūriniai iš albumo, netgi būdami visiškai banalūs, yra tokie STULBINANČIAI GENIALŪS, kad net sunku žodžiais apsakyti.

Viena iš tokių dainų yra "The Face" - kūrinys, kuris labai primena priešpaskutiniame albume esančią "Revelry". Išraiškinga baladė, kurios metu muziką norisi garsinti taip stipriai, kad aplinka paprasčiausiai nebetenka prasmės...Galinga, paprasta, graži, miela ir "kabinanti" - tai epitetai, leidžiantys man įsimylėti šitą dainą. Galbūt ji tokia tik man. O galbūt jos "tokios" būvimą sąlygoja pakankamai sumauta mano šiandieninė nuotaika. Bet kuriuo atveju, nesiimdamas per daug analizuoti KINGS OF LEON naujausio albumo (noriu tai padaryti atskiru įrašu), didinu ausinėse garsą, n- tąjį kartą "užsileidžiu" "The Face" ir drąsiai tariu TAIP nors ir kiek subanalėjusiai, bet pozityviai KINGS OF LEON kūrybai.

Daina užmigus nakčiai: muzika anapus tikrovės

Yra tokių dainų, apie kurias nesinori nieko rašyti. Kurios tiesiog kažką primena ir dėl kažkokių priežasčių verčia klausytis tūkstantį kartų iš naujo. Bent jau man taip dažniausiai atsitinka su lėtomis, lyriškomis ir nakčiai tinkamomis dainomis. Tai kūriniai, kurie sugeba palikti tikrovę kažkur labai labai toli, o jų skambesys į naktį (bent jau šiuo atveju) atneša idealumą. Tokių dainų dėka, mintys, idėjos, laimės samprata, svajonės ir tikslai tampa realūs, nes muzika sugeba nunešti ten, kur galbūt niekada nenuneš niekas kitas...Kartais tie kūriniai būna labai primityvūs, o kartais, priešingai, nuostabiai sudėtingi. Tačiau vienareikšmiškai jie - gražūs ir TIKRI. Tokia daina (veikiau kompozicija) yra ir "Water From the Same Source"- kūrinys, atliekamas kolektyvo RACHEL'S. Šįkart apie grupę nedėsiu jokios informacijos...Tegul muzika kalba už žodžius, o svajonės, bent jau kelias minutes tampa realybe.

EFTERKLANG - Danai, netelpantys į šiuolaikinės muzikos rėmus

Galiu visai drąsiai prisipažinti, jog turiu kelis 'leiblus' favoritus, į kurių 'kuruojamų' atlikėjų naujienų pasirodymus visada žiūriu per padidinamąjį stiklą: tai nepriklausoma leidėjų kompanija Jungtinėse Amerikos Valstijose "Jagjaguwar" (leidžianti tokius atlikėjus anapus atlanto kaip BON IVER, GAYNGS, BLACK MOUNTAIN, VOLCANO CHOIR, DINOSAURS JR. ir t.t.) ir indie leiblas Didžiojoje Britanijoje 4AD (kurių atlikėjų sąraše be mano taip stipriai dievinamų BON IVER galima atrasti THE NATIONAL, STORNOWAY, THE BIG PINK ir kitus). Be jau minėtų atlikėjų, leidybinė kompanija 4AD po savo sparnu globoja nuostabią Danų kompanija, kurią, kad ir kaip bebūtų gaila, atradau tik prieš gerą mėnesį.  Tai - kolektyvas iš Kopenhagos, kuris vadinasi EFTERKLANG (išvertus iš danų kalbos lietuviškai tai reikštų 'atgarsį').

Niekada nebuvau abejingas skandinaviškai muzikai (o kelis neseniai atrastus švedų kolektyvus, turėdamas laiko, būtinai aprašysiu ir čia), visada atkreipdavau dėmesį į skandinaviško roko (kurio fenomenalumui sunku atsispirti dar ir dėl valstybinės kultūros politikos bei valstybinių institucijų indėlio) atstovus, kurių pastarąjį dešimtmetį daugėjo ir daugėjo. Šįkart grupė, kuria norėčiau pasidalinti su Jumis, iškrenta iš už skandinaviško roko rėmų ir sunkiai telpą į šiandieninės indie pop/indie rock apibrėžimo schemas. Tai - aukso vidurys, kuriam, bent jau kol kas, analogų atrasti būtų pakankamai sunku. Kad tuo įsitikinti, užtenka perklausyti paskutinį EFTERKLANG albumą 'Magic Chairs'. Besiklausant dainos "Modern Drift" lyg ir jaustųsi Mančesterio roko įtaka ir tarsi galima būtų ieškoti panašumo tarp jų ir tokių grupių kaip DELPHIC. Daina "Full Moon" ir jos playback'as kažkuo primena naujojo ARCADE FIRE albumo 'Suburbs' nuotaiką, o štai pavyzdžiui kūrinyje "Alike", bent jau mano nuomone, galima rasti net ir STINGO muzikos prieskonių. Vienareikšmiškai galima drąsiai teigti, jog EFTERKLANG- tai ne tik subtili, bet ir kurybinga grupė ir (bijau būti blogas pranašas, bet...) tik laiko klausimas kada šis kolektyvas taps geriau žinomas už Danijos ribų. Tai kvartetas, kurio muzikoje susipina viskas - ir indie pop, ir post rock, ir netgi elektronika. Tai grupė, kuri užeina už visų indie muzikinių atšakų ribų ir į muziką atneša kažką naujo (joje galima išgirsti ir SIGUR ROS'iškų styginių, ir COLDPLAY'iškos gitaros vingių, ir tikro skandinaviško roko skambesio). Tai muzika, aplenkusi laiką ir paneigianti kritikų nuomonę, jog indie rokas (ir visos  indie atšakos) jau balansuoja ties išsikvėpimo riba.

REKOMENDACIJA

Iš tisų, grupės EFTERKLANG reiktų klausyti visos (nuo a iki z), juolab, kad per beveik dešimt savo gyvavimo metų grupė teišleido tris pilnus studijinius ir vieną gyvą koncertinį albumą. Tačiau jei reikėtų rekomenduoti primigtynai, siūlyčiau išgirsti "Modern Drift" ir gyvai su specialios mokyklos vaikais įrašytą dainą "Natural Tune". Tačiau, kaip jau ir minėjau, EFTERKLANG kūryba - yra vientisas, nedalomas ir muzikaliai iškalbingas gėris, kurio tikrai nevertėtų (tiesiog būtų apmaudu) praleisti pro ausis.

NEVILTIS: Lietuvoje negroja FLAMING LIPS?

Kalbant apie šitą kolektyvą, labai tinka "ketverių vestuvių ir vienerių laidotuvių" perfrazavimas į "ketverius išskirtinumus ir vieną neviltį".

Galvoju nuo ko pradėti - nuo išskirtinumų ar nuo nevilties...Visgi, kadangi "neviltis" daugmaž yra subjektyvi, tai pradėsiu nuo išskirtinumų.

1. Tai kolektyvas, kuris muzikos padangėje aktyviai egzistuoja beveik trisdešimt metų (o tam, kad tiek metų praleisti muzikos scenoje ir, be kita ko, išlaikyti klausytojų meilę ir kūrybinį potencialą, reikia būti tikrai išmoningiems, protingiems, muzikaliems ir, žinoma, nepristigti idėjų) 

2. Nors apdovanojimai ir ne rodiklis, tačau šis kolektyvas savo šlovės galerijoje turi kelis svarbius GRAMMY apdovanojimus.

3. Šią grupę vienas įtakingiausių muzikos žurnalų pasaulyje "Q" 2002- aisiais įtraukė į 50 - tuką grupių, kurias būtina išgirsti prieš mirtį ("50 Bands You Must See Before You Die).

4. Grupė savo diskografijoje turi ne tik krūvą įvaIriausių muzikinių albumų, bet ir trumpametražį filmą "Christmas on Mars", kuriame nusifilmavo visi grupės nariai dar 2008- aisiais metais (beje, filmo garso takelį sukūrėi įrašė patss kolektyvas). Negalima nepaminėti ir dar vienos svarbios detalės: kolektyvas praėjusiais metais sukūrė savo versiją PINK FLOYD'ų legendiniam albumui 'Dark Side Of the Moon" [Tai padaryti gali tik labai savimi pasitikinti ir rizikuoti mėgstanti grupė, nes iškart atsiranda didžiulė grėsmė būti "suvalgytam" ne tik muzikos kritikų, bet ir savo gerbėjų]

Neviltis - vienintėlė ir amžina - tai kolektyvas, kurio negroja Lietuvos radijos, taip neleisdamos susipažinti Lietuvos liaudžiai su viena išskirtiniausio mūsų laikų kolektvo muzika.

Taigi, grupė FLAMING LIPS, skaičiuojanti dvidešimt aštuntuosius savo gyvenimo metus, susikūrė Oklahomoje. O jos stilių įvairiausi muzikos žinynai apibūdina labai skirtingai: vieni FLAMING LIPS priskiria indie rokui, kiti - psichodeliniam, treti - eksperimentiniam rokui ir t.t. Vienareikšmiškai galima teigti, kad jie - tikrai įvairūs, tikrai įdomūs ir tikrai verti dėmesio. Jie niekada nebuvo HYPER populiarūs, tačiau visada buvo mėgiami, o 1999- aisiais britų žurnalas 'NME' kolektyvo albumą 'The Soft Bulletin" pripažino metų albumu. Keisčiausia ir unikaliausia yra tai, kad kiekvienas FLAMING LIPS albumas yra vis kitoks ir kiekviename jų mes galime rasti kažką naujo: lėtą ramią baladę gali staigiai keisti psichodelinio roko akordai, po kurių "eterį" gali okupuoti rokui nesuprantamos interpretacijos. Ko gero tai leidžia drąsiai teigti, kad įvairialypei grupei netrūksta parako, o juos bent jau IŠGIRSTI tikrai verta. Beje, vertėtų paminėti ir tai, kad kolektyvas išleido jau 13 albumų.

REKOMENDACIJA:

Bent jau aš, negirdėjusiems FLAMING LIPS kūrybos, rekomenduočiau pasiklausyti kelių dainų: "Mr. Ambulance Driver" (siūlau klausytis būtent šios kūrinio versijos, kadangi albume nuolat skambanti greitosios pagalbos sirena taip įgrįsta, kad paprasčiausiai neleidžia gerėtis kūriniu); "The Yeah Yeah Yeah Song" ir daina "She Don't Use Jelly", kuri išleista iškart po sutarties pasirašymo su Warner Bross 1993- aisiais.

Kaip atgimsta muzika: "The Last Prom On Earth"

Paprastai kiekvienų metų pabaigoje (visiškai nesvarbu ar tai naujųjų metų išvakarės, ar vėlus Kalėdų vakaras) aš sudėlioju muzikinius metų taškus ant "i".  Tai - savotiški mano metų muzikos apdovanojimai, kurie yra kur kas svarbesni už visus įprastinius muzikos renginius (ir reginius) dėl vienos vienintėlės priežasties. Ir ta priežastis yra velniškai paprasta: TAI MANO APDOVANOJIMAI. Tai - mano metų muzikos ir įkvėpimo, laimės ir mūzos, euforijos ir emocinio katarsio "ačiū".  Žinoma, dar ne laikas apie tai šnekėti, bet noriu parašyti pora žodžių apie dainą, kurios atlikėjai be jokios abejonės pateks į mano metinę apžvalgą. Tai grupė, kurios kūryba tikrai velniškai žaviuosi. Tai kolektyvas, kurį atradau tik šiemet. Tai 23 žmonių branduolys, kurio viena centrinių figūrų yra asmenybė, "pagimdžiusi" mano vieną labiausiai dievinamų grupių pasaulyje - BON IVER. Žinoma, kalbu apie muzikos genijų JUSTIN'ą VERNON'ą ir nuostabų kolektyvą GAYNGS. 

Dainų daina (arba tai, kaip atgimsta muzika)

Labai gerai kalbėdami apie dainą "The Last Prom On Earth" išsireiškė 'Pitchfork' apžvalgininkai: tai daina, kuri skamba labai panašiai į 1980- ųjų filmo apie meilę garso takelį. Iš tiesų, šiek tiek ironiška, šiek tiek per paprasta (ypač žinant tai, kokią galingą ir idėjinę kompaniją surinko GAYNGS idėjinis vadas RAN'as OLSON'as) ir, be jokios abejonės, labai ciniška žvelgiant į ją per šiandienos prizmę (vien tik ko vertas VERNON'o vocoderio panaudojimas dainos finale). Bet tuo GAYNGS ir yra žavūs: jie moka iš musės išpūsti dramblį ir įrodyti net muzikaliai išprususiai publikai, kad dramblys - tikras. 

Daina "The Last Prom On Earth" - tai pop ir senojo soul mišinys, priversiantis suklusti ne tik tuos, kurie neabejingi gerai muzikai, bet ir tuos, kurie vis dar jaučia sentimentus senam kokybiškam soul ar net disko pop skambesiui.

Bet kuriuo atveju, besiklausydamas GAYNGS, aš labai viliuosi, kad išgyvenimai ir emocinis pakilimas, kurį padovanojo ši kompanija nebus tik laikini, o albumas "Relayed" - nebus paskutinis jų diskografijoje (nepaisant to, kad gegužės 14 dienos pasirodymas, pasak kolektyvo narių, buvo paskutinis). Žodžiu, GAYNGS mane privertė pasijusti mažu vaiku, kuris išmoko džiaugtis nauju žaislu - muzika. Ta muzika, kuri užburia, žavi, priverčia suklusti, tikėti ir įsiklausyti...

Taigi, čia GAYNGS ir "The Last Prom On Earth"                                 

Australija: tai, ko pas mus nėra

Atrodė, kad sustojau kelioms minutėms, o tos kelios minutės išvirto į ilgą mėnesį nerašymo. Šiandien, prisiminęs, kad egzistuoja mano blogas, užėjau ir pamačiau, kad nuo aprašo apie ZOLA JESUS jame neatsirado nei vieno naujo įrašo... Per tą tylos mėnesį vyko labai daug įvykių, kurie mano mintis kartkartėmis kreipdavo toliau nuo muzikos, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, šis mėnesis, nors ir buvo labai "apkrautas" kitais veiksmais, man atnešė dar daugiau muzikos - nuo naujų niekad negirdėtų dainų iki dešimties metų senumo kūrinių, kurių net neturėjau progų atrasti anksčiau.

Prisipažįstu, esu britofilas iki kaulų smegenų. Didžioji Britiškos muzikos scenos dalis man yra artima ne tik dėl to, kad niekada neslėpiau simpatijų Britiškam rokui, bet ir dėl to, kad tai vieta, davusi pradžią didžiąjai muzikos evoliucijos daliai - nuo pirmųjų rokenrolo apraiškų iki "einamųjų" indie roko akordų. Tačiau netgi nepaisant to, kad čia didžiąja dalimi, daugiausia yra aprašomos britiškos grupės, šįkart nuo jų nusisukęs žvilgterėsiu į padangę šalies, kurią nori aplankyti kone kiekvienas Lietuvis, nes ji tiesiog pakankamai rimtai nutolusi nuo Marijos Žemės. Taigi, žvilgisnis į kelias Australijos grupes, kurios radijo stoties TRIPLE J dėka atsidūrė ir mano "atradimų" sąraše.

Žinoma, ko gero pats didžiausias Australietiškas atradimas per pastaruosius pora metų man buvo grupė TEMPER TRAP ir jų (kaip didžiausio atradimo) pakeisti matyt niekam nepavyks, tačiau atsirado dar kelios grupės, kuriomis nepasidalinti tikrai negaliu.

POProkas su lengvumo prieskoniu

LITTLE RED - tai grupė, kurią atrasti man padėjo vienas bičiulis, 'įmetęs' vieną iš kolektyvo dainų ant savo sienos facebook'e. Kas mane joje sužavėjo - nežinau. Žinau tik tiek, kad tai viena paprastesnių dainų, ant kurių aš užkibau, tačiau svarbiausia, kad UŽKIBAU. Grupė LITTLE RED Australijoje išpopuliarėjo mano anksčiau minėtos radijo stoties TRIPLE J dėka. Tai atsitiko 2005- aisiais. Po trejų metų kolektyvas iš Melburno nuskynė kelias prestižines žemyno, kuriame sėkmingai gyvena kengūros, apdovanojimus ir tiesiog tapo žinomu, mėgiamu, perkamu ir klausomu. 2008- aisiais LITTLE RED išleido savo pirmąjį albumą 'Listen to Little Red' , kurį po metų perleido ir Didžiosios Britanijos rinkai padovanojo nepriklausomas leiblas "Lucky Number Music". Lygiai prieš mėnesį Australijoje buvo išleistas ir antrasis jų studijinis darbas "Midnight Remember", kurį pristatė daina "Rock It" - gražus, paprastas, lengvas ir labai kabinantis kūrinys, kurio dėka jaunuoslius LITTLE RED aš ir atradau. ir, žinoma,  noriu parekomenduoti visiems, mylintiems gerą muziką.

IndiePOP su keistu Australietišku prieskoniu neįprastame pavadinime

HUNGRY KIDS OF HUNGARY - taip vadinasi kolektyvas, kurio dainos iki šiol tebesisuka mano grotuve. Vėlgi atrasta TRIPLE J dėka, ir vėlgi, be jokių didesnių ginčų, turinti britiško prieskonio grupė, išlaiko kažkokį savitumą. Kokį - sunku būtų ir atsakyti. Akivaizdu yra tai, kad indiePop grupės vaikinai tikrai žino ir ne kartą girdėjo tokias grupes kaip PASSION PIT, MGMT ar VAMPIRE WEEKEND. Akivaizdu ir tai, kad jie puikiai išmano paskutinių dienų 'mainstreamin'ius' muzikinius niuansus ir, žinoma, puikiai juos panaudoja. Ir visgi, sakyčiau, pakankamai gaila, kad nė viena Europos radija grupės HUNGRY KIDS OF HUNGARY nesiryžta sugroti. Komerciškai teisingi, bet nenuvalkioti vyrukai per savo trejų metų muzikinę karjerą yra koncertavę ir su tokiais žinomais vardais kaip JAMIE T ar OK GO ir vos prieš kelias savaites išleido pilną debiutinį savo albumą 'Escapades', kurį spėjo "įsimylėti" Australijos muzikos kritikai, piešdami jam itin šviesią ir 'pelningą' ateitį. Net neabejoju, kad senajame žemyne jis taip pat turėtų ateitį ir paklausą. Žinoma, jei tik kas nors sugalvotų jį atvežti...:)

Rekomendacija: iš tiesų, perklausius visą HUNGRY KIDS OF HUNGARY albumą, tampa aišku, jog tam, kad apie juos būtų galima susidaryti tikrą nuomonę, reikia perklausyti 'Escapades' nuo "a iki z", tačiau jei reikia išskirti kelias dainas - išskirčiau "You Ain't Always There"  ir "Eat Your Heart Out".